Rytoj - Kūčios.

Šių metų Adventas man buvo kiek kitoks. Pirmas gruodis po dviejų metų pertraukos vėl darbe. Pirmas gruodis, kai tenka derinti mamystę su visais darbais ir mokyklos pirmokų reikalais. Gruodis, kai vis dažniau pagaudavau save galvojant, kad ne materialūs dalykai, ne dovanos (nors jos, jeigu rinktos su meile, tikrai džiugina širdį), ne išpuoštos vitrinos ar eilinės metų varžytuvės "Kurio gi didmiesčio Kalėdinė eglė, vis dėlto, gražiausia?!", čia svarbiausia. Man asmeniškai, buvo labai svarbu tame šurmulyje kasdien rasti vidinę ramybę. Bent minutėlei. Ar tai būtų Adventinis rytmetys su kolegėmis. Ar trumpa akimirka, kai turi prabangą išgerti vis dar karšto gėrimo puodelį. Galbūt patylėjimas prigludus šalia pačių brangiausių. Atsuktas (dėka technologijų) pusvalandis mėgstamos televizijos laidos. Esu toks žmogus, kuriam svarbu visų pirma susirinkti save, kad galėtų kažką naudinga duoti kitiems. O tas surinkimas savęs įvyksta tada, kai pavyksta šiek tiek nuslopinti aplinkinį triukšmą. Man patinka bendrauti, plepėti, bet yra laikas, kai žūt būt turiu pabūti tyloje, viena pati su savimi, kad restartinčiau procesorių, taip sakant.
Žinote, kalbant apie triukšmą, tai, matyt, proporcingai su metais, pradedu jo netoleruoti ir sąmoningai ar ne, bet stengiuosi neįsileisti vidun. Ne ne, kalbu dabar aš ne apie vaikų keliamą triukšmą pertraukų metu, bet apie prekybos centruose vykstančią prieššventinę psichozę, apie spūstis gatvėse, apie bukas reklamas, kurios bruka mums, kaip kokioms nuolankioms avims, visiškai nereikalingus daiktus. Jau keli metai manyje gyvena toks vidinis jausmas, kad norisi tik tiek, kiek reikia. Norisi išsilaisvinti nuo daiktų, o tuo pačiu ir nuo žmonių, su kuriais jau senokai niekas nebesieja, na, nebent tik šių dienų maldaknygė - facebook'as.
Šiek tiek stokoju laiko, dėl to manęs labai mažai abiejuose tinklaraščiuose ir IG paskyroje. Dėl to šiek tiek gaila, nes ką pasakyti, rodos, turiu, bet kada tai padaryti - deja, nežinau. Noriu tikėti, kad dar geriau suplanavus laiką, pavyks tai ištaisyti. O juk būtent naujiems tikslams ir siekiams suformuoti skirtas metų galas. Jie, kaip jau įprasta, po truputį gula į sąrašėlį.
Prieš rašydama įrašą, skirtą Kūčioms ar Šv. Kalėdoms, peržvelgiu poros praėjusių metų įrašus. Eilinį kartą nusistebiu, kaip TAIP greitai prabėga tie metai ar net dveji ir pagalvoju, ar šiandien sutinku su tada užrašytomis mintimis. Su pernykščiu įrašu "Koks bus šių metų Kūčių vakaras?" - besąlygiškai sutinku, net apsisukus metų ratui. Ir dar, pakapsčiusi giliau, radau trumpą 2016 metų įrašą apie tai kad išmokti priimti ir padėkoti - niekada nevėlu.
Pabaigai, noriu visiems palinkėti tikrumo: nebijokite nusimesti riterio šarvų, palikite spintoje kaboti supermamos ar supertėčio kostiumą, neieškokite kaukių akims pridengti... Tą vakarą, kai visa šeima (kas fiziniais kūnais, o kas mintimis ir širdimi jaučiami) susėsite prie stalo, išdrįskite būti savimi. Ir tikrai nelinkėsiu gausaus vaišių stalo. Tai šiais "turime daugiau nei reikia" laikais, manau, tikrai nėra vertybė. Linkėsiu gausių šeimynų, susėdusių aplink tą stalą. Nes kiek visko aplink save turėtume, svarbiausia vertybe išlieka žmogus žmogui...