Esame linkę niurzgėti: tai mums nepatogi kėdė, kurioje sėdime, tai žmonės supa ne tie, tai stokojame laiko darbams nudirbti, tai visi aplink kvaili... o mes vieni - labai protingi, jaučiamės tarp likusiųjų nejaukiai. Ir oras, žinoma, visada blogas. O kur dar netikęs darbdavys ar erzinanti suirutė valstybės gyvenime.
O po tų "niekam tikusių dienų" sulaukę geresnių ir kur kas šviesesnių akimirkų, ar tada jau jas tinkamai įvertiname? Ar padėkojame? Nutylėjimas... tiesa? O turėtume ne tik patys deramai priimti mums siunčiamus dalykus, bet ir vaikus išmokyti tinkamai priimti tam tikrus dalykus. Kalbu platesne prasme nei "pasakyk tetai ačiū".
Didžiausi dalykai paprastai gyvenime būna ne tie - dideli dydžiu ar matmenimis, galbūt, net ne tie, apie kuriuos daug kalbama, bet tie, kurių labai trokštame, apie kuriuos svajojame, kuriuos puoselėjame mintyse, širdyje ir tik jų ilgai išlaukę pajuntame TĄ jausmą. Išlauktą. Tikrą. Už kurį be niekieno paraginimo norisi dėkoti širdimi.
Gebėti išgirsti.
Įsiklausyti.
Jausti.
Mokėti priimti
gyvenimo dovanas
širdimi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą