Senųjų metų užrašai naujiesiems

whiteness
ease

Gruodis yra stebuklingas mėnuo ne tik dėl to, kad švenčiame labai gražius dalykus, pasitinkame naujus metus, bet ir todėl, kad kai atverti pirmos dienos lapelį kalendoriuje jau žinai, jog dienos iki didžiųjų švenčių prabėgs lyg spragtelėjimas pirštais. Tiesiog. Taip būna. VISADA.
Būtent šį mėnesį televizijos laidų anonsai pranašauja naujų metų sėkmes ir nesėkmes, išsamiai analizuoja zodiako ženklų galimybes, braižo dangaus kūnų judėjimo kryptis... Ir dažnas sau būtent gruodį keliame ateinančių metų kartelę vienu ar keliais laipteliais aukščiau, nei ji buvo šiemet. Išsikeliame naujus siekius, tikslus ir, žinoma, žadame būti šiek tiek -esni prie durų senųjų jau lūkuriuojančiais naujaisiais metais.
Ne išimtis ir aš. Kita vertus, ar išvis ko nors pasiektume, jeigu nežiūrėtume į priekį, neplanuotume ir nesvajotume apie šį tą truputį daugiau? Žinau ko dar nesuspėjau, žinau kam pašykštėjau dėmesio, jėgų ir laiko... žinau ir tai, ko bijojau, o bijodama nepriėmiau sprendimų ir nepasilypėjau laipteliu aukščiau. Bet žinau ir tai, kad pripažindama tai sau, einu pirmyn. Ir, kas žino, galbūt kitais metais?!
O kol dar esam apsiavę senųjų metų kojinėmis, norėčiau prisiimti sau ir palinkėti jums:
išdrįsti įgyvendinti net ir beprotiškiausiai skambančius planus ir idėjas;
nebijoti rizikuoti - jei tai ne namo ar viso gyvenimo santaupų užstatymas banke ar statymas "ant kortos" kazino - pasekmės tikrai nebus tokios baisios, kaip kartais jas sau piešiame;
dar ir dar ir dar kartą išlipti iš komforto zonos tam, kad išsilaisvintum ir tobulėtum - visomis prasmėmis;
netrypti vietoje, kai reikia sprendimo;
išsinerti iš rutinos, lyg iš senosios gyvatės odos, kai ji tampa slegianti;
auginti "skūrą" arba kaustyti(s) šarvus - kaip kam patogiau, nes kartais per skaudžiai ir per giliai sminga gyvenimo brokonierų strėlės;
įsiklausyti... į save;

lights

į širdį ir sielą įsileisti tik tuos, kurie to tikrai verti;
nepasiklysti ieškojimuose - savęs ar/ir mylimojo - tokio, koks jis "turi būti";
pripažinti suklydus, bet atsikėlus ir pasitaisius karūną BŪTINA oriai nužingsniuoti tolyn;
žinoti, kad yra dar TŲ dalykų, kurie tavęs laukia, TŲ vietų, TŲ galimybių ir rytdienos dienų, kurių pasakęs šiandien "viskas" niekada nepamatysi, nesutiksi ir nepajusi;
gyventi taip, kaip norisi, kaip jauti esą tikslinga ir prasminga...
BŪTI, nes tai didžiausia duotybė šioje Žemėje.