Jeigu skaitėte "Pienių vyną", turėtumėte prisiminti eilutes apie laiką: "Laikas tarsi hipnotizuoja žmones. Kai tau devyneri metai, atrodo, kad visada buvo devyneri ir visada taip ir bus devyneri. Kai ateina trisdešimt, tai šventai tiki, kad taip visą gyvenimą ir balansuosi ant šios puikios brandaus amžiaus ribos. O kai sukaks septyniasdešimt, tau visada ir amžinai bus septyniasdešimt. Žmogus gyvena dabartyje, vis tik ar ji jauna, ar sena, o kitokios dabarties nėra". Kas galėtų tai paneigti?
Keistas "darinys" tas laikas. Nei jį kas matė, nei čiupinėjo... daug apie jį girdėjo. Ne visi jo turi. O tie kurie turi yra linkę jo nesureikšminti ir kartais švaisto visai be reikalo. Laikas kaip begalybė arba konkreti atkarpa liniuotėje - priklausomai nuo to, kokia situacija dabar jūsų gyvenime.
Vieni sako, kad kuo mažiau laiko, skirto kam nors atlikti turi, tuo efektyviau jį išnaudoja. Kiti teigia, kad gyvenimo laikas skirtas vien malonumams ir visai nėra reikalo jo dozuoti. Tai kaip vis dėlto su tuo "laiku" elgtis? Kaip jį tinkamai planuoti? Kaip žinoti, kad... vis dar jo turime pakankamai?
Prisiminiau matytą kino juostą - "Įkalinti laike". Trumpai apie juostą: XXI amžiaus pabaiga, kai laikas tapo pagrindine atsiskaitymo valiuta. Net autobuse vietoj euro centų už bilietėlį mokama savo gyvenimo minutėmis. Visa žmonija uoliai dirba vien tam, kad gautų daugiau laiko pasaulyje. Čia žmonės genetiškai užprogramuoti gyventi iki 25 - erių: tada organizmas nustoja senti. Atrodo - fantastika! Eureka! Ar gi ne to visi trokštame?! BET tuomet gyventi lieka lygiai vieneri metai. Štai, kokią svarbą įgijo Laikas... Tai tampa gyvybės ir mirties klausimu.
Esame linkę bambėti, kad "neturime laiko" dažniausiai tada, kai reikia atlikti ką nors, ko nenorime, nemokame arba tai, kas mums neteikia jokio malonumo. Ir priešingai - visada "atrandame laiko", kai kalba pasisuka apie mums malonius, širdį glostančius dalykus. Kitaip ir būti negali.
Haruki Murakami teigia, kad pasaulyje yra šimtai būdų ir priemonių tuščiai leisti laiką. Bet visada galime rinktis tą kitą variantą - tinkamai išnaudoti kiekvieną minutę!
"...laikas niekada nebėga tuo pačiu ritmu. Laiko ritmas priklauso nuo mūsų pačių" /P. Coelho "Piligrimas"/
Keistas "darinys" tas laikas. Nei jį kas matė, nei čiupinėjo... daug apie jį girdėjo. Ne visi jo turi. O tie kurie turi yra linkę jo nesureikšminti ir kartais švaisto visai be reikalo. Laikas kaip begalybė arba konkreti atkarpa liniuotėje - priklausomai nuo to, kokia situacija dabar jūsų gyvenime.
Vieni sako, kad kuo mažiau laiko, skirto kam nors atlikti turi, tuo efektyviau jį išnaudoja. Kiti teigia, kad gyvenimo laikas skirtas vien malonumams ir visai nėra reikalo jo dozuoti. Tai kaip vis dėlto su tuo "laiku" elgtis? Kaip jį tinkamai planuoti? Kaip žinoti, kad... vis dar jo turime pakankamai?
Prisiminiau matytą kino juostą - "Įkalinti laike". Trumpai apie juostą: XXI amžiaus pabaiga, kai laikas tapo pagrindine atsiskaitymo valiuta. Net autobuse vietoj euro centų už bilietėlį mokama savo gyvenimo minutėmis. Visa žmonija uoliai dirba vien tam, kad gautų daugiau laiko pasaulyje. Čia žmonės genetiškai užprogramuoti gyventi iki 25 - erių: tada organizmas nustoja senti. Atrodo - fantastika! Eureka! Ar gi ne to visi trokštame?! BET tuomet gyventi lieka lygiai vieneri metai. Štai, kokią svarbą įgijo Laikas... Tai tampa gyvybės ir mirties klausimu.
Esame linkę bambėti, kad "neturime laiko" dažniausiai tada, kai reikia atlikti ką nors, ko nenorime, nemokame arba tai, kas mums neteikia jokio malonumo. Ir priešingai - visada "atrandame laiko", kai kalba pasisuka apie mums malonius, širdį glostančius dalykus. Kitaip ir būti negali.
Haruki Murakami teigia, kad pasaulyje yra šimtai būdų ir priemonių tuščiai leisti laiką. Bet visada galime rinktis tą kitą variantą - tinkamai išnaudoti kiekvieną minutę!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą