(prieš)šventinis apsivalymas

Septyniolikta gruodžio - mūsų tryliktieji metai kartu. Septynios dienos iki Kalėdų. Ak, tie septynetai... 

Šįmet labiau nei bet kada anksčiau stipresnis noras viską susitvarkyti ir iš(si)kuopti iki švenčių. Net nelabai galiu paaiškinti, kodėl. Atsikratau senais nebenaudojamais daiktais, norisi peržiūrėti  rūbų spintą (gal dar kaip nors spėsiu), išmetu visokius sukauptus popierius ir pan. Norisi turėti tik tiek, kiek reikia. Nei trupučio daugiau. 
Negana to, atlieku tam tikrą valymą ir socialiniuose tinkluose. Nepykite. Tiesiog. Jeigu esate vien todėl, kad ten atsiradote po kokio vakarėlio 2000m. ir vienas kitam labas nesakėme minimum kelis metus, tai ar tikrai jūsų vieta vis dar ten? Peržiūriu nuotraukas. Daug prisiminimų. Ištrinu tas, kurių per daug. Atspausdinti paruošiu širdžiai mielas ir, žinoma, palieku pačias brangiausias. Tos sustabdytos akimirkos - kažkas tokio! Taip, aš tikrai esu gražių paveiksliukų kolekcionierė.

Ir žinote, dabar rašydama apie visą tą apsivalymą suvokiu, kad tiesiog atsikratau šlamšto. Visomis prasmėmis. Nes šlamštas - minčių, informacijos, vaizdų, garsų kuria triukšmą. Ne, deja, ne baltąjį, kurio klausydamiesi užmiega kūdikiai. Jie sukuria ūžesį galvoje ir gaudesį aplink. Kai norisi garsiai surikti, kad viskas liautųsi ir stotų tyla. Tada išrikiuoti žodžiai lauktų eilėje ir auštų nauja diena. Darbų, minčių, idėjų kupina pradžia.

Nebijokime paleisti. Daiktų, minčių ir žmonių. Tų, kurių ir taip nejaučiame šalia, tik girdime lyg aidą apie jų egzistavimą. Tų, kuriems įdomus tik viršelis. Tų, kurie neklausia, o gal net niekada ir nėra klausę “kaip tu?”. Paleiskime...

Su kiekvienu išmestu rakandu pradedu laisviau kvėpuoti. Su išsakytomis, išrėktomis, užrašytomis mintimis vis lengvesnė jaučiuosi. Su kiekvienu pasakytu “sudie” - šviesiau. 

Verta.