Jau esu rašiusi apie tai, kad prie-sventinio-stalo-drauge-sodinkime tikrus dalykus ir tuomet viskas įgaus kitą prasmę. Pati prisiminusi šį įrašą (jį perskaičiusi po dvejų metų), galvoju, ar turiu ką pridurti, nes viskas ten labai teisingai sudėliota.
Ir vis dėlto, šįmet valgydami kūčiukus ir aguonpienį nevalgykime savo nuoskaudų, nekramtykime skausmo ir nerykime dar giliau įstrigusių gyvenimo ašakų. Geriau pasikalbėkime. Jaukiai, tyliai, o gal kaip tik labai garsiai, apie tai, kas slegia, kas kankina ir neduoda užmigti nakčia. Išsklaidykime dūmų uždangas ir taip prisileiskime artimus. Gal palietę žaizdą ir neužgydys iškarto, bet bent jau bus tvarsčiu ar pleistru, kuris švelniai priglus. Ir nesvarbu, kad visi žinome, kaip kartais skausmingai vėliau tie pleistrai nusiplėšia. Tai bus vėliau. Leiskime sau pabūti silpniems. Ne, neprašant per daug dėmesio ar atjautos, nesibėdavojant... tiesiog būkime be kaukių. Todėl galbūt labiau pažeidžiami. Pabandykime ne teisti, o suprasti. Neretai tai kainuoja vidines pastangas, bet ar ne dėl artimųjų tuos vidinius resursus vis pildome, kad atėjus reikiamam laikui galėtume juos semti? Būkime kantresni ir atidesni.
Prie šių metų Kūčių stalo būkime nuogi. Lai rūbai bus tik lyg Kalėdinės eglutės dekoracijos.
Su meile, tikėjimu, dėkingumu ir pagarba.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą