Prisimenate, ką esu sakiusi apie norų sąrašiukus? Kad užrašytos ar tam tikrais atvejais išsakytos mintys materializuojasi. Kad kai labai labai ko nors nori - tai ima ir įvyksta. Arba ne. Tuomet, dar ne laikas.
Šiomis dienomis daug keistų minčių galvoje: kur tas tikrasis kelias, net ne kelias, autostrada, kur būtų galima lėkti didesniu nei leistinas greitis; ar tikrai esu ten, kur turėčiau būti; ar likusį gyvenimą noriu daryti tik tai, ką darau dabar... Kas pasakys kur ieškoti atsakymų? Laukiu. Ženklų, parodysiančių kur link toliau keliauti. O kol laukiu sudarinėju sąrašus, su keisčiausiomis svajonėmis ir gal kiek absurdiškais ketinimais. Dar tuose sąrašuose daug realių dalykų iki kurių lyg ir nėra toks kalnuotas kelias, bet vis dėlto - žvyrkelis, ne asfaltuota (kolkas).
Galvoju. Apie namus ir jų intymumą. Ne apie namų šeimininkų intymumą, o apie pačius namus. Nes pravėrus namų duris, na, įžengus į svetimą teritoriją kartais juk apima keistas jausmas (ar čia tik man vienai taip būna?). Jausmas, kad patekai į svetimą gyvenimą, kitą pasaulį su savomis taisyklėmis. Namuose esantys daiktai pasakoja istorijas. Ką ten daiktai, net sienos gali daug pasakyti apie tuose namuose gyvenančius. Sofa, kėdė, paveikslas. Gražiausia kada nors matyta stiklo vaza su šviesoje spindinčiais įrėžimais stikle. Gėlė vazone. Kilimas ant kurio stovime. Namai turi savo spalvas ir kvapus. Keistenybes būdingas namų gyventojams ar provokuojančias detales, kurios užmina mįslę ir galbūt net ne vieną.
Namai. O taip, aš noriu namų. Savų namų. Su ne bet kokiais - po vieną po du, o išsirinktais gražiais indais. Su storo stiklo stiklinėmis ir grakščiomis plonutėmis taurėmis. Su pasteliniais dubenėliais ir linksmomis rankų darbo keramikinėmis glazūruotomis lėkštėmis. Su daugybę jaukių pledų - pagal nuotaiką. Su jausmus kutenančiomis nuotraukomis. Su šypseną keliančiais asmeniniais daiktais ir dėžutėmis į prisiminimus. Su sienomis tokiomis, kokių MES norime ir kokias patys dažysime. Su meile išsirinktais audiniais...
Žinau, kad mano vyrui nė pusės tiek nereikia, na, visų tų estetiškų, gražių, išskirtinių dalykų, nes juk galima atsigerti vandens iš puodelio, jeigu nėra stiklinės šalia (ko aš niekada negalėsiu suprasti!:)). Arba galėtume iki nukritimo ginčytis, koks skirtumas iš kokio puodelio gerti arbatą ar kavą. O taip, man skirtumas yra ir galvokite, ką norite, bet aš turiu savo KAVOS ir ARBATOS puodelius ir jie tikrai nėra tokie patys ;) Žinau, kad vyrui, kaip ir daugeliui kitų vyrų pakaktų tiek, kiek reikia. O man norisi to "dar trupučio", kad būtų jauku. Ir tai nėra nei blogai, nei gerai, nes tokių porų pasaulyje, spėju, milijonas, gal net keli. Jo minimalizmas priverčia mane pagalvoti, ar tikrai nereikia to "dar trupučio" ir, žinote, kartais nereikia (o kartais būna būtina). Dar žinau, kad mes abu sutariame dėl namų sąvokos. Kad tai vieta pasislėpti nuo visų negandų, kartais užknisančios kasdienybės, tai tarsi saugumo zona, kur nedega jokie "deadline". Kur kartais nereikia kalbėti vien tam, kad užpildytum tylą, nes gera pailsėti nuo garsų srauto. O kartais norisi rėkti ir kalbėtis, daug juokauti ir plepėti. Namuose galima viskas: būti susivėlusiems, vienmarškiniais... ir vistiek būti fainiems :)
Noriu namų pasakojančių istoriją - jaukią, šviesią, linksmą, rūpestingą, išmintingą ir mielą. Noriu kasdien tuose namuose sukurti šimtus kitų istorijų, kurios nuspalvins mūsų kasdienybę. Noriu tikrų namų... ir žinau, kad būtent tokie kažkur mūsų laukia. Tereikia surinkti akmenis pakelėje į juos.
Kelias namo /The Way Home/
2014 m. rugpjūčio 23 d., šeštadienis
2014 m. rugpjūčio 16 d., šeštadienis
Kokią žinią kiekvienam mūsų neša "selfie"?
Angliškai selfie – autoportreto nuotraukos
pavadinimas – buvo paskelbtas anglų kalbos metų žodžiu (o tai "atradimas"!), o socialiniuose
tinkluose tokio tipo nuotraukomis dalijasi visi – nuo paprastų žmonių
iki pasaulinio lygio garsenybių, Holivudo žvaigždžių ir net prezidentų ar karališko kraujo turinčių šeimų narių. Asmenukių darymosi mada užkariauja pasaulį, to nepaneigsi, bet psichologai rimtai susirūpinę, mat šis, rodos, nekaltas užsiėmimas gali virsti užuomina apie galimą ligą. Ekspertų teigimu, žmonės, kurie kaskart save fotografuoja daug kartų ir
ieško geriausio rakurso, gali sirgti kūno įvaizdžio sutrikimu (angl.
Body Dysmorphic Disorder, BDD). Tokį pomėgį turintys žmonės gali praleisti keliolika ar net keliasdešimt
minučių, bandydami įamžinti idealią savo nuotrauką - asmenukę, kurioje nesimatytų
išvaizdos trūkumų, kuriuos jie patys puikiai žino, nors kiti to
nepastebi (arba priešingai, daugybę kartų žiūrėdami į to paties žmogaus asmenukes kaip tik išnarsto po plaukelį jį visą ir taip pastebi daugybę trūkumų, į kuriuos gyvai bendraudamas ar matydamas įprastas nuotraukas visai neatkreiptų dėmesio).
Žinoma, viena kita asmenukė dėl įdomumo, savęs tyrinėjimo ar tiesiog noro kažkam kažką parodyti nėra blogai. Psichiatrai suskirstė šią maniją į tris stadijas, tad nereikėtų peržengti ribų, mielieji. Jeigu šiuo metu nerimastingai žvilgčiojate į išmanųjį ar PC ir galvojate, kad jau senokai (prieš keletą valandų) dalinotės su draugais savo nuotrauka bandykite racionaliai save įvertinti toliau skaitydami psichiatrų nustatytus selfie manijos požymius: pirmasis - fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną, tačiau neviešinti nuotraukų socialiniuose tinkluose; antras - fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną ir skelbti tas fotografijas socialiniuose tinkluose, norint atkreipti į save dėmesį; trečias - fotografuotis mažiausiai šešis kartus per dieną įtraukiant kitus asmenis, gyvūnus ar daiktus bei publikuoti visa tai socialiniuose tinkluose. Na, jūs dar čia ar jau nuskubėjote atnaujinti savo asmenukių albumo FB?
Tiesa, yra ir ne tokių pesimistinių žinių iš psichiatrų. Viena tokių - ši manija turėtų greitai baigtis kaip ir visos kitos.
O man kartais tikrai nuoširdžiai smalsu, kodėl ir kam, kokią žinią norėdamas perduoti žmogus darosi tuos selfius? Kad aplinkiniai matytų kaip gerai gyvena? Kokiais malonumais, džiaugsmais ar laimėjimais gali pasigirti šį kartą? Na gerai, KARTAIS merginų tarpe tikrai smalsu pastebėti, kaip kas ir kuo gyvena šiandien, bet tai neturėtų virsti liguistu užsiėmimu, kai pats gyvenimas atsiranda ne pirmoje, o antroje vietoje - jūsų fotoaparate. Vietoj to, kad tikrai nuoširdžiai pasimėgautumėte akimirka... Ir dar tie banalūs žodeliai po nuotrauka, įsprausti tarp įvairių hieroglifų: "me", "bučkis", "laiminga", "chilinam", "atostogos", "savaitgalis", "glamour" ir t.t.
Na, o dabar, apžvelgus psichologų ir psichiatrų nuomones, kiekvienam pagalvojus apie dažniausiai matomų žmonių asmenukes, ar kas nors man pasakys kokią, vis dėlto, žinią jos neša..?
Pirmieji „selfie“
manijos požymiai yra fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną,
tačiau neviešinti nuotraukų socialiniuose tinkluose. Antroji –
fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną, tačiau skelbti
fotografijas socialiniuose tinkluose norint atkreipti į save dėmesį. Ir
trečioji stadija – fotografuotis mažiausiai šešis kartus per dieną
įtraukiant kitus asmenis, gyvūnus ar daiktus bei publikuoti nuotraukas
socialiniuose tinkluose.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/784007/geriausi-pasaulio-psichiatrai-pateike-isvadas-apie-selfie-manija
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/784007/geriausi-pasaulio-psichiatrai-pateike-isvadas-apie-selfie-manija
Pirmieji „selfie“
manijos požymiai yra fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną,
tačiau neviešinti nuotraukų socialiniuose tinkluose. Antroji –
fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną, tačiau skelbti
fotografijas socialiniuose tinkluose norint atkreipti į save dėmesį. Ir
trečioji stadija – fotografuotis mažiausiai šešis kartus per dieną
įtraukiant kitus asmenis, gyvūnus ar daiktus bei publikuoti nuotraukas
socialiniuose tinkluose.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/784007/geriausi-pasaulio-psichiatrai-pateike-isvadas-apie-selfie-manija
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/784007/geriausi-pasaulio-psichiatrai-pateike-isvadas-apie-selfie-manija
Pirmieji „selfie“
manijos požymiai yra fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną,
tačiau neviešinti nuotraukų socialiniuose tinkluose. Antroji –
fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną, tačiau skelbti
fotografijas socialiniuose tinkluose norint atkreipti į save dėmesį. Ir
trečioji stadija – fotografuotis mažiausiai šešis kartus per dieną
įtraukiant kitus asmenis, gyvūnus ar daiktus bei publikuoti nuotraukas
socialiniuose tinkluose.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/784007/geriausi-pasaulio-psichiatrai-pateike-isvadas-apie-selfie-manija
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/784007/geriausi-pasaulio-psichiatrai-pateike-isvadas-apie-selfie-manija
2014 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis
Gyvenimo lošėjai
Ne, šį kartą aš ne apie tuos, kurie perka momentinius loterijos bilietus ir bando save įtikinti neprarasti vilties mažuose dalykuose (nes jei prarasi viltį mažmožiuose, vargu ar pavyks tikėtis stebuklų dideliuose dalykuose). Ir ne apie tuos, kurie metų metus visą savaitę prieš sekmadienį perka Teleloto bilietus, nes paiso pasakymo "Jeigu nori kada nors ką nors laimėti, žmogau, tai bent loterijos bilietus pradėk pirkti!" Ir net ne apie tuos, kurie jau turi rimtą priklausomybę azartiniams žaidimams ir yra prasilošę, visų pirma, prieš save patį... Aš apie tuos, kurie drįsta lošti gyvenimą.
Gyvenimo lošėjai nebijo rizikuoti: kūryboje, kasdienybėje, darbe ar tuose, kaip kiti pasakytų, mažuose dalykuose, kurie pilką buitį priverčia pražysti įvairiaspalvėmis gėlėmis. Jei nuolat kliautumėmės tik racionaliu protu ir mąstytume logiškai, manau, nepavyktų sukurti nieko gražaus. Iš tikrųjų GRAŽAUS. Nes čia reikia jausti, pasikliauti intuicija. Aišku, atsiduodamas emocijoms rizikuoji pralaimėti, bet lošimas tuo ir žavus, kad negali 100 procentų iki galo nulemti rezultato. Lieka tas procentas ar pusė, kurie užkaitina kraują ir verčia daryti tai, ką pradėjai vedamas intuicijos...
Gyvenimo lošėjai yra jautrūs juos supančiai aplinkai ir žmonėms. Pilni gyvenimo syvų. Kupini entuziazmo ir optimizmo. Nes juk pesimistai nelošia. Jie nusivylę ir net netiki, kad kada nors ir jiems gali pasisekti. Tikrieji gyvenimo lošėjai į pasaulį žengia atvira širdimi, net jeigu labai stipriai rizikuoja, kad ją kas nors išplėš ir sudrąskys į gabalėlius. Jie netūno susigūžę pakalnėje, o ryžtingai kopia į kalną, net jeigu ir suvokia riziką suklupti nepasiekus aukščiausio taško.
Žinoma, kad rizikuodamas, nesvarbu ar kasdienybės smulkmenose ar didžiausiuose kanjonuose, gali pralaimėti. Prarasti viską, išbarstyti po smiltį paskutines sielos dulkes. Šioje vietoje yra svarbu, ką statai: autoritetą, sąžinę, įsitikinimus, santaupas... Kiekvieną kartą statymą ir jo vertę pasirenki PATS.
Gyvenimo lošėjai nebijo rizikuoti: kūryboje, kasdienybėje, darbe ar tuose, kaip kiti pasakytų, mažuose dalykuose, kurie pilką buitį priverčia pražysti įvairiaspalvėmis gėlėmis. Jei nuolat kliautumėmės tik racionaliu protu ir mąstytume logiškai, manau, nepavyktų sukurti nieko gražaus. Iš tikrųjų GRAŽAUS. Nes čia reikia jausti, pasikliauti intuicija. Aišku, atsiduodamas emocijoms rizikuoji pralaimėti, bet lošimas tuo ir žavus, kad negali 100 procentų iki galo nulemti rezultato. Lieka tas procentas ar pusė, kurie užkaitina kraują ir verčia daryti tai, ką pradėjai vedamas intuicijos...
Gyvenimo lošėjai yra jautrūs juos supančiai aplinkai ir žmonėms. Pilni gyvenimo syvų. Kupini entuziazmo ir optimizmo. Nes juk pesimistai nelošia. Jie nusivylę ir net netiki, kad kada nors ir jiems gali pasisekti. Tikrieji gyvenimo lošėjai į pasaulį žengia atvira širdimi, net jeigu labai stipriai rizikuoja, kad ją kas nors išplėš ir sudrąskys į gabalėlius. Jie netūno susigūžę pakalnėje, o ryžtingai kopia į kalną, net jeigu ir suvokia riziką suklupti nepasiekus aukščiausio taško.
Žinoma, kad rizikuodamas, nesvarbu ar kasdienybės smulkmenose ar didžiausiuose kanjonuose, gali pralaimėti. Prarasti viską, išbarstyti po smiltį paskutines sielos dulkes. Šioje vietoje yra svarbu, ką statai: autoritetą, sąžinę, įsitikinimus, santaupas... Kiekvieną kartą statymą ir jo vertę pasirenki PATS.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)