Gyvenimo lošėjai

Ne, šį kartą aš ne apie tuos, kurie perka momentinius loterijos bilietus ir bando save įtikinti neprarasti vilties mažuose dalykuose (nes jei prarasi viltį mažmožiuose, vargu ar pavyks tikėtis stebuklų dideliuose dalykuose). Ir ne apie tuos, kurie metų metus visą savaitę prieš sekmadienį perka Teleloto bilietus, nes paiso pasakymo "Jeigu nori kada nors ką nors laimėti, žmogau, tai bent loterijos bilietus pradėk pirkti!" Ir net ne apie tuos, kurie jau turi rimtą priklausomybę azartiniams žaidimams ir yra prasilošę, visų pirma, prieš save patį... Aš apie tuos, kurie drįsta lošti gyvenimą.
Gyvenimo lošėjai nebijo rizikuoti: kūryboje, kasdienybėje, darbe ar tuose, kaip kiti pasakytų, mažuose dalykuose, kurie pilką buitį priverčia pražysti įvairiaspalvėmis gėlėmis. Jei nuolat kliautumėmės tik racionaliu protu ir mąstytume logiškai, manau, nepavyktų sukurti nieko gražaus. Iš tikrųjų GRAŽAUS. Nes čia reikia jausti, pasikliauti intuicija. Aišku, atsiduodamas emocijoms rizikuoji pralaimėti, bet lošimas tuo ir žavus, kad negali 100 procentų iki galo nulemti rezultato. Lieka tas procentas ar pusė, kurie užkaitina kraują ir verčia daryti tai, ką pradėjai vedamas intuicijos...
Gyvenimo lošėjai yra jautrūs juos supančiai aplinkai ir žmonėms. Pilni gyvenimo syvų. Kupini entuziazmo ir optimizmo. Nes juk pesimistai nelošia. Jie nusivylę ir net netiki, kad kada nors ir jiems gali pasisekti. Tikrieji gyvenimo lošėjai į pasaulį žengia atvira širdimi, net jeigu labai stipriai rizikuoja, kad ją kas nors išplėš ir sudrąskys į gabalėlius. Jie netūno susigūžę pakalnėje, o ryžtingai kopia į kalną, net jeigu ir suvokia riziką suklupti nepasiekus aukščiausio taško.
Žinoma, kad rizikuodamas, nesvarbu ar kasdienybės smulkmenose ar didžiausiuose kanjonuose, gali pralaimėti. Prarasti viską, išbarstyti po smiltį paskutines sielos dulkes. Šioje vietoje yra svarbu, ką statai: autoritetą, sąžinę, įsitikinimus, santaupas... Kiekvieną kartą statymą ir jo vertę pasirenki PATS.