#ContactForm1 { display: none ! important; }

2019 m. gruodžio 23 d., pirmadienis

Rytoj - Kūčios.

Šių metų Adventas man buvo kiek kitoks. Pirmas gruodis po dviejų metų pertraukos vėl darbe. Pirmas gruodis, kai tenka derinti mamystę su visais darbais ir mokyklos pirmokų reikalais. Gruodis, kai vis dažniau pagaudavau save galvojant, kad ne materialūs dalykai, ne dovanos (nors jos, jeigu rinktos su meile, tikrai džiugina širdį), ne išpuoštos vitrinos ar eilinės metų varžytuvės "Kurio gi didmiesčio Kalėdinė eglė, vis dėlto, gražiausia?!", čia svarbiausia. Man asmeniškai, buvo labai svarbu tame šurmulyje kasdien rasti vidinę ramybę. Bent minutėlei. Ar tai būtų Adventinis rytmetys su kolegėmis. Ar trumpa akimirka, kai turi prabangą išgerti vis dar karšto gėrimo puodelį. Galbūt patylėjimas prigludus šalia pačių brangiausių. Atsuktas (dėka technologijų) pusvalandis mėgstamos televizijos laidos. Esu toks žmogus, kuriam svarbu visų pirma susirinkti save, kad galėtų kažką naudinga duoti kitiems. O tas surinkimas savęs įvyksta tada, kai pavyksta šiek tiek nuslopinti aplinkinį triukšmą. Man patinka bendrauti, plepėti, bet yra laikas, kai žūt būt turiu pabūti tyloje, viena pati su savimi, kad restartinčiau procesorių, taip sakant.
Žinote, kalbant apie triukšmą, tai, matyt, proporcingai su metais, pradedu jo netoleruoti ir sąmoningai ar ne, bet stengiuosi neįsileisti vidun. Ne ne, kalbu dabar aš ne apie vaikų keliamą triukšmą pertraukų metu, bet apie prekybos centruose vykstančią prieššventinę psichozę, apie spūstis gatvėse, apie bukas reklamas, kurios bruka mums, kaip kokioms nuolankioms avims, visiškai nereikalingus daiktus. Jau keli metai manyje gyvena toks vidinis jausmas, kad norisi tik tiek, kiek reikia. Norisi išsilaisvinti nuo daiktų, o tuo pačiu ir nuo žmonių, su kuriais jau senokai niekas nebesieja, na, nebent tik šių dienų maldaknygė - facebook'as.
Šiek tiek stokoju laiko, dėl to manęs labai mažai abiejuose tinklaraščiuose ir IG paskyroje. Dėl to šiek tiek gaila, nes ką pasakyti, rodos, turiu, bet kada tai padaryti - deja, nežinau. Noriu tikėti, kad dar geriau suplanavus laiką, pavyks tai ištaisyti. O juk būtent naujiems tikslams ir siekiams suformuoti skirtas metų galas. Jie, kaip jau įprasta, po truputį gula į sąrašėlį.
Prieš rašydama įrašą, skirtą Kūčioms ar Šv. Kalėdoms, peržvelgiu poros praėjusių metų įrašus. Eilinį kartą nusistebiu, kaip TAIP greitai prabėga tie metai ar net dveji ir pagalvoju, ar šiandien sutinku su tada užrašytomis mintimis. Su pernykščiu įrašu "Koks bus šių metų Kūčių vakaras?" - besąlygiškai sutinku, net apsisukus metų ratui. Ir dar, pakapsčiusi giliau, radau trumpą 2016 metų įrašą apie tai kad išmokti priimti ir padėkoti - niekada nevėlu.
Pabaigai, noriu visiems palinkėti tikrumo: nebijokite nusimesti riterio šarvų, palikite spintoje kaboti supermamos ar supertėčio kostiumą, neieškokite kaukių akims pridengti... Tą vakarą, kai visa šeima (kas fiziniais kūnais, o kas mintimis ir širdimi jaučiami) susėsite prie stalo, išdrįskite būti savimi. Ir tikrai nelinkėsiu gausaus vaišių stalo. Tai šiais "turime daugiau nei reikia" laikais, manau, tikrai nėra vertybė. Linkėsiu gausių šeimynų, susėdusių aplink tą stalą. Nes kiek visko aplink save turėtume, svarbiausia vertybe išlieka žmogus žmogui...

2019 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Statistika. Ne skaičių, o širdies.

Labai simboliška, kad apie tokius ir panašius dalykus susimąstome stovėdami didžiųjų žiemos švenčių priešakyje. Tas ilgiausias tamsos metas, kai dienos trunka, rodos, kelias valandas, o dažnai taip ir nepašviesėja net įdienojus, kai vakaras ilgas kaip smilga ir kur dar rytas, pasakytų senoliai... man yra pokalbių su savimi, vidinės ramybės ir apsivalymo, visomis prasmėmis, laikas.
Sukiesi žmogus - kiekvienas savoje karuselėje - dienos darbų, namų buities, vaikų reikaluose, kol ima ir pristabdo. Gyvenimas. O jis nestokoja išradingumo, kaip tai padaryti.
Dienos darbams einant į pabaigą, mano skambutis į įstaigą, patikslinti atvykimo laiką ir dar keletą detalių. Įstaiga - senjorų globos namai. Patikslinusi mūsų atvykimo detales, pasiteirauju, ar prieš 2 savaites minėtas skaičius, dalyvausiančių, nepakitęs (tiesą sakant, klausiau to su intencija, kad, galbūt, dalyvaus daugiau nei planuota), gaunu atsakymą, kuris šiek tiek išmuša iš vėžių. Sako "Ne, tiek nebebus" ir pasako keliais asmenimis mažesnį skaičių. Užsirašau. Mandagiai baigiu pokalbį. Ir suvokiu, kad tai nėra tik skaičius. Tai žmonės, su kuriais susipažinti mums jau neteks. Dvi savaitės. Mums - TIK dvi savaitės. Kažkam jos buvo šiek tiek daugiau, nei eilinės dvi savaitės. Rodos, viskas elementaru ir savaime suprantama. Ir apie dausų teoriją jums, turbūt, nereikia dabar čia pasakoti... bet tas Gyvenimo išradingumas pristabdyti lėkime ir priminti, kas yra svarbiausia - mane žavi. O svarbiausia - tie, kurie šalia. Tie, kurie VISADA laukia, kurie girdi ir mato, kuriems rūpi ir skauda, kai skauda tau. Kuriems nesvarbu kokia tavo nuotaika ir kaip tu atrodai. Kurie sugeba tavo erzelio kankorėžius paversti pienės pūkais ir paleisti juos pavėjui... Jiems turime būti dėkingi ir skirti brangiausią, ką šiai dienai turime - savo laiką.

2019 m. birželio 13 d., ketvirtadienis

Kuo tikėsi, tas ir bus?

Nežinau kaip jūs, bet aš tikiu karma. Ir atsiųstų išbandymų, pasiūlymų ar aplinkybių nelaikau vien atsitiktinumu. Nors galima nurašyti ir tam - kaip kam patogiau. Tikiu, kad kol mes čia žemelėje suplukę dėliojame gyvenimo planus metams ar daugiau į priekį, kažkas ten, iš aukščiau - iš kur daug geriau viskas matosi, tarsi atsitraukus iš šalies, ima ir padaro vienokių ar kitokių vingių visoje istorijoje. O gal kartais kaip tik priešingai - nuverčia vieną kitą barikadą ar draudžiančią eismą plytą ir atlaisvina tiesų kelią tikslo link.
Mėgstu posakį, kad niekas nevyksta veltui. Taip galvojant šiek tiek paprasčiau priimti tuos siunčiamus signalus. O svarbiausia visame šitame reikale - įsiklausyti gyvenimo ūžesyje į save, pajusti, ko nori TU pats ir kur link keliauti šiuo metu pučia palankūs vėjai.
Dar šimtu procentų (na gerai, palikime kokį vieną ar du procentus laisvus) esu tikra, kad mintys materializuojasi. Ir tai, apie ką labai labai galvoji, ko trokšti, ką pasąmonė dėlioja - ima ir įvyksta vieną dieną. Velniškai sudėtingi, bet dėl to ir tokie įdomūs dalykai vyksta! Turbūt tai ir yra tikrasis gyvenimas?!
Juk stovintis vanduo ima pelkėti, apeina dumblo sluoksniu ir galiausiai pradeda dvokti... O visiems mums labiau pritinka švarumo pojūtis. Tik gyvenime tą gaivos ir švarumo pojūtį susikurti kartais prireikia daugiau pastangų, nei tik pasipurkšti iš reklamos gaivą 48 valandas žadančiu dezodorantu. Bet kokiu atveju, joks dezodorantas ar antiperspirantas neperspaus karmos. Kas duota - to laukite. O kol laukiate, švarinkite savo mintis ir išsišluokite šiukšles iš vidaus. Karti patirtis sako, kad vien tik nupucintas fasadas, kaip taisyklė, slepia nevisai švarų vidų. Nieko asmeniško. Pati kartas nuo karto irgi apsišluoju.
"<...> Jei švarus indas pripildomas nešvaraus vandens, tai ir indas tampa purvinas" J. Rainis

2019 m. gegužės 10 d., penktadienis

Ar tikrai NEturime laiko?

Bėgdami paknopstomis per kasdienybę, lyg susitarę visi drauge kartojame "neturiu laiko", "nieko nespėju", "neturiu kada". Ar tikrai taip ir yra?! Taip, negaliu nesutikti, kad būti labai užimtam šių laikų visuomenėje yra, sakyčiau, netgi madinga ir savaime suprantama. Nu, nes gi VISI neturi laiko.
Šią savaitę save prigavau, net keletą kartų, skirtingose situacijose, kai garsiai arba tyliai sau ištariau "dar turiu laiko". Ir tikrai, dar šiek tiek turiu laiko nuraminti savo mintims ir pasiruošti naujam etapui nuo rugsėjo. Dar turime laiko mėgautis viena kitos draugija su dukryte kasdien. Turime laiko pasidžiaugti puikiais orais, o ką jau kalbėti apie tai, kad vasara tik ateina! Šiandien, užmigdžiusi dukrą pietų miegui, turiu laiko sau. Nesvarbu, 10 minučių ar pusvalandį, o gal, jeigu nuskils, ir visą valandą SAU. Turiu laiko ramiai išgerti šiltą kavą ir netampoma už skverno suvalgyti kelias dideles braškes. Juk ne veltui jos sukorė tokį kelią iš pačios Graikijos, kad niekas jų nevalgytų, nes ne lietuviškos?! Kvepia vasara... o ir skonis maloniai salsvas. Kol mūsiškės lysvėje dar tik žydi, turiu laiko pasimėgauti šiomis. Dar turiu laiko mintims, kurias nuolat užsirašau vienoje iš niolikos užrašų knygelių, kaip ir su kokiomis idėjomis startuosiu naujais mokslo metais darbe. Turiu laiko kelias minutes vogčiomis, neduok Die mamos pajutimo sensoriai užfiksuos, žiūrėti į miegantį mūsų vaiką. Ir čia - laikas sustoja. Tiesiog.
Sakykite ką norite, bet ir jūs turite laiko! Čia, kaip ir daugelyje kitų dalykų, viskas tėra požiūrio reikalas. Jeigu kaip kuolu kalsi sau, kad neturi laiko, tai jo ir neturėsi, nors išties, racionaliai susidėliojęs dienotvarkę ir paskirstęs prioritetus, manau, kiekvienas mūsų atras laisvą pusvalandį: skambučiui mamai, šiltam kavos puodeliui, žiūrėjimui į miegantį kūdikį, įrašui tinklaraštyje, nuotraukų peržiūrai, žinutei draugui, užrašams, trumpo filmo peržiūrai, užsakymui elektroninėje parduotuvėje, pyragėliui ar obuoliui, palaistyti gėles, atsisukti vakarykščios TV laidos įrašą, kalendoriuje pažymėti svarbias datas, pažaisti su augintiniu, paruošti pietus ar vakarienę...
Laikas - reliatyvus. Tai, kaip jį suvoki ir valdai - tavo noro, pastangų ir įgūdžių rezultatas. Man patiko kažkada perskaityti psichologės Aistės Diržytės žodžiai: "Gyvenimas žemėje laikinas, bet, kol gyvenu, turiu galimybė DABAR pastebėti gamtos grožį, žmonių gerumą, turiu galimybę DABAR mylėti, rūpintis, duoti, atjausti, kurti, priimti, išreikšti, išgirsti, melstis už gyvus ir mirusiuosius". Ir tikrai, kai akimirkai sustoji ir suvoki tą laikinumą... kai supranti sąmoningai, kokiems beverčiams dalykams kartais išeikvoji tą savo laiką, pavyzdžiui, pykčiui, barniams, bendravimu su tau ne(pa)tinkančiais asmenimis, neadekvačiai ilgiems kelio kilometrams, stovėjimui eilėje dėl kokio nors menkniekio, domėjimuisi kitų gyvenimais, užuot pilnavertiškai gyvenęs savąjį, mandagiems atsakymams, kurie išties visai nerūpi tiems, kurie klausia, kvailiems pasiaiškinimams, kodėl vieną ar kitą dalyką gyvenime darote būtent taip. Sąrašas nebaigtinis.
Ne veltui Conrad'as Hilton'as (garsusis Hilton viešbučių tinklo įkūrėjas) yra pasakęs, kad "Tu kontroliuoji savo gyvenimą, kontroliuodamas laiką". Tai va, linkiu visiems kontroliuoti savo gyvenimus, kontroliuojant laiką ir sąžiningai jo "atrasti" maloniems dalykams, sau ar aplinkiniams, kuriems esate svarbūs.

2019 m. balandžio 5 d., penktadienis

Prieš ką puošiesi Tu?

Nežinau kaip jūs, bet aš vaikystėje ir paauglystėje turėjau naminius ir išeiginius rūbus. Buvau taip auklėjama. Ir tai TAIP prilipo, kad ir šiai dienai nesu atsikračiusi šio įpročio. Tiesiog dabar naminius treningiukus renkuosi tokius, su kuriais būtų malonu ir jauku būti. Stengiuosi save perauklėti ir namuose nešiojamus rūbus įsigyti, o ne pritaikyti nurašytuosius iš išeiginių lentynos. Kaip sekasi? Kol kas, sunkokai.
Ne taip senai, bet ir ne tai, kad galėčiau atsiminti kada, visai netikėtai TV ekrane šmėstelėjo interviu su Algimantu (visiems geriau žinomu kaip Algis) Kriščiūnu ir jis pasakė labai teisingus žodžius, kurie privertė apie tai pamąstyti daugiau. Nepacituosiu tiksliai, bet esmė buvo ta, kad dauguma esame įpratę “puoštis” tik kur nors išeinant, suprask, į žmones, o būnant su savais, namuose - išvaizdai dėmesio skiriame minimaliai arba išvis neskiriame. O juk turėtų būti atvirkščiai! Namuose, būnant su artimaisiais, be abejonės reikia jaustis patogiai, bet tuo pačiu ir nesėdėti sudriskusiam ir 4 dienas netrinkta galva. Čia truputį hiperbolizuoju, bet pagrindinę mintį, manau, pagavote. 
Kai susilaukiau dukters, grįžusi namo iš ligoninės suvokiau, kad darbo aprangai teks įsitaisyti pavėsy, džinsams irgi snustelėti, kol šoksiu kasdienę čiačios su minkštais treningais ir tamprėmis. Nu, nes taip patogiausia ir laisviausia.
Bet tie Algio pasakyti žodžiai man vis dar neduoda ramybės. Ir šiemet sezoniškai tvarkydama rūbų spintą gerai ją perkračiau: išmesdama, atrinkdama, ko tikrai nedėvėsiu ir perleisdama kitiems dar tikrai gerai atrodančius, bet man nebetinkamus rūbus gyventi kito gyvenimo. Ir žinote, namų garderobe liko nenuskalbti ir/ar nunešioti rūbai, o tiesiog praktiški ir tie, kurie yra patogūs esamomis aplinkybėmis. Beje, vaiką rengiu laikydamasi to pačio principo. Nes negali žinoti, kada norėsis užfiksuoti kokią akimirką, o ją užfiksavus visai nesinorėtų, kad vaikas vartydamas savo albumą, klaustų, kodėl buvo aprengtas kelnėmis su skyle ar džemperiu su nuspurusia rankove... Ir vyrui vis primenu, kad puoštis reikia prieš savus, o ne prieš svetimus.
O prieš ką puošiatės jūs?

2019 m. vasario 22 d., penktadienis

NEreikšmingi maži dideli dalykai


Maži dalykai. O ar gi ne nuo jų viskas ir prasideda?
Aš mėgstu po trupinėlį surinkti visumą. Pradedu nuo idėjų, kai jas išsigryninu, seka vaizdiniai, po jų - detalių rankiojimas ir darbai darbeliai... o tada BAM - ir yra! Bet čia tik atrodo maži tie dalykai, trupinėliai... iš tikrųjų, juose TIEK širdies sudėta.
Štai, šmėžteli prisiminimas iš praėjusios Valentino dienos: migdau dukrą, tiesiai pro langą matau kaimynę su drauge išeinančias vėžinti vežimėlių ir kai jos užsuko už kampo, kaimynės vyras atėjęs ištraukė iš mašinos tulpių puokštę ir nusinešė ją laukti pareinančios žmonos. Graži smulkmena. Net ne kiek tos gėlės, bet dėmesys detalėms.
Vakare, atėjus "kavos/arbatos laikui" žaisdama ant kilimo su dukra prašau vyro užplikyti arbatos. Susiruošusi ją gerti, randu kruopščiai užvyniotą arbatos pakelio siūlą ir popierėlį už puodelio ąselės. Kaip kitaip, jeigu ne rūpestis? Kasdienybės trupiniai, bet skanūs, priverčiantys lūpų kampučius kilstelėti aukštyn.
Su didžiuliu nekantrumu, bet labai stengiantis sudaiginti ir išlaukti avokadai skleidžia savo lapelius vieną po kito! Mažas stebuklas! Gal kažkam kitam menkavertė smulkmena, bet kai TIEK lauki, tau tai, rodos, tikras mažas stebuklas ir ne kitaip.
Kai visai nesitiki net, kad išgirdo, o čia dar ir prisiminti reikia: vyro skambutis iš parduotuvės "Ko sakei ten mums reikia?". TIK skambutis. NET prisiminimas. Net jeigu pati pamiršau, ko čia mums reikėjo, visada galima sugalvoti naujus dalykus :)
Užsimeni draugei kalbantis, kad lyg ir norėtum vieno ar kito dalyko, bet nurašai juos į antraeilių sąrašą ir šast, kokia proga, o gal net ir be progos - tas dalykas prieš tavo akis. Taip mažas tampa dideliu.
Ir visai nesvarbu, kas tai būtų: skambutis, gėlės, geras žodis, apsikabinimas, karštas gėrimas į puodelį, perleista knyga, prekės iš parduotuvės, netikėta dovana, šypsena, pasidalinimas, idėja, pokytis, mintis, prisiminimas...
Prisilietus širdimi - visi tie maži dalykai staiga išauga iki labai didelių.
Išauginkime.