#ContactForm1 { display: none ! important; }

2014 m. rugpjūčio 23 d., šeštadienis

Mes pakeliui namo...

Prisimenate, ką esu sakiusi apie norų sąrašiukus? Kad užrašytos ar tam tikrais atvejais išsakytos mintys materializuojasi. Kad kai labai labai ko nors nori - tai ima ir įvyksta. Arba ne. Tuomet, dar ne laikas.
Šiomis dienomis daug keistų minčių galvoje: kur tas tikrasis kelias, net ne kelias, autostrada, kur būtų galima lėkti didesniu nei leistinas greitis; ar tikrai esu ten, kur turėčiau būti; ar likusį gyvenimą noriu daryti tik tai, ką darau dabar... Kas pasakys kur ieškoti atsakymų? Laukiu. Ženklų, parodysiančių kur link toliau keliauti. O kol laukiu sudarinėju sąrašus, su keisčiausiomis svajonėmis ir gal kiek absurdiškais ketinimais. Dar tuose sąrašuose daug realių dalykų iki kurių lyg ir nėra toks kalnuotas kelias, bet vis dėlto - žvyrkelis, ne asfaltuota (kolkas).

Galvoju. Apie namus ir jų intymumą. Ne apie namų šeimininkų intymumą, o apie pačius namus. Nes pravėrus namų duris, na, įžengus į svetimą teritoriją kartais juk apima keistas jausmas (ar čia tik man vienai taip būna?). Jausmas, kad patekai į svetimą gyvenimą, kitą pasaulį su savomis taisyklėmis. Namuose esantys daiktai pasakoja istorijas. Ką ten daiktai, net sienos gali daug pasakyti apie tuose namuose gyvenančius. Sofa, kėdė, paveikslas. Gražiausia kada nors matyta stiklo vaza su šviesoje spindinčiais įrėžimais stikle. Gėlė vazone. Kilimas ant kurio stovime. Namai turi savo spalvas ir kvapus. Keistenybes būdingas namų gyventojams ar provokuojančias detales, kurios užmina mįslę ir galbūt net ne vieną.

Namai. O taip, aš noriu namų. Savų namų. Su ne bet kokiais - po vieną po du, o išsirinktais gražiais indais. Su storo stiklo stiklinėmis ir grakščiomis plonutėmis taurėmis. Su pasteliniais dubenėliais ir linksmomis rankų darbo keramikinėmis glazūruotomis lėkštėmis. Su daugybę jaukių pledų - pagal nuotaiką. Su jausmus kutenančiomis nuotraukomis. Su šypseną keliančiais asmeniniais daiktais ir dėžutėmis į prisiminimus. Su sienomis tokiomis, kokių MES norime ir kokias patys dažysime. Su meile išsirinktais audiniais...

Žinau, kad mano vyrui nė pusės tiek nereikia, na, visų tų estetiškų, gražių, išskirtinių dalykų, nes juk galima atsigerti vandens iš puodelio, jeigu nėra stiklinės šalia (ko aš niekada negalėsiu suprasti!:)). Arba galėtume iki nukritimo ginčytis, koks skirtumas iš kokio puodelio gerti arbatą ar kavą. O taip, man skirtumas yra ir galvokite, ką norite, bet aš turiu savo KAVOS ir ARBATOS puodelius ir jie tikrai nėra tokie patys ;) Žinau, kad vyrui, kaip ir daugeliui kitų vyrų pakaktų tiek, kiek reikia. O man norisi to "dar trupučio", kad būtų jauku. Ir tai nėra nei blogai, nei gerai, nes tokių porų pasaulyje, spėju, milijonas, gal net keli. Jo minimalizmas priverčia mane pagalvoti, ar tikrai nereikia to "dar trupučio" ir, žinote, kartais nereikia (o kartais būna būtina). Dar žinau, kad mes abu sutariame dėl namų sąvokos. Kad tai vieta pasislėpti nuo visų negandų, kartais užknisančios kasdienybės, tai tarsi saugumo zona, kur nedega jokie "deadline". Kur kartais nereikia kalbėti vien tam, kad užpildytum tylą, nes gera pailsėti nuo garsų srauto. O kartais norisi rėkti ir kalbėtis, daug juokauti ir plepėti. Namuose galima viskas: būti susivėlusiems, vienmarškiniais... ir vistiek būti fainiems :)
Noriu namų pasakojančių istoriją - jaukią, šviesią, linksmą, rūpestingą, išmintingą ir mielą. Noriu kasdien tuose namuose sukurti šimtus kitų istorijų, kurios nuspalvins mūsų kasdienybę. Noriu tikrų namų... ir žinau, kad būtent tokie kažkur mūsų laukia. Tereikia surinkti akmenis pakelėje į juos.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą