Labai simboliška, kad apie tokius ir panašius dalykus susimąstome stovėdami didžiųjų žiemos švenčių priešakyje. Tas ilgiausias tamsos metas, kai dienos trunka, rodos, kelias valandas, o dažnai taip ir nepašviesėja net įdienojus, kai vakaras ilgas kaip smilga ir kur dar rytas, pasakytų senoliai... man yra pokalbių su savimi, vidinės ramybės ir apsivalymo, visomis prasmėmis, laikas.
Sukiesi žmogus - kiekvienas savoje karuselėje - dienos darbų, namų buities, vaikų reikaluose, kol ima ir pristabdo. Gyvenimas. O jis nestokoja išradingumo, kaip tai padaryti.
Dienos darbams einant į pabaigą, mano skambutis į įstaigą, patikslinti atvykimo laiką ir dar keletą detalių. Įstaiga - senjorų globos namai. Patikslinusi mūsų atvykimo detales, pasiteirauju, ar prieš 2 savaites minėtas skaičius, dalyvausiančių, nepakitęs (tiesą sakant, klausiau to su intencija, kad, galbūt, dalyvaus daugiau nei planuota), gaunu atsakymą, kuris šiek tiek išmuša iš vėžių. Sako "Ne, tiek nebebus" ir pasako keliais asmenimis mažesnį skaičių. Užsirašau. Mandagiai baigiu pokalbį. Ir suvokiu, kad tai nėra tik skaičius. Tai žmonės, su kuriais susipažinti mums jau neteks. Dvi savaitės. Mums - TIK dvi savaitės. Kažkam jos buvo šiek tiek daugiau, nei eilinės dvi savaitės. Rodos, viskas elementaru ir savaime suprantama. Ir apie dausų teoriją jums, turbūt, nereikia dabar čia pasakoti... bet tas Gyvenimo išradingumas pristabdyti lėkime ir priminti, kas yra svarbiausia - mane žavi. O svarbiausia - tie, kurie šalia. Tie, kurie VISADA laukia, kurie girdi ir mato, kuriems rūpi ir skauda, kai skauda tau. Kuriems nesvarbu kokia tavo nuotaika ir kaip tu atrodai. Kurie sugeba tavo erzelio kankorėžius paversti pienės pūkais ir paleisti juos pavėjui... Jiems turime būti dėkingi ir skirti brangiausią, ką šiai dienai turime - savo laiką.
Sukiesi žmogus - kiekvienas savoje karuselėje - dienos darbų, namų buities, vaikų reikaluose, kol ima ir pristabdo. Gyvenimas. O jis nestokoja išradingumo, kaip tai padaryti.
Dienos darbams einant į pabaigą, mano skambutis į įstaigą, patikslinti atvykimo laiką ir dar keletą detalių. Įstaiga - senjorų globos namai. Patikslinusi mūsų atvykimo detales, pasiteirauju, ar prieš 2 savaites minėtas skaičius, dalyvausiančių, nepakitęs (tiesą sakant, klausiau to su intencija, kad, galbūt, dalyvaus daugiau nei planuota), gaunu atsakymą, kuris šiek tiek išmuša iš vėžių. Sako "Ne, tiek nebebus" ir pasako keliais asmenimis mažesnį skaičių. Užsirašau. Mandagiai baigiu pokalbį. Ir suvokiu, kad tai nėra tik skaičius. Tai žmonės, su kuriais susipažinti mums jau neteks. Dvi savaitės. Mums - TIK dvi savaitės. Kažkam jos buvo šiek tiek daugiau, nei eilinės dvi savaitės. Rodos, viskas elementaru ir savaime suprantama. Ir apie dausų teoriją jums, turbūt, nereikia dabar čia pasakoti... bet tas Gyvenimo išradingumas pristabdyti lėkime ir priminti, kas yra svarbiausia - mane žavi. O svarbiausia - tie, kurie šalia. Tie, kurie VISADA laukia, kurie girdi ir mato, kuriems rūpi ir skauda, kai skauda tau. Kuriems nesvarbu kokia tavo nuotaika ir kaip tu atrodai. Kurie sugeba tavo erzelio kankorėžius paversti pienės pūkais ir paleisti juos pavėjui... Jiems turime būti dėkingi ir skirti brangiausią, ką šiai dienai turime - savo laiką.