Žinote, man visuomet atrodė, kad tėčiai mūsų visuomenėje per dažnai yra visai nepelnytai nuvertinami. Štai, moteris laukiasi pirmagimio (antrojo ar trečio - visai nesvarbu), artimieji džiūgauja, draugai nesiliauna klausinėti, kaip jaučiasi būsimoji mamytė, susirūpinusios giminės moterėlės nuolat užjaučia, kaip sunku nešiotis tokį nemažą pilvuką... o būsimas tėtis? Kur jis būna tuo metu? Dažniausiai šalia, niekur nedingsta, kaip ir buvo šalia iki vaikelio laukimo. Bet turbūt sutiksite su manimi, kad retas pasiteirauja (na, nebent geras artimas bičiulis), kaip jaučiasi būsimasis tėvelis. Su kokiomis nuotaikomis, mintimis ir ateities planais gyvena jis? Kaip tvarkosi su jauduliu, kuris didėja proporcingai mažėjant laukimo mėnesiams. Kaip ruošiasi susitikimui su naujuoju šeimos nariu..? Mažai kam rūpi.
Auginant vaikelį pirmaisiais jo gyvenimo metais, kaip svarbiausias asmuo, vadovėlių autorių yra įvardijama, spėkite kas? Mama! O dar tas motinystės instinktas "tu nieko neišmanai", "tik aš žinau, kas MANO vaikui geriausia" ir pan. Keista, kodėl po to visuomenė linčiuoja pabėgusius nuo tokių moterų vyrus. Ir nereikėtų stebėtis, jei kokį ką tik iškeptą tėvelį aplankys tėvystės krizė, visiškas pasimetimas ir noras viską metus lėkti į kitą pasaulio galą. Mielosios, neįvertiname, ką turime visai šalia...
O juk būtent tėčiai, dažniausiai, šeimoje būna tie, kurie ramiai ir pakankamai adekvačiai reaguoja į daugelį moterims siaubą keliančių momentų buityje. Tėčiai būna tie, pas kuriuos kai mamai visiškai išsenka kantrybė būna atsiunčiami vaikai ramiam pokalbiui. Tėčiai dažnai būna ir tie, kurie jaukiai susirangę lovoje seka mums pasakas, kurias abu jau mokate mintinai... Tėčiai laukia mūsų grįžtant iš mokyklos su šiltais naminiais pietumis, jeigu mama užtruko darbe. Tėčiai be didelio vargo sutaiso, rodos, visus pasaulyje sukurtus prietaisus. Tėčiai moka sukonstruoti lauko supynes ir sukalti mažą staliuką, prie kurio vaišinasi visa lėlių kompanija. Tėčiams beveik(!) nerūpi, kaip tu sugalvojai šiandien apsirengti ir ar nesijuoks kaimynai pamatę bėginėjant po lauką su guminiais batais plieskiant saulei. Tėčiai leidžia mums rinktis, netgi tada, kai žino, kad klaidingas mūsų pasirinkimas bus skaudi pamoka. Tėčiai dažnai taip labai nemoralizuoja, bet jų tyla būna iškalbingesnė už padidintu tonu išsakytus šimtus žodžių...
Tėčiai myli, be proto, be krašto... tik labai dažnai nemoka to parodyti ar pasakyti, nes buvo auklėjami, kad nevyriška yra "seilėtis" ir lieti meilius žodelius, ką jau kalbėti apie nubrauktą ašarą. Taip, jie tokie. Visi labai skirtingi, saviti, charakteringi, bet be galo mūsų mylimi. Tėtis gali būti ąžuolo kamienas, stogas, saugantis nuo nepageidaujamo lietaus, tvirta mūro siena, kuri atlaiko net didžiausių priešų puolimą. Tėtis gali būti bet kuo, kuo tik panorėsi, kad tau Jis būtų!
Meilei blizgučių nereikia, ji spindi savaime /Tėvas Stanislovas/
Auginant vaikelį pirmaisiais jo gyvenimo metais, kaip svarbiausias asmuo, vadovėlių autorių yra įvardijama, spėkite kas? Mama! O dar tas motinystės instinktas "tu nieko neišmanai", "tik aš žinau, kas MANO vaikui geriausia" ir pan. Keista, kodėl po to visuomenė linčiuoja pabėgusius nuo tokių moterų vyrus. Ir nereikėtų stebėtis, jei kokį ką tik iškeptą tėvelį aplankys tėvystės krizė, visiškas pasimetimas ir noras viską metus lėkti į kitą pasaulio galą. Mielosios, neįvertiname, ką turime visai šalia...
O juk būtent tėčiai, dažniausiai, šeimoje būna tie, kurie ramiai ir pakankamai adekvačiai reaguoja į daugelį moterims siaubą keliančių momentų buityje. Tėčiai būna tie, pas kuriuos kai mamai visiškai išsenka kantrybė būna atsiunčiami vaikai ramiam pokalbiui. Tėčiai dažnai būna ir tie, kurie jaukiai susirangę lovoje seka mums pasakas, kurias abu jau mokate mintinai... Tėčiai laukia mūsų grįžtant iš mokyklos su šiltais naminiais pietumis, jeigu mama užtruko darbe. Tėčiai be didelio vargo sutaiso, rodos, visus pasaulyje sukurtus prietaisus. Tėčiai moka sukonstruoti lauko supynes ir sukalti mažą staliuką, prie kurio vaišinasi visa lėlių kompanija. Tėčiams beveik(!) nerūpi, kaip tu sugalvojai šiandien apsirengti ir ar nesijuoks kaimynai pamatę bėginėjant po lauką su guminiais batais plieskiant saulei. Tėčiai leidžia mums rinktis, netgi tada, kai žino, kad klaidingas mūsų pasirinkimas bus skaudi pamoka. Tėčiai dažnai taip labai nemoralizuoja, bet jų tyla būna iškalbingesnė už padidintu tonu išsakytus šimtus žodžių...
Tėčiai myli, be proto, be krašto... tik labai dažnai nemoka to parodyti ar pasakyti, nes buvo auklėjami, kad nevyriška yra "seilėtis" ir lieti meilius žodelius, ką jau kalbėti apie nubrauktą ašarą. Taip, jie tokie. Visi labai skirtingi, saviti, charakteringi, bet be galo mūsų mylimi. Tėtis gali būti ąžuolo kamienas, stogas, saugantis nuo nepageidaujamo lietaus, tvirta mūro siena, kuri atlaiko net didžiausių priešų puolimą. Tėtis gali būti bet kuo, kuo tik panorėsi, kad tau Jis būtų!
Meilei blizgučių nereikia, ji spindi savaime /Tėvas Stanislovas/
Su Jūsų diena, mylimi Tėčiai!!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą