Apie gyvenimo nuotykius ARBA esame ten, kur ir turime būti

Ištrauka iš vieno labai gerai žinomo Lietuvoje, ir ne tik joje, aktoriaus interviu gyvenimo būdo laidai: "Man buvo kokie 34 metai, kai dirbant užsienyje sutikau neįtikėtino grožio mergyčką. Nu neįtikėtino grožio! Ji buvo labai jauna, gal devyniolikos. Visą mėnesį dirbom kartu, aš žiūrėjau į ją, ji atsakydavo tuo pačiu... Vieną vakarą ji pakvietė mane susipažinti su savo šeima - kilminga, didele šeima. Jos tėvas be didesnių ceremonijų, pamatęs mane paklausė, ar man patinka jo dukra. Tada atkišau jam savo žmonos ir sūnaus nuotrauką. Jis sako: "O gaila..." <...> Ji dabar turi du vaikus. Sutikau ją prieš kokius septynis, gal penkis metus Madride. Tokia tetutė (juokiasi). Mano žmona daug gražesnė už ją."
Ši ir begalė panašių situacijų tik įrodo, kad esame su tais, su kuriais ir turime būti. Ir, kad niekas gyvenime neįvyksta veltui. Kartais jaunystės NEpasirinkimai vis sugrįžta lyg su kartėliu "o kas būtų, jeigu tada būčiau...". Bet, matyt, neturėjo būti, jeigu dabar esi kitoje vietoje ir su kitais žmonėmis. Ir nėra ko gaišti laiko narstant praeities kauliukus.
Kai esame labai jauni (dar -niolikos) - atrodo visas Pasaulis mums po kojomis, visi pasirinkimai, galimybės... tereikia panorėti. Ir taip galvojame ne tik apie pasirinkimus ar ateities planus, bet dažnai ir apie žmones. Vėliau, nors esame vis dar jauni, pradedame atsargiau žiūrėti į šiandieną, nes nežinome, kas bus rytoj ir ta nežinia šiek tiek glumina. Nes jau esame išnaudoję savo atsargines "gyvybes" šėlionėse ir savęs ieškojime iki dvidešimties. Tada galvojame, sudedame pliusiukus ir minusiukus, neretai "apsidraudžiame", kad neliktume ant ledo. Būdami vis dar jauni, bet jau brandesni savo patirtimi ir išgyvenimais, žinome, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose, o už, pavyzdžiui, kiekvieną "bonusą" iš darbdavio apsimoki asmeninių santykių sąskaita.
Santykių aritmetika nėra paprasta, bet jeigu labai stengiesi ir nuolat dirbi tuo klausimu - gali pavykti ją perprasti (arba bent jau galvosi, kad tau tai pavyko).
Niekas šešiolikmečiui neįstengs paaiškinti, kad būtina gyvenime sverti ir matuoti, kad pasirinktum teisingai; niekas aštuoniolikmečiui nesugebės įrodyti, kad galima pasimokyti iš kitų klaidų pačiam to nebandant daryti; vargu ar atsiras tas, kuris dvidešimt penkerių jaunuoliui pakirps sparnus siekiant tikslo; kaip ir abejotina, ar atsiras toks, kuris nugyvenęs gyvenimą - tokį, koks jis jam ir buvo skirtas, pasakys, kad buvo neverta.
Švedų rašytojas Stefan Casta yra pasakęs, kad "Gyvenimas yra nuotykis. Kiekviena diena yra nuotykis. Šiandiena yra nuotykis. Rytoj prasidės kitas. Mūsų gyvenimai yra neatrasti kontinentai. Kiekvienas žmogus yra nenutrūkstamas pasakojimas" ir, matyt, jis buvo teisus...