Dar vienas laiškas į Rytojaus namus

Keistas jausmas - kai esi dar čia, bet tuo pačiu jau kitur. Dėlioji paskutinės darbo savaitės planus, baiginėji pradėtus darbus, bandai "kompensuoti" į priekį laiką tiems, kam jis svarbus. Skaitai pasaką prieš miegą mažiesiems Draugams ir susimąstai, kad ne tiek ir daug tų kartų liko. Statai bokštą drauge, dėlioji dėliones, kalbiesi apie tai, kas rūpi tą dieną vaikams ir vėl nejučia pagalvoji, kad neilgai visa tai truks. Galbūt tai tęsis kažkur kitur, su kitais naujais mažaisiais draugais, bet tai nebus tas pats.

Keista. Negaliu suprasti, labiau gaila ar tiesiog norisi kaip kempinei į save sugerti viską iki paskutinio lašo: mažųjų žvilgsnius, juoką drauge, įsiminti jų vaikiškus nusikalbėjimus, dar tik pradedančiųjų pokštus... Kuriam laikui į priekį bandau "prikaupti" ir jų apkabinimų, šypsenų ir to vaikiško naivumo. Bandau "išžaisti" visus smagiausius mūsų susigalvotus žaidimus, išmokyti naujų dalykų. Galvoju... ar prisimins? Norėčiau tikėti, kad taip. Ir jeigu tai įvyks - visai nesvarbu kuriuo laiku, kokioje vietoje, kokiomis aplinkybėmis, žinosiu - kažką dariau teisingai.
Praeitis ir dabartis - mūsų priemonės, tik ateitis - mūsų tikslas /B. Paskalis/

P. S. Ir vis dėlto, kad ir kaip kartais atrodytų sunku priimti sprendimus, žengti iš savo komforto zonos, tiesti tiltą iš šiandienos į šiek tiek neaiškų, bet visgi rytojų, tinkamiausi šioje vietoje būtų Gilbert E. Kaplan žodžiai: "Daug geriau žinoti, kad išdrįsai siekti savo svajonių, nei nugyventi gyvenimą snaudžiant ir apgailestaujant".