Šįvakar taip norėtųsi nuskęsti mintyse apie Tave, tylioj ramumoj, jaukume. Reikia laiko, tiesa? Bet šis, kuris mums reikalingas, deja, niekur neskubantis. Toks lėtas lėtas, gal dėl to, kad einantis tolimiausiais aplinkkeliais. O aš žinau, kad man reikia tavęs. Tavo akių gilumos. Ir tik nesakyk man, kad nori pabėgt į
vienatvę...
Į mano rūdijančią sielą beldžiasi lašas po lašo. Ne - mes
dar nenutolę. Lietus dar nepabaigė šokti į sunykusią žolę. Laša
negarsiai žodis ir minčių voratinklis pilkas, bet grynas, kaip žvaigždynas, skausmo pily ieško ramybės. O čia - skausmo pilyje šaltos mūro sienos.
Širdyje jausmus užrakino marmuriniai skliautai. Ir vėl negaliu apkabinti
tavęs. Nebemoku suprasti, kiek yra sniego sniege... Gal ne tiek daug
kiek norėtųsi. Virtuali tikrovė ištirpo delne. Klausiu savęs, kiek baltos
baltume? Ar balta tik tai kuo tikėjau?
Kažkur jau skęsta vakaras. Sodriai oranžinė meilė merkia
savo apsunkusias rankas į melancholiją. Aš pasisemiu puodelį rūko ir
per baltume paskendusį takelį vis dar einu. Neturi mano angelas
sparnų, todėl aš neskrendu su juo, o vis einu...
Jaučiu kaip žemė
atsigeria sniego. Aš laukiu, tikėdamasi, kad galbūt jau ištroškai mano jausmo ir nori atsigerti ilgesio. Jei
išgirsčiau tavo sielos žingsnius, leisčiau sau bėgti jos
pasitikti.
Keliauju didelio miesto mažučių gatvių kiemais, dar nepramintais takais, o dangaus žibintuose boružės ilsisi ir byra smėlis... Laikas
eiti - namie užsidengė langai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą