Į mano rūdijančią sielą beldžiasi lašas po lašo. Ne - mes dar nenutolę. Lietus dar nepabaigė šokti į sunykusią žolę. Laša negarsiai žodis ir minčių voratinklis pilkas, bet grynas, kaip žvaigždynas, skausmo pily ieško ramybės. O čia - skausmo pilyje šaltos mūro sienos. Širdyje jausmus užrakino marmuriniai skliautai. Ir vėl negaliu apkabinti tavęs. Nebemoku suprasti, kiek yra sniego sniege... Gal ne tiek daug kiek norėtųsi. Virtuali tikrovė ištirpo delne. Klausiu savęs, kiek baltos baltume? Ar balta tik tai kuo tikėjau?
Kažkur jau skęsta vakaras. Sodriai oranžinė meilė merkia savo apsunkusias rankas į melancholiją. Aš pasisemiu puodelį rūko ir per baltume paskendusį takelį vis dar einu. Neturi mano angelas sparnų, todėl aš neskrendu su juo, o vis einu...
Jaučiu kaip žemė atsigeria sniego. Aš laukiu, tikėdamasi, kad galbūt jau ištroškai mano jausmo ir nori atsigerti ilgesio. Jei išgirsčiau tavo sielos žingsnius, leisčiau sau bėgti jos pasitikti.
Keliauju didelio miesto mažučių gatvių kiemais, dar nepramintais takais, o dangaus žibintuose boružės ilsisi ir byra smėlis... Laikas eiti - namie užsidengė langai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą