
Joninės - kaip tik pats tinkamiausias metas vėl įtikėti stebuklais arba tiesiog sugrįžti trumpam į vaikystę, rasotose pievose beieškant paparčio žiedo. Vakar skaičiau vaikams trumpą pasaką apie šią stebuklingą šventę ir mačiau, kaip degte degė mažųjų akys norint sužinoti, kur gi ieškoti to stebuklingojo žiedo, kurį suradus, anot pasakos, gali pasiversti nematomu, visa galinčiu stebukladariu. Su paskutiniai perskaitytais žodžiais viena mergaitė pasakė: gerai, tai susitarkim taip, rytoj mes kartu eisim į mišką, šalia mano namų yra toks ir tu man parodysi, kur reikia ieškoti to paparčio žiedo. Supratau, kad šią akimirką galiu negailestingai sudraskyti mistišką pasakojimo aurą ir pasakyti, kad niekas taip ir nėra radęs TO paparčio žiedo, tad vargu, ar pavyktų mums... bet aš tik nusišypsojau ir pasiūliau drauge su mama ar sese leistis į tą stebuklingą paiešką - o gal jos bus tos laimingosios. Neverta bandyti išplėšti vaikų per anksti iš jų susikurtų iliuzijų. Neverta auginti "brandžius" ir "sau lygius", kalbančius "suaugusiojo lūpomis". Dar spės. Užaugs. Tada beliks prisiminimai ir tas suaugusiųjų tikėjimas "tik savimi".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą