Stebuklingi dalykai, antai tokie, kaip miško fėjos, laumės, undinėlės, burtų skrynios mus apžavi savo mistiškumu, ypač vaikystėje. Vėliau tie burtai po truputį sklaidosi, kol lieka tik plonytis, lyg voratinklio siūlas ir ūkanos prieš aušrą, skiriantys vaikų ir suaugusiųjų pasaulius. Užaugame, bet nesinori nukirpti to plonyčio siūlo su iliuzijomis, todėl pradedame tikėti likimu, keistais sutapimais ir svajonėmis, kurias, manome, įgyvendiname patys - niekino nepadedami, begalinėmis pastangomis ir triūsu. Bijome prasitarti, jeigu sudarome sandorį su tomis gerosiomis fėjomis ar atrandame tikrą stebuklų skrynią... išjuoks! O kartais visai be reikalo... nes tikėjimas, visai nesvarbu kuo, labai gražus dalykas - ar esant ketverių, ar trisdešimties, ar sulaukus visų devyniasdešimt devynių.Joninės - kaip tik pats tinkamiausias metas vėl įtikėti stebuklais arba tiesiog sugrįžti trumpam į vaikystę, rasotose pievose beieškant paparčio žiedo. Vakar skaičiau vaikams trumpą pasaką apie šią stebuklingą šventę ir mačiau, kaip degte degė mažųjų akys norint sužinoti, kur gi ieškoti to stebuklingojo žiedo, kurį suradus, anot pasakos, gali pasiversti nematomu, visa galinčiu stebukladariu. Su paskutiniai perskaitytais žodžiais viena mergaitė pasakė: gerai, tai susitarkim taip, rytoj mes kartu eisim į mišką, šalia mano namų yra toks ir tu man parodysi, kur reikia ieškoti to paparčio žiedo. Supratau, kad šią akimirką galiu negailestingai sudraskyti mistišką pasakojimo aurą ir pasakyti, kad niekas taip ir nėra radęs TO paparčio žiedo, tad vargu, ar pavyktų mums... bet aš tik nusišypsojau ir pasiūliau drauge su mama ar sese leistis į tą stebuklingą paiešką - o gal jos bus tos laimingosios. Neverta bandyti išplėšti vaikų per anksti iš jų susikurtų iliuzijų. Neverta auginti "brandžius" ir "sau lygius", kalbančius "suaugusiojo lūpomis". Dar spės. Užaugs. Tada beliks prisiminimai ir tas suaugusiųjų tikėjimas "tik savimi".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą