Žodžių galia

Žinote, kai rašiau palinkėjimus šiems metams neparašiau vieno, kurį kaip tikslą išsikėliau sau pačiai, bet paskaičius pirmųjų mėnesių spaudą supratau, kad tai aktualu ne man vienai. Ir Ilzė Butkutė, ir Beata Tiškevič rašo apie žodžių galią. Tų gerųjų - komplimentų, palinkėjimų, pastebėjimų, žodžiu, viso to, apie ką pagalvojame, apmąstome (paprastai vienumoje), bet KAŽKODĖL neišsakome garsiai. Ir tikrai, rašydama linkėjimus 2016 - iesiems galvojau ne tik apie asmeninius siekius, būtinybes, pažadus sau, bet ir apie tai, kaip ir ką galėčiau padaryti, kad esantiems su manimi ar šalia manęs būtų gera, kad bendravimas (gyvas, tikras, o ne virtualiose erdvėse) taptų kasdienybe, o ne retenybe, dangstantis iš esmės beprasmiais pasiaiškinimais "nėra laiko", "skubu", "nespėju", "kitą kartą"... Apie tai galvojant suvokiau, KIEK daug mes pasiliekame sau ir neišdrįstame, nespėjame ar dar dėl velniai žino kokių priežasčių tylime, kai turime kalbėti. Pavyzdžiui: išgirstame komplimentą dėl išvaizdos ar įvaizdžio iš kolegos, reakcija? "Baik tu... čia senas sijonas. Net nežinau, ar man pačiai jis patinka..." Kitas dažnas variantas: komplimentas atskrieja iš gyvenimo vyro/moters, reakcija? "Nesvaik!" "Mhm, kur gi ne... netikiu" "Nori įsiteigti? Kažko prašysi?" Kodėl mums taip sunku pasakyti "Ačiū"?!? Tiesiog nuoširdžiai pasidžiaugti, kad nelikote nepastebėtas, dar gi ir sulaukėte IŠSAKYTO komplimento, bet ne, kažkoks kipšas, tūnantis mumyse dar ir dar kartą pakiša savo šakę, ant kurios lipame ir lipame, ir lipame...

Negana to, kad dažnai nemokame tinkamai priimti komplimentų ir gerų žodžių, patys pagalvojame kažką gražaus apie kitus daug dažniau, nei jiems tai išsakome. Pavyzdžiui, susitinkame su drauge ir dar einant link jos pagalvojate "Kokia ji puiki! Sijonas gula to-bu-lai!", o priėjusi tik pakštelite jai į skruostą ir pasisveikinate... kur dingo pirmas įspūdis, sukėlęs susižavėjimą? Jūs jį nurijote su visomis kitomis savo mintimis į bendrą katilą "Padaryti vėliau". Vėliau NEBUS. Ko nepadarote čia, dabar, šią akimirką, atsižvelgiant į tikimybių teoriją, išvis nebus padaryta. Dar vienas pavyzdys: susitikote su labai protingu žmogumi, daug pasiekusiu, tuo, kuriuo ilgai žavėjotės, IR??? Viską godžiai ryjate akimis, ausimis, kitomis juslėmis... ir, spėsiu, vėl viską, kas geriausia pasiliksite tiesiog sau. Visus "Jūs nuostabi(-us)!" ir "Senai Jumis žaviuosi..." KODĖL tai vyksta?!?

Viską sudėjus, pergalvojus panašias situacijas, nusprendžiau - gana. Šiais metais būsiu tikrai daug atviresnė kitiems, nelaikysiu visų minčių ir pamąstymų sau vienai, pagaliau išsakysiu tai, ko nutylėjimas pasmerktų vėlesnei širdgėlai. Tikrai tikrai! Pradedu nuo ŠIANDIEN!

P. S. Ačiū tiems, kas sugeba visko nesuryti patys ir dalinasi komplimentais, gražiais žodžiais, nuoširdžiais linkėjimais ir pastebėjimais. Nors tikėjau ir iki šiol, bet šiomis dienomis dar kartą įsitikinau tuo, kad geri žodžiai, išsakyti jūsų adresu tiesiogiai tikrai skleidžia tam tikras vibracijas. O tai, kas eina iš širdies į širdį - neša tokį gėrį ir laimės pojūtį, kad norisi versti kalnus!

"Tinkamas žodis, pasakytas tinkamu laiku, gali pakeisti gyvenimą" /Joyce Meyer/