Ar jums kartais taip nutinka, kad... ką nors pamatote, perskaitote, išgirstate ir pagalvojate: "tai gi čia apie mane" arba "čia gi mano idėja, mano mintis!"? Net neabejoju atsakymu. Ir tai "užknisa".
Kažkada jau rašiau apie tai, kad reikia veikti čia ir dabar, jeigu tik jaučiate, kad idėja subrendusi tiek, jog gali išvysti saulės šviesą (apie tai šis straipsnis ne-mes-mintis-o-mintys-renkasi-mus). Šį kartą TAS jausmas aplankė skaitant A. Liauškaitės knygą Netobula moteris. Tekstų struktūra, žodynas, rašymo stilius, o galiausiai visas knygos apipavidalinimas ir įtaigios iliustracijos mane nokautavo. Šypsodamasi puse lūpos, galvojau: "KAIP?! Kaip tai įmanoma?" Aš nešiojuosi jau kokius metus mintis, idėjas kas ir kaip turėtų atrodyti, kurie tekstai nugulti į knygos puslapius, o čia - tai jau įvykę(!). Nemeluosiu, keistas jausmas, labai labai keistas... kad yra kita tokia moteris, kuri panašiai mąsto, panašiai rašo ir netgi panašiai "pamatė" knygos vizualizaciją. Kadangi pirmąjį kartą knygą perskaičiau per vieną vakarą ir vienu prisėdimu - teks kartoti, kai minčių jūroje įvyks šioks toks atoslūgis ir galėsiu į turinį pasižiūrėti "kitu kampu".
Ech, tai tik dar kartą įrodo senas geras tiesas. Jeigu nepadarysi tu - padarys kas nors kitas. Supratau: reikia ryžto - dar daugiau, DAUG daugiau(!), šiek tiek mažiau nepasitikėjimo savimi, savianalizių ir savikritiškumo, daugiau realių žingsnių tikslų link. Atrodo viskas paprasta, tiesa? Teoriškai taip. Praktiškai? Nors labai nemėgstu šio "priežodžio" ar dar labiau "atsakymo", bet - bus matyt."Norint atlikti didžius dalykus, reikia ne tik veikti, bet ir svajoti, ne tik planuoti, bet ir tikėti". /Anatole France/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą