...jos dažniausiai sunkios ir tęsiasi labai ilgai. Bent jau tą akimirką atrodo, kad laikrodžio rodyklės įsicementuoja vienoje vietoje. Tokios valandos primena varginantį žygį, kai trūksta maisto ir vandens, ką jau kalbėti apie linksmybes. Per daug nuovargio, šalčio ir nutrintų skaudžių pūslių ant kojų.Keista, bet vakarais, kai surandama vieta nakvynei visi jausmai akimirksniu pasikeičia: nuovargis rodos niekur nedingsta, bet virsta ramiu miegu pasaldinta pergale. Pergale prieš save patį.
Ta neaiški, gąsdinanti kankynė dar primena gražios meilės pabaigą - kai pykčio daugiau nei šilto juoko, o norą išsiskirti slopina nežinomybės baimė. Ir niekas nesupras, kaip tas pyktis ir baimė vėliau virsta geromis ašaromis ant senų nuotraukų.
Kokiu būdu sunkios valandos tampa gerais prisiminimais? Manau tai įvyksta tada, kai suvoki laimingo žmogaus būseną. Tiesiog jautiesi taip.
O kaip surasti laimę paklausite :) Kur jos ieškoti? Pabandykite po antklode, lova, pakabinamoje spintelėje, kurioje dar visai nesenai mama slėpė saldainius, o gal apdilusioje savo džinsų kišenėje. Nebijote, kad nežinosite, ką su ja daryti, kai surasite? Galite bandyti stipriai apkabinti ir nepaleisti. Uždėti antsnukį ir pririšti batų raišteliu prie savo sportbačių. O gal tiesiog paprašykite Laimės mobiliojo telefono numerio, kad reikalui esant galėtumėte jai paskambinti ar bent jau parašyti trumpąją žinutę?Prisimenu savo vaikiškas gudrybes, kai pamačiusi danguje gęstantį šviesuliuką, galvodavau apie tos dienos svajonę, suskaičiuodavau iki septynių (neklauskit, kodėl būtent iki septynių :D ) ir greitai bėgdavau į lovą, užsiklodavau ir stipriai užsimerkdavau - apsimesdavau, kad jau miegu. Nebuvo galima kalbėti, jei nenorėdavai išblaškyti svajonių :)
Mes visais įmanomais ir nevisai įmanomais būdais jaukiname laimę. Viliojame ją pūkeliais, skaičiais, tikėjimu ir žvaigždėmis... O ji ateina ir vėl pabėga į spalvotas pievas taip staiga, kad nesuspėji net padėkoti. Ir liekame laimingi, nors vėl vieni. Nes laimė - tai judėjimas!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą