Kai moterys žaidžia slėpynes

Šiek tiek paslėpti, šiek tiek parodyti. Užmesti kabliuką ir dingti. Užgauti ir tą pačią akimirką nusišypsoti: "kas nors nutiko?". Kiekvienas susitarimas bet kada gali virsti provokacija ir atvirkščiai, provokacija - susitarimu. Čia moterų teritorija, bet žaidžia vyrai. Nors pagrindinės taisyklės - moterų. Vyrai tiesiog ieško.
Ar galima pykti ant moters, kad ji priklauso kitai lyčiai, o kartais, ir visai kitai barikados pusei?
Būtent dėl tų lyčių skirtumų paauglystėje patiriame tiek NEmalonumų, kvailų situacijų ir išgyvename dar kvailesnių pasiaiškinimų lavinas. Sumišimas. Nežinomybė. Tik žingsnis iki aukštesnės pakopos. Mergaitės žingsnis į moterų pasaulį.

"Jau reikia", skamba kaip nuosprendis. Gėda prieš veidrodį. Kankinantys bandymai trūks plyš neišsiduoti. Pirma diena su pakinktais. Pirmą kartą jautiesi pažeidžiama kaip moteris. Bendraklasis brūkšt pirštu ir tu jau sąraše tų, kurioms pakelti sijoną jau šis tas daugiau, nei nekaltos berniukiškos išdaigos. Tai tampa reginiu. Esi žingsniu arčiau tų, su kuriomis galima leistis į flirtą, glamonėjimasi mintimis.
Nė viena netapo moterimi to nepatyrusi. Vėliau pirštai prie nuodėmės kilpų, saldus nes laisvas kvėptelėjimo svaigulys.
Nėriniuoti nelyg banali istorija, apipinta nuogirdomis, aplipinta saldžiomis smulkmenomis, žodžiais, kuriuos girdint rausta ausys. Mistiški. Ir paprastučiai, lyg koks nukramtytas pieštukas. Paslėpti po golfu aukštais atvartais, medvilniniais baltais marškinėliais arba bliuzelėmis, stropiai užsagstytomis dramblio kaulo spalvos sagutėmis. Netyčia kyšantis, tarsi romantiškas pažadas. Ir rėkiantys! Nuo jų siūbuoja žemė po kojomis. Kiaurai šviečiantys pro šilkinę palaidinę. Gundantys, tarsi pasimatymas, kuriam reikia kvietimo. Arba bučinys be sutikimo.
Drąsūs ir baikštūs. Kuklūs ir vulgariai išsikeroję. Net po ilgais juodais sijonais slypi moteris. Kaip ir po vienuoliškomis palaidinėmis - liemenėlė. Moteris visada turi ką slėpti. Ar galima pykti ant moters už tai, kas jai nesvetima?
Neišsiųsti laiškai spintoje - irgi po apatiniais. Dienoraštis, užverstas nėrinių jūra. Nuotrauka - meilės ženklas, stalčiaus gale arba piniginės vidinėje kišenėje. Dar vienas įrodymas, mergaitiškas žaidimas "įspėk, ką myliu". Mėginimai slėpti tampa dar intymesni. Ieškodamas atsakymo jis randa bent dešimtį naujų klausimų. Neatsakytų. Įprotis - intymumą skandinti intymumuose...
Gundymai - nekintamai tiksli kasdienybė. Kiekviena mūsų didžiuojasi jei vis dėlto, pavyksta gyventi tvarkingai. Lyg laikrodžiui. Tačiau tarp to, kas akivaizdu lengva užkišti nuodėmę. Susigundymą. O svarbiausia - labai lengva sustoti, nes tiksliai žinai kada. Palikite, mieli vyrai, moterį atsitiktinumams. Be orientyro. Gerai, kad mes turime laikrodžius...
Kulinarinių receptų enciklopedijos - tarsi praktiniai gelbėjimosi patarimai. Makaronai su itališku padažu, karamelinis kremas ant karšto ledų deserto, vaniliniai obuolių pyragaičiai - mėginimas suvilioti kasdienybę. Suteikti jai skonį ir kvapą. Ištroškinti ilgesį, lyg sviestą išlydyti liūdesį ir nerimą, medumi apipilti pyktį ir per porą valandų išgyventi tai, kas kitam turi likti nepasiekiama. O tada nešti ant stalo gerą nuotaiką ir grožio iliuziją. Žinoma, kartais ir save, kaip kilimėlį įprastam gyvenimui po kojų.
Bet tada moterys palieka virtuvę. Nes nebeturi ką ir nuo ko slėpti. Iš visų galimų gyvenimų mes linkusios prisirišti prie vieno, idant ramiai galėtume apmąstyti visus kitus - neišsipildžiusius. Vyrai kabina spyną, o moterys atsiduoda likimui. Tai gražiausia, ką mes galime padaryti. Atsiduoti ir laukti atsitiktinumų, net ne laukti, o tiesiog netrukdyti jiems ateiti. Vyrams nepasiekiama lengvybė.
Vakarienė jau senai pasibaigusi, o ji kažko delsia. Laukia, kad kas pasakytų "pasiilgau Tavęs. Tu tokia graži ir tavo akys be galo gilios...". Ji žiūri ir tyla trunka akimirką, kol ji pamato, iki tol, kol atpažįsta JĮ tokį, kokį myli. Moters meilė gyvena prisiminimuose. Gerai, kad jie nesibaigia kartu su vakariene. "Meni kaip buvo anuomet?", ne šiaip klausimas, tai kvietimas.
Liemenėlės segtukai susega abejones. Iš pradžių baisu, bet vėliau imi laukti, kad kas jas atsegtų. Prieš kiekvieną medžiagos juostos nevaržomą įkvėpimą pasižadi: "reikės pradėti gyventi!".
Kartais svarstau, ko mes iš tikrųjų visos laukiame..?