Laiko pinklėse

Tinkamą laiką sunku nutaikyti, bet lengva pražiopsoti, teigė vienas kinų filosofas ir tai tikrų tikriausia tiesa. Visada atrodo, kad "dar ne laikas" vieniems ar kitiems dalykams. Paradoksas, kad kuo mažiau planuojame, tuo daugiau laiko praleidžiame veltui. Ir, kaip žinia, kiekvienas pirmadienis užleidžia vietą antradieniui, suteikdamas mums privilegiją planuoti ką nors nuo "kito pirmadienio". ir taip be galo, be krašto - atidėliojimai, išsisukinėjimai, bandymai pabėgti, nors net neaišku nuo ko bėgame.
"Nieko neatidėti rytdienai - štai pagrindinė laiko vertę žinančio paslaptis", teigė E. R. Labulė ir negalim su tuo nesutikti... bet TAIP sunku prisiversti neplanuoti, o tiesiog gyventi. Čia ir dabar paskambinti Draugui, parašyti atsakymą į gautą laišką, įamžinti akimirką fotografijoje, nusišypsoti praeiviui gatvėje, padėti tam, kuriam ŠIANDIEN sunkiau nei tau, išeiti pasivaikščioti, išgerti puodelį kavos tiesiog mėgaujantis skoniu, pasakyti gerą žodį artimui, apkabinti savą, pažaisti su augintiniu... čia ir dabar, nes rytojaus laikas nežinia
ar mums paskirtas. Tik čia ir dabar.
Ir žinote ką, gyvenimo laiko tikrai maža, kad dėvėtume negražius drabužius, gertume šlykštaus skonio kavą, valgytume kas papuola po ranka, neatsižvelgdami į skonį ir kokybę, "laikintume" kas iš tiesų mums visai nepatinka, pataikautume darbdaviui, su kurio nuomone nesutinkame, važinėtume su ne mūsų nosiai skirtu automobiliu už kurį išsimokėsime dar oi, kaip negreitai...
Kuo laikas laimingesnis, tuo jis trumpesnis. Bet reikėtų neužmiršti, kad laikas gali sustoti. tad tikrai neprotinga būtų bandyti jį taupyti, atsidėti ar užkonservuoti. Nes tai tiesiog neįmanoma.
Kaip Charles Dickens'as sakė: "Laikas žmogui duotas tam, kad jisai žengtų tolyn, darytųsi vis tobulesnis, laimingesnis, eitų į tikslą". Ir tokia kelionė, mano manymu, negali būti pilka nyki beskonybė. Neatidėliokime gerų, gražių dalykų, kurie mus padaro laimingais... net jeigu kartais tai atrodo tik kvailas įgeidis ar rytdienos laukimo verta svajonė.
Čia.
Ir dabar.