Nežinojau, kad balandis paskelbtas "Mylėkime Lietuvą" mėnesiu, bet taip atrodo, kai du didžiausių tiražų Lietuvoje žurnalai lyg susitarę kalbina žmones, kurie džiaugiasi atradę mūsų gimtinę: vadina ją galimybių šalimi, kultūros lobynu, kontrastų šalimi ar net gi įvardina, kaip antruosius namus. Tai kodėl, priminkite man, esame dažnai paniurę, viskuo nepatenkinti, bambantys ir ieškantys žalesnės žolės svetur? Matyt per mažai įdedame pastangų, kad būtų kitaip.
Ispanų kalbos dėstytojas J. C. P. Motosas, gimęs saulėtoje Ispanijoje, šiandien Vilnių vadina antraisiais namais ir ateitį sieja būtent su Lietuva. Atvykėlis sako: "Ispanijoje esu vadinamosios prarastosios kartos atstovas. Mano amžiaus žmonės yra bene labiausiai išsilavinę per visą mūsų šalies istoriją, bet paveikti ekonominės krizės, neturi galimybių išreikšti save. <...> O Vilniuje nuostabi kultūrinė aplinka, jauni žmonės be galo išprusę <...>". Ir nemanykite, kad iš pietų atvykęs ispanas viską regi pro rožinius akinius, anaiptol. Jis pastebi sovietmečio reliktus, bet juk kitaip ir negali būti - šalis patyrė priespaudą. Tai mūsų istorija, be kurios nebūtų šiandienos.
Prancūzaitė C. S. Rigaud į Lietuvą atvyko todėl, kad Paryžiuje išvydo rudaplaukę strazdanotą lietuvę ją taip stipriai užbūrusią, kad panoro pati susipažinti su šalimi, kur gyvena tokios fėjos. Atvykusi paviešėti, čia liko ir yra iki šiol. Clotilde sako, kad negali atsistebėti knygų gausa, kurių pobūdis "atrodyk kaip prancūzės", "prancūzų vaikai valgo viską", "prancūzės niekada nestorėja" ir t. t. Ji niekaip nesupranta, kam mums (t. y. lietuvaitėms) reikėtų būti panašioms į prancūzes?! Juk esame, anot prancūzės, tokios savitos, išskirtinių bruožų ir charakterių, kad tiesiog reikėtų stengtis nesuvienodėti (kas, deja, gręsia, nes būti "kitokia" arba "balta varna" nesinori) ir netapti tik gražiomis barbėmis. "Įkvėpimas - šaunu, tačiau jums niekuo nereikia sekti", sako Clotilde.
Vokiečių kalbos mokytoja U. Jansen į Lietuvą atvyko be išankstinių nuostatų ir buvo atvira naujai patirčiai. "Pirmą kartą pamačiau Vilnių balandžio mėnesį. Buvo pilka, tačiau išvydusi senamiestį, gražiąją Šv. Kazimiero bažnyčią, Rotušę pajutau, kad čia ta vieta, kur gerai ir patogiai jaučiuosi ir norėčiau gyventi", sako Ulrike. Mūsų šalies kultūrinis gyvenimas šiai moteriai pasirodė be galo įdomus ir turiningas. Ji negaili gražių žodžių ne tik sostinei, bet ir kitiems jau aplankytiems miestams, pavyzdžiui, Jurbarkui, Druskininkams, Nidai, Kaunui.
Aviakompanijos "Turkish Airlines" atstovybės Lietuvoje vadovas turkas H. S. Binyaras mūsų šalies sostinėje gyvena jau trejus metus, beje, su visa šeima - žmona ir dukrele, kuri gimė Lietuvoje. Vyras sako, kad "Ligi tol jūsų šalyje nebuvau lankęsis ir ne kažin ką apie ją žinojau. Paskambinau į Vilnių tuometiniam Turkijos ambasadoriui: jo atsiliepimai apie Lietuvą buvo kuo geriausi. Tiesą sakant, skambėjo net pernelyg gerai". Atvykę apsižvalgyti, suprato, kodėl taip apie Lietuvą atsiliepė ambasadorius, maža to, iškart įsimylėjo šį kraštą.
Širdis dainuoja skaitant tokius interviu! Dar labiau savimeilę paglosto ir tai, kad daugelis jų noriai mokosi lietuvių kalbos, kad galėtų bendrauti su vietiniais. Gerbia mūsų kraštą - istoriją ir tradicijas. Dirba mūsų krašto gerovei. Kas gali būti geriau?!
Nesu tikra, kad kiekvienas lietuvis, sutiktas Airijoje, D. Britanijoje, Olandijoje, Norvegijoje ar Ispanijoje apie tą kraštą atsilieptų taip pat gražiai ir šviesiai. Nors, labai viliuosi, kad klystu.
Galbūt savam krašte pranašu ir nebūsi, kaip sako patarlė, bet stengtis verta. Ir nustokime vieną kartą keikti visus ir viską aplinkui - patys esame savo laimės kalviai.
"Šalis nėra tik teritorija; tam tikra teritorija yra tiktai pamatas. Šalis yra mintis, kuri kyla iš to pamato; tai yra jausmas meilės, prasmė draugijos, kuri suriša visus tos teritorijos sūnus" /Džuzepė Madzinis/
Ispanų kalbos dėstytojas J. C. P. Motosas, gimęs saulėtoje Ispanijoje, šiandien Vilnių vadina antraisiais namais ir ateitį sieja būtent su Lietuva. Atvykėlis sako: "Ispanijoje esu vadinamosios prarastosios kartos atstovas. Mano amžiaus žmonės yra bene labiausiai išsilavinę per visą mūsų šalies istoriją, bet paveikti ekonominės krizės, neturi galimybių išreikšti save. <...> O Vilniuje nuostabi kultūrinė aplinka, jauni žmonės be galo išprusę <...>". Ir nemanykite, kad iš pietų atvykęs ispanas viską regi pro rožinius akinius, anaiptol. Jis pastebi sovietmečio reliktus, bet juk kitaip ir negali būti - šalis patyrė priespaudą. Tai mūsų istorija, be kurios nebūtų šiandienos.
Prancūzaitė C. S. Rigaud į Lietuvą atvyko todėl, kad Paryžiuje išvydo rudaplaukę strazdanotą lietuvę ją taip stipriai užbūrusią, kad panoro pati susipažinti su šalimi, kur gyvena tokios fėjos. Atvykusi paviešėti, čia liko ir yra iki šiol. Clotilde sako, kad negali atsistebėti knygų gausa, kurių pobūdis "atrodyk kaip prancūzės", "prancūzų vaikai valgo viską", "prancūzės niekada nestorėja" ir t. t. Ji niekaip nesupranta, kam mums (t. y. lietuvaitėms) reikėtų būti panašioms į prancūzes?! Juk esame, anot prancūzės, tokios savitos, išskirtinių bruožų ir charakterių, kad tiesiog reikėtų stengtis nesuvienodėti (kas, deja, gręsia, nes būti "kitokia" arba "balta varna" nesinori) ir netapti tik gražiomis barbėmis. "Įkvėpimas - šaunu, tačiau jums niekuo nereikia sekti", sako Clotilde.
Vokiečių kalbos mokytoja U. Jansen į Lietuvą atvyko be išankstinių nuostatų ir buvo atvira naujai patirčiai. "Pirmą kartą pamačiau Vilnių balandžio mėnesį. Buvo pilka, tačiau išvydusi senamiestį, gražiąją Šv. Kazimiero bažnyčią, Rotušę pajutau, kad čia ta vieta, kur gerai ir patogiai jaučiuosi ir norėčiau gyventi", sako Ulrike. Mūsų šalies kultūrinis gyvenimas šiai moteriai pasirodė be galo įdomus ir turiningas. Ji negaili gražių žodžių ne tik sostinei, bet ir kitiems jau aplankytiems miestams, pavyzdžiui, Jurbarkui, Druskininkams, Nidai, Kaunui.
Aviakompanijos "Turkish Airlines" atstovybės Lietuvoje vadovas turkas H. S. Binyaras mūsų šalies sostinėje gyvena jau trejus metus, beje, su visa šeima - žmona ir dukrele, kuri gimė Lietuvoje. Vyras sako, kad "Ligi tol jūsų šalyje nebuvau lankęsis ir ne kažin ką apie ją žinojau. Paskambinau į Vilnių tuometiniam Turkijos ambasadoriui: jo atsiliepimai apie Lietuvą buvo kuo geriausi. Tiesą sakant, skambėjo net pernelyg gerai". Atvykę apsižvalgyti, suprato, kodėl taip apie Lietuvą atsiliepė ambasadorius, maža to, iškart įsimylėjo šį kraštą.
Širdis dainuoja skaitant tokius interviu! Dar labiau savimeilę paglosto ir tai, kad daugelis jų noriai mokosi lietuvių kalbos, kad galėtų bendrauti su vietiniais. Gerbia mūsų kraštą - istoriją ir tradicijas. Dirba mūsų krašto gerovei. Kas gali būti geriau?!
Nesu tikra, kad kiekvienas lietuvis, sutiktas Airijoje, D. Britanijoje, Olandijoje, Norvegijoje ar Ispanijoje apie tą kraštą atsilieptų taip pat gražiai ir šviesiai. Nors, labai viliuosi, kad klystu.
Galbūt savam krašte pranašu ir nebūsi, kaip sako patarlė, bet stengtis verta. Ir nustokime vieną kartą keikti visus ir viską aplinkui - patys esame savo laimės kalviai.
"Šalis nėra tik teritorija; tam tikra teritorija yra tiktai pamatas. Šalis yra mintis, kuri kyla iš to pamato; tai yra jausmas meilės, prasmė draugijos, kuri suriša visus tos teritorijos sūnus" /Džuzepė Madzinis/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą