Ir vis dėlto, komunikabilumo dėka, vedamos žmonių geranoriškumo, matyt, tos stovyklos tvoros bent jau šiek tiek išlūžo ir stovyklos atstovai išsibarstė po visą teritoriją ;)
O Jums taip būna, kad, pavyzdžiui, eidami gatve ar tam tikroje aplinkoje pastebite porą ir negalite suvokti - kas juos sieja?! Na, kai nei vizualiai, atrodytų, dera, nei stiliumi, nei bendravimo maniera, o jei dar vėliau pabendravus paaiškėja, kad ir gyvenimo filosofija visiškai skirtinga... Keista. Bet gyvenimas juk iškrečia tokių keistų pokštų! Kai druska susižavi cukrumi, o sultinga mėsytė negali atsispirti ekologiškai išaugintai morkytei. Kai taurus šampanas negali nežiūrėti į smagiai putojantį alutį, o rytinė kava bando susidraugauti su puodeliu arbatos.
Nesijaudinkite, aš irgi toje pačioje valtyje, kurioje prie šeštadienio pusryčių stalo kiaušinienė vs ricotta arba, pavyzdžiui, sotūs mėsiški pietūs vs daug (!) daržovių ir pan. Bet tai tik virtuvės subtilybės. Daug svarbiau sugebėti gyvenime, tais esminiais momentais žiūrėti viena kryptimi, turėti tai, kas sieja, puoselėti bendras kertines nuostatas ir mokėti vienas kitą ištraukti iš rutinos, kurioje kartais gresia nuskęsti. Juk du ir yra tam, kad reikiamu metu galėtų vienas kitam padėti, vienas kitą ištraukti, o ne skandinti. Panašiu principu turėtų remtis ir santuokos sakramentas, man atrodo. Kai visa ko akcentas - tie du, nesvarbu ar juodas ir balta, ar agurkėlis ir braškė, ar gal net mėsytė ir morkytė. Nauja kulinarijos banga - molekulinė virtuvė pasauliui bando įrodyti, kad įmanoma ragauti ledų petražolių skonio, pamėgti žuvies skonio mėsą ar per naktį džiovintus burokėlių traškučius. Jei įmanomi tokie skonių deriniai, tai kodėl turėtų būti neįmanoma misija draugauti toms, iš pirmo žvilgsnio, visiškoms skirtybėms?
Ir vis dėlto, manau, kad minusas pliusą traukia, neatstumia. Tik tą trauką reikia mokėti valdyti ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą