Tiesą sakant net nežinau, kada pradėsiu jausti tų metų akmenėlių svorį ant nugaros uždėtoje gyvenimo kuprinėje. Baisokai skamba - ketvirtis amžiaus (na, čia aišku, su sąlyga, kad gyvensiu šimtą metų :D ), bet kai pasižiūriu į veidrodį, matau vis dar tą pačią vėjavaikišką -niolikametę. Tikiuosi, mieli Draugai, jūs matote tą patį žiūrėdami į mane :D Taip, nepaneigsiu, kad bėgant metams įgijau naudingos patirties, kasdien išmokstu kažko naujo, ieškau, kapstau giliau (žinių, jausmų, žmonių tikrumo), nes kas paviršiuje, kaip žinia, tik akims apdumti. Vis ieškau ir siekiu tos tikrosios gyvenimo kokybės, nustumdama kiekybę (pastangos juk sveikintina, taip? ).
Gal kažkam atrodo lėkšta švęsti savo gimtadienį, gal per daug savimeiliška, bet kai svarbu ne dovanos, o žmonės ir ta gera atmosfera, kurią visi drauge sukuria, tada nesvarbu kažkieno sugalvotos etiketės ar klišės. Džiaugiuosi, kad išmokau mėgautis akimirka ;)
Mielieji, tiek daug visko šilto, gero prilinkėjote... Ir jei prisiminti tas svajones, tai galėčiau perfrazuoti P.Koelą - būtent galimybė įgyvendinti svajonę daro gyvenimą įdomų!
AČIŪ, kad esate! :}*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą