#ContactForm1 { display: none ! important; }

2018 m. gruodžio 30 d., sekmadienis

Naujų metų linkėjimas

Metų pabaiga - savotiška vidinė inventorizacija. Nuveiktų darbų, įgytų patirčių, susidariusių situacijų, iškilusių problemų, priimtų sprendimų... o kur dar emocijos ir jausmai, išgyvenimai ir pergyvenimai. Paskutinėmis 2017 metų dienomis rašytas sąrašas 2018 - iesiems ir varnelės jame. Laikas, iki šiol dingdavęs be žinios, dabar sulėtėja - tampa klampus ir tirštas, kaip vasaros rytmečio rūkas. Būtent dabar, toje ramybėje galiu pasikalbėti su savimi ir užrašyti naują siekiamybių sąrašą 2019 - iesiems.
Skeptikai sako, kad tokius sąrašus tik suplėšyti, kad kvaila tai užsirašinėti, nes mat - reikia tiesiog gyventi... Taip, aš tikrai UŽ “čia ir dabar” akimirkos pajautimą, už gyvenimą šiandien, o ne po metų, bet šventai tikiu ir tuo, kad be svajonių mes - niekas. Nekalbu apie rožinius akinius. Normalu planuoti, laukti, tikėti, stengtis dėl kažko... ir svajoti. Nenuklystant visai virš debesų, bet, vis dėlto, pakylant gerokai virš žemės. Juk svajonės dažnam ir būna tuo stimulu pavargus nuo kasdienybės vėjų. Tvirtai tikiu, o ir įrodymų netrūksta, kad užrašytos mintys lengviau materializuojasi. Gal tai lemia, kad sutelki širdį, protą ir tikėjimą į vienumą?
Kaip nebūt, sąrašus paskutinėmis metų dienomis rašau jau senai ir man šis metodas tikrai veikia. Pabandykite, jeigu niekada to nebandėte - blogiau nebus.
Stovint besibaigiančių ir naujųjų metų tarpuvarty norisi palinkėti ramybės. Taip taip, tos, kur Bernelių mišiose linkime vieni kitiems. Žinau, kad ateinantys kiaulės metai žada būti draugiški, linksmi ir džiaugsmingi, bet aš manau, kad ramybė šių dienų kontekste, vis dėlto, daug kam tapo nepasiekiama prabanga. O juk atradus tą tikrąją vidinę ramybę viskas stoja į savas vietas. Tada nebaisios gyvenimo audros, šeimyniniai štormai, negąsdina sunkiai suvaldomi vaikų uraganai.
Tad linkiu kiekvienam atrasti savo ramybę, kad ši taptų jūsų tvirtybe. Ir tada jau lai džiaugsmas liejasi per kraštus!

2018 m. gruodžio 23 d., sekmadienis

Kalėdos ateis

Nepriklausomai nuo to labai laukiate ar visai nelaukiate - Kalėdos ateis. Visą gruodį stebėjau karštligiškai besiruošiančius: bėgančius, skubančius padaryti šimtus darbų, prabėgomis čiumpančius jau paruoštus dovanų rinkinius, dar gi besifotografuojančius prie miesto eglės ir, žinoma, nuotraukas dedančius į soc. tinklus... Stebėjau ir tuos, kurių dienos ne tokios pašėlusios, o savo laisvą laiką jie skirdavo ne vien eglučių lankymui ir nuotraukoms, bet pavyzdžiui obuolių pyragui, kavos puodeliui su senai matytu draugu, namų eglutės puošimui, šventinių atvirlaiškių rašymui ranka, kaladėlių bokštui ir katino paniurkymui. Šalia šių dar yra ir kita grupė žmonių, kurių nematysime arba beveik nepamatysime viešojoje erdvėje, galbūt sutiksime juos eilėje prekybos centre, kai jie užleis savo vietą ir jaukiai nusišypsos. Galbūt išgirsime apie juos iš paskutinę mokslo dieną šiais metais praleidusio vaiko. Gal pamatysime juos gatvėje ar kieme valant automobilio langus ne tik sau, bet ir vyrui ar žmonai. O gal aukojant iškilmingame renginyje.
Yra ir tie, kurie sako, o gal iš tikrųjų taip ir yra, kad nieko nelaukia: nei lempučių, nei išpuoštų parduotuvių vitrinų, nei cinamono ir gvazdikėlių kvapo namuose, nei mandarinų, nei imbierinių sausainių... 
Kaip bebūtų ir kuriai grupei jūs priklausytumėte - gruodžio 25-ąją išauš Šv.Kalėdų rytas. Tiesiog išauš ir taškas. Džiugus jis, pakylėtas, gal net instagraminis ar pilkas, lyg cepelinai - va čia jau turėsite galimybę rinktis jūs, mielieji. 
Noriu visiems palinkėti kurti sau ir aplink save tokį gyvenimą, kurio norisi, apie kokį svajojate ir kokį įsivaizdavote. Būkite dosnūs meile, kantrybe ir supratimu artimui. Dalinkitės gerumu. Pripildykite savo ir artimųjų širdis jaukumu. Likite ištikimi savo vertybėms.
Švieskite - kas žino, kada ir kieno švyturiu būsite. Nes tai, kaip ir kuo išties gyvename ir kokiu keliu einame yra daug daugiau apie mus pasakantys dalykai nei tobulos nuotraukos instagrame. 

2018 m. gruodžio 17 d., pirmadienis

(prieš)šventinis apsivalymas

Septyniolikta gruodžio - mūsų tryliktieji metai kartu. Septynios dienos iki Kalėdų. Ak, tie septynetai... 
Šįmet labiau nei bet kada anksčiau stipresnis noras viską susitvarkyti ir iš(si)kuopti iki švenčių. Net nelabai galiu paaiškinti, kodėl. Atsikratau senais nebenaudojamais daiktais, norisi peržiūrėti  rūbų spintą (gal dar kaip nors spėsiu), išmetu visokius sukauptus popierius ir pan. Norisi turėti tik tiek, kiek reikia. Nei trupučio daugiau. 
Negana to, atlieku tam tikrą valymą ir socialiniuose tinkluose. Nepykite. Tiesiog. Jeigu esate vien todėl, kad ten atsiradote po kokio vakarėlio 2000m. ir vienas kitam labas nesakėme minimum kelis metus, tai ar tikrai jūsų vieta vis dar ten? Peržiūriu nuotraukas. Daug prisiminimų. Ištrinu tas, kurių per daug. Atspausdinti paruošiu širdžiai mielas ir, žinoma, palieku pačias brangiausias. Tos sustabdytos akimirkos - kažkas tokio! Taip, aš tikrai esu gražių paveiksliukų kolekcionierė.
Ir žinote, dabar rašydama apie visą tą apsivalymą suvokiu, kad tiesiog atsikratau šlamšto. Visomis prasmėmis. Nes šlamštas - minčių, informacijos, vaizdų, garsų kuria triukšmą. Ne, deja, ne baltąjį, kurio klausydamiesi užmiega kūdikiai. Jie sukuria ūžesį galvoje ir gaudesį aplink. Kai norisi garsiai surikti, kad viskas liautųsi ir stotų tyla. Tada išrikiuoti žodžiai lauktų eilėje ir auštų nauja diena. Darbų, minčių, idėjų kupina pradžia.
Nebijokime paleisti. Daiktų, minčių ir žmonių. Tų, kurių ir taip nejaučiame šalia, tik girdime lyg aidą apie jų egzistavimą. Tų, kuriems įdomus tik viršelis. Tų, kurie neklausia, o gal net niekada ir nėra klausę “kaip tu?”. Paleiskime...
Su kiekvienu išmestu rakandu pradedu laisviau kvėpuoti. Su išsakytomis, išrėktomis, užrašytomis mintimis vis lengvesnė jaučiuosi. Su kiekvienu pasakytu “sudie” - šviesiau. 
Verta.

2018 m. gruodžio 6 d., ketvirtadienis

Koks bus šių metų Kūčių vakaras?

Artėjant gražiausioms metų šventėms, kaip visada, norisi stabtelėti ir viską gerai pergalvojus išsikelti naujus tikslus, siekius, sudaryti sąrašėlius ir gauti naujus pasižadėjimus sau. Savotiška vidinė inventorizacija. Man ji patinka dar ir dėl to, kad į naujus metus įžengi švarus lyg baltas popieriaus lapas. Pasiruošęs naujai pradžiai. Geras jausmas.
Jau esu rašiusi apie tai, kad prie-sventinio-stalo-drauge-sodinkime tikrus dalykus ir tuomet viskas įgaus kitą prasmę. Pati prisiminusi šį įrašą (jį perskaičiusi po dvejų metų), galvoju, ar turiu ką pridurti, nes viskas ten labai teisingai sudėliota.
Ir vis dėlto, šįmet valgydami kūčiukus ir aguonpienį nevalgykime savo nuoskaudų, nekramtykime skausmo ir nerykime dar giliau įstrigusių gyvenimo ašakų. Geriau pasikalbėkime. Jaukiai, tyliai, o gal kaip tik labai garsiai, apie tai, kas slegia, kas kankina ir neduoda užmigti nakčia. Išsklaidykime dūmų uždangas ir taip prisileiskime artimus. Gal palietę žaizdą ir neužgydys iškarto, bet bent jau bus tvarsčiu ar pleistru, kuris švelniai priglus. Ir nesvarbu, kad visi žinome, kaip kartais skausmingai vėliau tie pleistrai nusiplėšia. Tai bus vėliau. Leiskime sau pabūti silpniems. Ne, neprašant per daug dėmesio ar atjautos, nesibėdavojant... tiesiog būkime be kaukių. Todėl galbūt labiau pažeidžiami. Pabandykime ne teisti, o suprasti. Neretai tai kainuoja vidines pastangas, bet ar ne dėl artimųjų tuos vidinius resursus vis pildome, kad atėjus reikiamam laikui galėtume juos semti? Būkime kantresni ir atidesni.
Ne tik šalia esantiems, bet ir patiems sau. Kartais pagalvoju, kad kito skausmą ar negandas pastebime greičiau, o savo vidinėms dramoms dažnai esame abejingi. Taip neturėtų būti, nes viskas - visi geri darbai ir norai, tai, apie ką čia rašiau prasideda nuo meilės ir atidumo sau. Juk su vidine šviesa daug lengviau kelti kitų širdis.
Prie šių metų Kūčių stalo būkime nuogi. Lai rūbai bus tik lyg Kalėdinės eglutės dekoracijos.
Su meile, tikėjimu, dėkingumu ir pagarba.

2018 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

Gyvenimas Instagram tinkle

Man atrodo šiandien niekam nereikia aiškinti, kas tas Instagram’as. Bijau prašauti, bet manau, kad dažnas šešiametis galėtų pasakyti su kuo jis valgomas. Vieni jį mėgsta labiau, kiti - mažiau. Vieni tapatina su FB, kiti brėžia brūkšnį ir žarsto pagyrimus būtent IG už juntamą didesnę toleranciją, sklindantį pozityvą, na ir žinoma, gražius - ką ten gražius, tiesiog wow vaizdus - atvirutes.
Man, kuriai patinka smulkmenos ir vaizdai, tai - tobula atviručių saugykla. Kartais netikėtai užsimezgusios pažintys. Dar rečiau (bet tai po truputį keičiasi į gerą pusę) - konstruktyvus pokalbis ar įdomi diskusija. 
Prisipažinsiu, anksčiau buvau tik stebėtoja. Na, dar paspausdavau širdelę po patikusiomis nuotraukomis. Dabar esu daug aktyvesnė, o gal net sąmoningesnė ir jeigu nuotrauka ar mintis man tikrai patinka, o gal skatina eiti į diskusiją - taip ir darau - komentuoju, kalbu, dalinuosi. Man labai nepatinka tas labai lietuviškas bruožas “neduok Die išsprūs koks geras žodis!”. Viskas, kas mums ne(pa)tinka galime viešai išdėti į šuns dienas, bet jeigu patinka - tylos įžadai, rodos, nesutraukiojami. Nepatinka! Todėl pradedu nuo savęs ir kai pamatau fantastiškai atrodančią merginą - jai taip ir pasakau. Kai sutinku senai matytą draugę su superiniu paltu - apdovanoju komplimentu. Kai matau gražų ir kilnų poelgį - įgarsinu savo pastebėjimą. Juk niekada nebūna per daug šypsenų ar gero žodžio. Na, tikrai niekada! Man atrodo, kad džiaugsmas ar gera emocija - dalykas, kurio pasidalijus, atrodo padvigubėja. Tai kodėl netapti dvigubai džiaugsmingesniu?! 
Liūdnų nutikimų, nelaimių, smurto apraiškų ir panašių dalykų kasdien, deja, girdime ir matome su kaupu... Kai laukiausi pradėjau sąmoningai filtruoti tą srautą. Susiformavo įprotis, kuris liko ir tuo labai džiaugiuosi. Nežiūriu bukų žinių, kurias praneša keistokai nugrimuota (lyg ne vakaro žinių skaityti, o pasiruošusi į vakarėlį naktiniame klube) vedėja, perjungiu kriminalų kronikas, neatidarinėju nuorodų su rėkiančiomis antraštėmis, praskrolinu “straipsnius” iš dviejų sakinių ir n nuotraukų kaip kažkas kažkur su kažkuo... Ne dėl to, kad man nerūpi kas dedasi pasaulyje. Lėktuvų katastrofos, Rusijos atakos Kryme, Trumpo nesąmonės (turint galvoje, kad jis vienas iš TŲ svarbiausių pasaulio galvų!) - visa tai tikrai liūdina ir neramina. Bet mes negalime pakeisti tų dalykų, o ko negali pakeisti - reikia paleisti. Negali savyje, kaip kokioje šiukšliadėžėje kaupti dienos kriminalų, netekčių, nelaimių ir dar velniai žino ko.
Grįžtant prie Instagram’o, sutinku, kad kartais ten daug kas atrodo kaip iškreiptų veidrodžių karslystėje - žmonės su karūnomis, rožiniai flamingai, nuostabūs šunys ir katės, graži gamta, visada besišypsantys vaikai ir romūs kūdikiai. O jeigu prie viso to dar pridėtume vakaro lempeles, kojas židinio fone ir karšto gėrimo puodelius ištiestoje rankoje - gautume tiesiog suf******* tobulą gyvenimą!!! Na, bet jeigu esi pakankamai sveiko proto ir sugebi atsirinkti gyvenime grūdus nuo pelų - tai tebus gražūs paveikslėliai. Geriau jau jie, nei bėganti kriminalų eilutė “Sugyventinis A papjovė sugulovę Z”.

2018 m. lapkričio 14 d., trečiadienis

Savas ar kito?

Kaip dažnai ir kiek giliai pagalvojate, kad skęstate kito žmogaus gyvenime? Na, jis gi viską turi - karjera, geras uždarbis, tobula šeima, kelionės... Arba, koks jis jaunas, laisvas ir turintis milijoną galimybių! Kaimyno žolė - dažnai žalesnė atrodo, tiesa? Bet ar susimąstome, kas ir kaip iš tiesų vyksta to žmogaus gyvenime? Visai netikėtai išgirsti pasakojimo nuotrupas: "būdama paauglė palaidojau mamą. Tėtis ilgai nesukūrė šeimos, o kai ją sukūrė ir atsirado mažylė sesutė staiga vieną vakarą gaunu žinią - į jų automobilį įsirėžė kitas automobilis: tėtis komoje, jo žmona ir mergytė su daugybiniais sužeidimais guli ligoninėje". Ar ir tokiomis aplinkybėmis norėtume keistis su tuo žmogumi vietomis? Juk jis vis dar labai sėkmingas versle ir alga jo nesumažėjo, o kelionės į šiltus kraštus bilietai šeimai vis dar ant rašomo stalo... tik klausimas, ar į ją išvyks.
Kiekvienam duota tiek, kiek jis gali pakelti ar įveikti. Taip, jis savo valios pastangomis gali koreguoti tuos uždavinius ir įrodinėti sau ar kitiems, kad gali, bet kas iš to? Sakoma, kad kiekvienas esame ir savo laimės kalviais. Yra tiesos. Bet vis dėlto, nenurašyčiau ir tų aukštesnių jėgų, su kuriomis kovoje mes, deja, per dažnai pralaimime.
Dabar labiau nei bet kada anksčiau esu dėkinga už tai, ką turiu. Ir išmokau (pagaliau!) nesilygiuoti į Onutę ar Petrutę. Kažkada rašiau straipsnį apie tai, kad esame savo gyvenimų režisieriais. Galime rašyti scenarijus, juos koreguoti, įtraukti ar išbraukti veikėjus, perstatyti mizanscenas ir panašiai. Tai tuo ir užsiimkime - režisuokime SAVO gyvenimus, įtraukdami dar vieną kitą tikslą ar naują iššūkį. Nesiimkime brangių kito gyvenimo projektavimo darbų, nes galime įklimpti giliau, nei planavome.

2017 m. gruodžio 7 d., ketvirtadienis

Kitokios dienos

Oho! Neplanavau taip, bet gavosi visi trys - TRYS tylos mėnesiai tinklaraštyje.

Dabar visos mano eilutės ir potekstės ištirpsta kažkur namų jaukume. Gražiausi žodžiai kalbami pačiam gražiausiam mūsų kūriniui Žemėje. O lengvą ironiją dar kartais gali atrasti kokioje virtuvės spintelėje... Užtai širdis dainuoja! Dabar - pats geriausias mūsų laikas. Dabar!
Net tada, kai mažoji namų fėja miega atrodo galėčiau būti šalia ir tiesiog saugoti jos sapnus arba pakutenti, kad kad ir kiek ilgai migdyta greičiau nubustų ir apdovanotų mane gražiausia bedante šypsena. Ką jau kalbėti apie tas spindinčias laime akutes... Ech. Va taip, lengvai be jokių pastangų išsilydžiau, kaip sviestas keptuvėje tą pačią akimirką, kai į glėbį gavau savo meilę. Ir niekas niekas man nebesvarbu labiau. Ir dėl nieko kito taip neskauda. Ir nėra kitų dėl kurių būtų verta daugiau. Tas mažas minkštas kamuolėlis pavergė mano širdį visiems laikams. Ir dabar taip PILNA. Niekada iki šiol nesijaučiau tokia rami.
Dabar kasdiena vis kitokia, vis ypatingesnė rodos nei buvo vakar, bet ne tokia ypatinga, kaip, nujaučiu, bus rytoj. Ir visi tie atradimai (!) mane pačią vėl priverčia jaustis vaiku. Tūkstantį ačiū už tai galiu pasakyti dukrytei. Žinau, tai ilgos kelionės pradžia. It tai, beje, labai džiugina. Tas jausmas, kad dar bus daugybė akimirkų ir išgyvenimų sumišęs su pilnaverte šiandiena yra kažkas TOKIO!
Niekada nemaniau, kad taip lengvai nubrauksiu bemieges naktis ir plačiai šypsosiuosi dienomis. Nemaniau, kad sutirpsiu atėjus TAM momentui. Net negalvojau, kad toks mažas gali atnešti TIEK DAUG. O jeigu kas nors būtų tai pasakęs man anksčiau... žinoma, tada turbūt būčiau nepatikėjusi.
Man šiais metais ne gruodis ypatingas ir net ne artėjančios gražiausios metų šventės. Man ypatinga kiek viena akimirka, nes tai... mūsų laikas.Čia ir dabar.