#ContactForm1 { display: none ! important; }

2019 m. birželio 13 d., ketvirtadienis

Kuo tikėsi, tas ir bus?

Nežinau kaip jūs, bet aš tikiu karma. Ir atsiųstų išbandymų, pasiūlymų ar aplinkybių nelaikau vien atsitiktinumu. Nors galima nurašyti ir tam - kaip kam patogiau. Tikiu, kad kol mes čia žemelėje suplukę dėliojame gyvenimo planus metams ar daugiau į priekį, kažkas ten, iš aukščiau - iš kur daug geriau viskas matosi, tarsi atsitraukus iš šalies, ima ir padaro vienokių ar kitokių vingių visoje istorijoje. O gal kartais kaip tik priešingai - nuverčia vieną kitą barikadą ar draudžiančią eismą plytą ir atlaisvina tiesų kelią tikslo link.
Mėgstu posakį, kad niekas nevyksta veltui. Taip galvojant šiek tiek paprasčiau priimti tuos siunčiamus signalus. O svarbiausia visame šitame reikale - įsiklausyti gyvenimo ūžesyje į save, pajusti, ko nori TU pats ir kur link keliauti šiuo metu pučia palankūs vėjai.
Dar šimtu procentų (na gerai, palikime kokį vieną ar du procentus laisvus) esu tikra, kad mintys materializuojasi. Ir tai, apie ką labai labai galvoji, ko trokšti, ką pasąmonė dėlioja - ima ir įvyksta vieną dieną. Velniškai sudėtingi, bet dėl to ir tokie įdomūs dalykai vyksta! Turbūt tai ir yra tikrasis gyvenimas?!
Juk stovintis vanduo ima pelkėti, apeina dumblo sluoksniu ir galiausiai pradeda dvokti... O visiems mums labiau pritinka švarumo pojūtis. Tik gyvenime tą gaivos ir švarumo pojūtį susikurti kartais prireikia daugiau pastangų, nei tik pasipurkšti iš reklamos gaivą 48 valandas žadančiu dezodorantu. Bet kokiu atveju, joks dezodorantas ar antiperspirantas neperspaus karmos. Kas duota - to laukite. O kol laukiate, švarinkite savo mintis ir išsišluokite šiukšles iš vidaus. Karti patirtis sako, kad vien tik nupucintas fasadas, kaip taisyklė, slepia nevisai švarų vidų. Nieko asmeniško. Pati kartas nuo karto irgi apsišluoju.
"<...> Jei švarus indas pripildomas nešvaraus vandens, tai ir indas tampa purvinas" J. Rainis

2019 m. gegužės 10 d., penktadienis

Ar tikrai NEturime laiko?

Bėgdami paknopstomis per kasdienybę, lyg susitarę visi drauge kartojame "neturiu laiko", "nieko nespėju", "neturiu kada". Ar tikrai taip ir yra?! Taip, negaliu nesutikti, kad būti labai užimtam šių laikų visuomenėje yra, sakyčiau, netgi madinga ir savaime suprantama. Nu, nes gi VISI neturi laiko.
Šią savaitę save prigavau, net keletą kartų, skirtingose situacijose, kai garsiai arba tyliai sau ištariau "dar turiu laiko". Ir tikrai, dar šiek tiek turiu laiko nuraminti savo mintims ir pasiruošti naujam etapui nuo rugsėjo. Dar turime laiko mėgautis viena kitos draugija su dukryte kasdien. Turime laiko pasidžiaugti puikiais orais, o ką jau kalbėti apie tai, kad vasara tik ateina! Šiandien, užmigdžiusi dukrą pietų miegui, turiu laiko sau. Nesvarbu, 10 minučių ar pusvalandį, o gal, jeigu nuskils, ir visą valandą SAU. Turiu laiko ramiai išgerti šiltą kavą ir netampoma už skverno suvalgyti kelias dideles braškes. Juk ne veltui jos sukorė tokį kelią iš pačios Graikijos, kad niekas jų nevalgytų, nes ne lietuviškos?! Kvepia vasara... o ir skonis maloniai salsvas. Kol mūsiškės lysvėje dar tik žydi, turiu laiko pasimėgauti šiomis. Dar turiu laiko mintims, kurias nuolat užsirašau vienoje iš niolikos užrašų knygelių, kaip ir su kokiomis idėjomis startuosiu naujais mokslo metais darbe. Turiu laiko kelias minutes vogčiomis, neduok Die mamos pajutimo sensoriai užfiksuos, žiūrėti į miegantį mūsų vaiką. Ir čia - laikas sustoja. Tiesiog.
Sakykite ką norite, bet ir jūs turite laiko! Čia, kaip ir daugelyje kitų dalykų, viskas tėra požiūrio reikalas. Jeigu kaip kuolu kalsi sau, kad neturi laiko, tai jo ir neturėsi, nors išties, racionaliai susidėliojęs dienotvarkę ir paskirstęs prioritetus, manau, kiekvienas mūsų atras laisvą pusvalandį: skambučiui mamai, šiltam kavos puodeliui, žiūrėjimui į miegantį kūdikį, įrašui tinklaraštyje, nuotraukų peržiūrai, žinutei draugui, užrašams, trumpo filmo peržiūrai, užsakymui elektroninėje parduotuvėje, pyragėliui ar obuoliui, palaistyti gėles, atsisukti vakarykščios TV laidos įrašą, kalendoriuje pažymėti svarbias datas, pažaisti su augintiniu, paruošti pietus ar vakarienę...
Laikas - reliatyvus. Tai, kaip jį suvoki ir valdai - tavo noro, pastangų ir įgūdžių rezultatas. Man patiko kažkada perskaityti psichologės Aistės Diržytės žodžiai: "Gyvenimas žemėje laikinas, bet, kol gyvenu, turiu galimybė DABAR pastebėti gamtos grožį, žmonių gerumą, turiu galimybę DABAR mylėti, rūpintis, duoti, atjausti, kurti, priimti, išreikšti, išgirsti, melstis už gyvus ir mirusiuosius". Ir tikrai, kai akimirkai sustoji ir suvoki tą laikinumą... kai supranti sąmoningai, kokiems beverčiams dalykams kartais išeikvoji tą savo laiką, pavyzdžiui, pykčiui, barniams, bendravimu su tau ne(pa)tinkančiais asmenimis, neadekvačiai ilgiems kelio kilometrams, stovėjimui eilėje dėl kokio nors menkniekio, domėjimuisi kitų gyvenimais, užuot pilnavertiškai gyvenęs savąjį, mandagiems atsakymams, kurie išties visai nerūpi tiems, kurie klausia, kvailiems pasiaiškinimams, kodėl vieną ar kitą dalyką gyvenime darote būtent taip. Sąrašas nebaigtinis.
Ne veltui Conrad'as Hilton'as (garsusis Hilton viešbučių tinklo įkūrėjas) yra pasakęs, kad "Tu kontroliuoji savo gyvenimą, kontroliuodamas laiką". Tai va, linkiu visiems kontroliuoti savo gyvenimus, kontroliuojant laiką ir sąžiningai jo "atrasti" maloniems dalykams, sau ar aplinkiniams, kuriems esate svarbūs.

2019 m. balandžio 5 d., penktadienis

Prieš ką puošiesi Tu?

Nežinau kaip jūs, bet aš vaikystėje ir paauglystėje turėjau naminius ir išeiginius rūbus. Buvau taip auklėjama. Ir tai TAIP prilipo, kad ir šiai dienai nesu atsikračiusi šio įpročio. Tiesiog dabar naminius treningiukus renkuosi tokius, su kuriais būtų malonu ir jauku būti. Stengiuosi save perauklėti ir namuose nešiojamus rūbus įsigyti, o ne pritaikyti nurašytuosius iš išeiginių lentynos. Kaip sekasi? Kol kas, sunkokai.
Ne taip senai, bet ir ne tai, kad galėčiau atsiminti kada, visai netikėtai TV ekrane šmėstelėjo interviu su Algimantu (visiems geriau žinomu kaip Algis) Kriščiūnu ir jis pasakė labai teisingus žodžius, kurie privertė apie tai pamąstyti daugiau. Nepacituosiu tiksliai, bet esmė buvo ta, kad dauguma esame įpratę “puoštis” tik kur nors išeinant, suprask, į žmones, o būnant su savais, namuose - išvaizdai dėmesio skiriame minimaliai arba išvis neskiriame. O juk turėtų būti atvirkščiai! Namuose, būnant su artimaisiais, be abejonės reikia jaustis patogiai, bet tuo pačiu ir nesėdėti sudriskusiam ir 4 dienas netrinkta galva. Čia truputį hiperbolizuoju, bet pagrindinę mintį, manau, pagavote. 
Kai susilaukiau dukters, grįžusi namo iš ligoninės suvokiau, kad darbo aprangai teks įsitaisyti pavėsy, džinsams irgi snustelėti, kol šoksiu kasdienę čiačios su minkštais treningais ir tamprėmis. Nu, nes taip patogiausia ir laisviausia.
Bet tie Algio pasakyti žodžiai man vis dar neduoda ramybės. Ir šiemet sezoniškai tvarkydama rūbų spintą gerai ją perkračiau: išmesdama, atrinkdama, ko tikrai nedėvėsiu ir perleisdama kitiems dar tikrai gerai atrodančius, bet man nebetinkamus rūbus gyventi kito gyvenimo. Ir žinote, namų garderobe liko nenuskalbti ir/ar nunešioti rūbai, o tiesiog praktiški ir tie, kurie yra patogūs esamomis aplinkybėmis. Beje, vaiką rengiu laikydamasi to pačio principo. Nes negali žinoti, kada norėsis užfiksuoti kokią akimirką, o ją užfiksavus visai nesinorėtų, kad vaikas vartydamas savo albumą, klaustų, kodėl buvo aprengtas kelnėmis su skyle ar džemperiu su nuspurusia rankove... Ir vyrui vis primenu, kad puoštis reikia prieš savus, o ne prieš svetimus.
O prieš ką puošiatės jūs?

2019 m. vasario 22 d., penktadienis

NEreikšmingi maži dideli dalykai


Maži dalykai. O ar gi ne nuo jų viskas ir prasideda?
Aš mėgstu po trupinėlį surinkti visumą. Pradedu nuo idėjų, kai jas išsigryninu, seka vaizdiniai, po jų - detalių rankiojimas ir darbai darbeliai... o tada BAM - ir yra! Bet čia tik atrodo maži tie dalykai, trupinėliai... iš tikrųjų, juose TIEK širdies sudėta.
Štai, šmėžteli prisiminimas iš praėjusios Valentino dienos: migdau dukrą, tiesiai pro langą matau kaimynę su drauge išeinančias vėžinti vežimėlių ir kai jos užsuko už kampo, kaimynės vyras atėjęs ištraukė iš mašinos tulpių puokštę ir nusinešė ją laukti pareinančios žmonos. Graži smulkmena. Net ne kiek tos gėlės, bet dėmesys detalėms.
Vakare, atėjus "kavos/arbatos laikui" žaisdama ant kilimo su dukra prašau vyro užplikyti arbatos. Susiruošusi ją gerti, randu kruopščiai užvyniotą arbatos pakelio siūlą ir popierėlį už puodelio ąselės. Kaip kitaip, jeigu ne rūpestis? Kasdienybės trupiniai, bet skanūs, priverčiantys lūpų kampučius kilstelėti aukštyn.
Su didžiuliu nekantrumu, bet labai stengiantis sudaiginti ir išlaukti avokadai skleidžia savo lapelius vieną po kito! Mažas stebuklas! Gal kažkam kitam menkavertė smulkmena, bet kai TIEK lauki, tau tai, rodos, tikras mažas stebuklas ir ne kitaip.
Kai visai nesitiki net, kad išgirdo, o čia dar ir prisiminti reikia: vyro skambutis iš parduotuvės "Ko sakei ten mums reikia?". TIK skambutis. NET prisiminimas. Net jeigu pati pamiršau, ko čia mums reikėjo, visada galima sugalvoti naujus dalykus :)
Užsimeni draugei kalbantis, kad lyg ir norėtum vieno ar kito dalyko, bet nurašai juos į antraeilių sąrašą ir šast, kokia proga, o gal net ir be progos - tas dalykas prieš tavo akis. Taip mažas tampa dideliu.
Ir visai nesvarbu, kas tai būtų: skambutis, gėlės, geras žodis, apsikabinimas, karštas gėrimas į puodelį, perleista knyga, prekės iš parduotuvės, netikėta dovana, šypsena, pasidalinimas, idėja, pokytis, mintis, prisiminimas...
Prisilietus širdimi - visi tie maži dalykai staiga išauga iki labai didelių.
Išauginkime.

2018 m. gruodžio 30 d., sekmadienis

Naujų metų linkėjimas

Metų pabaiga - savotiška vidinė inventorizacija. Nuveiktų darbų, įgytų patirčių, susidariusių situacijų, iškilusių problemų, priimtų sprendimų... o kur dar emocijos ir jausmai, išgyvenimai ir pergyvenimai. Paskutinėmis 2017 metų dienomis rašytas sąrašas 2018 - iesiems ir varnelės jame. Laikas, iki šiol dingdavęs be žinios, dabar sulėtėja - tampa klampus ir tirštas, kaip vasaros rytmečio rūkas. Būtent dabar, toje ramybėje galiu pasikalbėti su savimi ir užrašyti naują siekiamybių sąrašą 2019 - iesiems.
Skeptikai sako, kad tokius sąrašus tik suplėšyti, kad kvaila tai užsirašinėti, nes mat - reikia tiesiog gyventi... Taip, aš tikrai UŽ “čia ir dabar” akimirkos pajautimą, už gyvenimą šiandien, o ne po metų, bet šventai tikiu ir tuo, kad be svajonių mes - niekas. Nekalbu apie rožinius akinius. Normalu planuoti, laukti, tikėti, stengtis dėl kažko... ir svajoti. Nenuklystant visai virš debesų, bet, vis dėlto, pakylant gerokai virš žemės. Juk svajonės dažnam ir būna tuo stimulu pavargus nuo kasdienybės vėjų. Tvirtai tikiu, o ir įrodymų netrūksta, kad užrašytos mintys lengviau materializuojasi. Gal tai lemia, kad sutelki širdį, protą ir tikėjimą į vienumą?
Kaip nebūt, sąrašus paskutinėmis metų dienomis rašau jau senai ir man šis metodas tikrai veikia. Pabandykite, jeigu niekada to nebandėte - blogiau nebus.
Stovint besibaigiančių ir naujųjų metų tarpuvarty norisi palinkėti ramybės. Taip taip, tos, kur Bernelių mišiose linkime vieni kitiems. Žinau, kad ateinantys kiaulės metai žada būti draugiški, linksmi ir džiaugsmingi, bet aš manau, kad ramybė šių dienų kontekste, vis dėlto, daug kam tapo nepasiekiama prabanga. O juk atradus tą tikrąją vidinę ramybę viskas stoja į savas vietas. Tada nebaisios gyvenimo audros, šeimyniniai štormai, negąsdina sunkiai suvaldomi vaikų uraganai.
Tad linkiu kiekvienam atrasti savo ramybę, kad ši taptų jūsų tvirtybe. Ir tada jau lai džiaugsmas liejasi per kraštus!

2018 m. gruodžio 23 d., sekmadienis

Kalėdos ateis

Nepriklausomai nuo to labai laukiate ar visai nelaukiate - Kalėdos ateis. Visą gruodį stebėjau karštligiškai besiruošiančius: bėgančius, skubančius padaryti šimtus darbų, prabėgomis čiumpančius jau paruoštus dovanų rinkinius, dar gi besifotografuojančius prie miesto eglės ir, žinoma, nuotraukas dedančius į soc. tinklus... Stebėjau ir tuos, kurių dienos ne tokios pašėlusios, o savo laisvą laiką jie skirdavo ne vien eglučių lankymui ir nuotraukoms, bet pavyzdžiui obuolių pyragui, kavos puodeliui su senai matytu draugu, namų eglutės puošimui, šventinių atvirlaiškių rašymui ranka, kaladėlių bokštui ir katino paniurkymui. Šalia šių dar yra ir kita grupė žmonių, kurių nematysime arba beveik nepamatysime viešojoje erdvėje, galbūt sutiksime juos eilėje prekybos centre, kai jie užleis savo vietą ir jaukiai nusišypsos. Galbūt išgirsime apie juos iš paskutinę mokslo dieną šiais metais praleidusio vaiko. Gal pamatysime juos gatvėje ar kieme valant automobilio langus ne tik sau, bet ir vyrui ar žmonai. O gal aukojant iškilmingame renginyje.
Yra ir tie, kurie sako, o gal iš tikrųjų taip ir yra, kad nieko nelaukia: nei lempučių, nei išpuoštų parduotuvių vitrinų, nei cinamono ir gvazdikėlių kvapo namuose, nei mandarinų, nei imbierinių sausainių... 
Kaip bebūtų ir kuriai grupei jūs priklausytumėte - gruodžio 25-ąją išauš Šv.Kalėdų rytas. Tiesiog išauš ir taškas. Džiugus jis, pakylėtas, gal net instagraminis ar pilkas, lyg cepelinai - va čia jau turėsite galimybę rinktis jūs, mielieji. 
Noriu visiems palinkėti kurti sau ir aplink save tokį gyvenimą, kurio norisi, apie kokį svajojate ir kokį įsivaizdavote. Būkite dosnūs meile, kantrybe ir supratimu artimui. Dalinkitės gerumu. Pripildykite savo ir artimųjų širdis jaukumu. Likite ištikimi savo vertybėms.
Švieskite - kas žino, kada ir kieno švyturiu būsite. Nes tai, kaip ir kuo išties gyvename ir kokiu keliu einame yra daug daugiau apie mus pasakantys dalykai nei tobulos nuotraukos instagrame. 

2018 m. gruodžio 17 d., pirmadienis

(prieš)šventinis apsivalymas

Septyniolikta gruodžio - mūsų tryliktieji metai kartu. Septynios dienos iki Kalėdų. Ak, tie septynetai... 
Šįmet labiau nei bet kada anksčiau stipresnis noras viską susitvarkyti ir iš(si)kuopti iki švenčių. Net nelabai galiu paaiškinti, kodėl. Atsikratau senais nebenaudojamais daiktais, norisi peržiūrėti  rūbų spintą (gal dar kaip nors spėsiu), išmetu visokius sukauptus popierius ir pan. Norisi turėti tik tiek, kiek reikia. Nei trupučio daugiau. 
Negana to, atlieku tam tikrą valymą ir socialiniuose tinkluose. Nepykite. Tiesiog. Jeigu esate vien todėl, kad ten atsiradote po kokio vakarėlio 2000m. ir vienas kitam labas nesakėme minimum kelis metus, tai ar tikrai jūsų vieta vis dar ten? Peržiūriu nuotraukas. Daug prisiminimų. Ištrinu tas, kurių per daug. Atspausdinti paruošiu širdžiai mielas ir, žinoma, palieku pačias brangiausias. Tos sustabdytos akimirkos - kažkas tokio! Taip, aš tikrai esu gražių paveiksliukų kolekcionierė.
Ir žinote, dabar rašydama apie visą tą apsivalymą suvokiu, kad tiesiog atsikratau šlamšto. Visomis prasmėmis. Nes šlamštas - minčių, informacijos, vaizdų, garsų kuria triukšmą. Ne, deja, ne baltąjį, kurio klausydamiesi užmiega kūdikiai. Jie sukuria ūžesį galvoje ir gaudesį aplink. Kai norisi garsiai surikti, kad viskas liautųsi ir stotų tyla. Tada išrikiuoti žodžiai lauktų eilėje ir auštų nauja diena. Darbų, minčių, idėjų kupina pradžia.
Nebijokime paleisti. Daiktų, minčių ir žmonių. Tų, kurių ir taip nejaučiame šalia, tik girdime lyg aidą apie jų egzistavimą. Tų, kuriems įdomus tik viršelis. Tų, kurie neklausia, o gal net niekada ir nėra klausę “kaip tu?”. Paleiskime...
Su kiekvienu išmestu rakandu pradedu laisviau kvėpuoti. Su išsakytomis, išrėktomis, užrašytomis mintimis vis lengvesnė jaučiuosi. Su kiekvienu pasakytu “sudie” - šviesiau. 
Verta.