#ContactForm1 { display: none ! important; }

2013 m. birželio 23 d., sekmadienis

Apie kompasus ir moterišką navigaciją arba paparčio žiedo beieškant


Miesto ritme kažkas paspaudė stop mygtuką. Tokia saldi ramybė. Gal dėl oro, gal dėl ilgojo savaitgalio ar labai anksti pradėtos paparčio žiedo paieškos? Juk konkurencija gana didelė, ims ir suras kas nors kitas (neduokdie, konkurentas) tą stebuklingą žiedelį ir viskas, nokautas visiems metams, iki kitos laimės paieškos šventės :)
Jei atvirai, tai Joninių niekada labai nesureikšminau. Linksma vasariška šventė, dažno gražaus lietuviško vardo nešiotojų vardadienis, proga draugams susiburti miestelių šventėse. O jūs, ar kada nors iš tikrųjų bandėte ieškoti savojo paparčio žiedo?
Man atrodo jo ieškome, sąmoningai ar ne, kasdien: pirkdami loterijos bilietėlį, šypsodamiesi nepažįstamajam autobusų stotelėje, bandydami savo galimybių ribas darbe, generuodami ir įgyvendindami idėjas... Žmogiška siekti pasisekimo.
Būna, kad kartais sustreikuoja vidinis kompasas. Tada galimybė nuklysti beieškant tos laimės švieselės išauga ir atsiradusi laisvė, nevaržomai rinktis asmeniniame GPS'e nerodomų kelių, klaidina. Būna, kad kartais prarandi ne tik koordinates, bet ir pusiausvyrą. O gyvenime, kaip važiuojant dviračiu - norint važiuoti gerai, reikia laikyti balansą.
Kai po betikslių ratų sukimo ir pramogos "einu, kur akys veda" grįžti į protą, o tuo pačiu ir savo gyvenimo kelią, pasidaro ramu ir saugu. Nes vėl susirenki save iš naujo ir prisimeni, kas esi ir kur eini.
Mano, kaip ir beje daugelio kitų moterų, navigacijos sistema kiek sutrikusi. Net prekybos centre įėjus į parduotuvę, o po to iš jos išėjus, dažniausiai pasisuku eiti į tą pusę, iš kurios ir atėjau :)) Nežinau, kaip tai logiškai paaiškinti! Pasiteisinti galiu nebent tuo, kad esu tiesiog moteris ;)
Bet jei grįžti prie laimės paieškų, tai esu atradusi savąją kryptį, pagrindinį kelią. Nors, žinoma, važiuojant pagrindiniu pasitaiko kelio ženklų su šalutiniais keliais, kartais tenka išbandyti juos, kad sužinotum, žvyrkelis ten ar asfaltas, trumpesnis kelias iki finišo ar gerokai ilgesnis. Nepabandęs - nežinosi. O nežinomybė dažnai būna tas sraigtelis, išbalansuojantis visą navigacijos sistemą. Aš noriu, kad maniškė veiktų sklandžiai, na, tebūnie su menkomis improvizacijomis, kad keliauti būtų linksmiau ir kelias neprailgtų. Juk kokybiškoje navigacijos sistemoje, kaip ir bet kuriame sumanesniame prietaise yra labai neblogas mygtukas - atstatyti gamyklinius parametrus.
O Jūs, jau nustatėte kryptį, kurios link judėsite artimiausiu metu?

2013 m. birželio 22 d., šeštadienis

Birželio mėnesio -iausi :)

Štai ir sulaukėm tikrųjų vasaros karščių! Vėl prisiprašėm, man atrodo ;)) Na tai ką, dabar jau reikia mėgautis, kad turim... tai, aišku, kiek sunkoka, kai dėl tvankumos vos gali pajudėti, ką jau kalbėti apie rimtesnius darbus, BET vasara yra vasara ir nėra čia ko niurzgėti ;)
Aš, pavyzdžiui, šiandien labai savim didžiuojuosi, nes padariau keletą tokių darbelių, kurių nespėjau/negalėjau nuveikti per darbo savaitę, be to, visai netikėtai radau gražų vasaros minty spalvos šalį, tai galėsiu plaikstytis vėjyje šiltais vasaros vakarais :) Beliko išlaukti ateinančią savaitėlę ir atoooooostogos atostogėlės!!!
Taigi, šįkart bandysiu įvesti šiokią tokią naujieną čia. Kas mane pažįstat (na, bent truputėlį labiau nei tarkim iš matymo ar nuotraukos FB :D ) žinot, kad ką jau ką, o sudarinėti įvairius sąrašus sąrašėlius man patinka. Apie tai buvo net vienas mano straipsniukas.

Tai ilgai netempus pristatau Jums birželio mėnesio -iausius!

      2013 m. birželio 16 d., sekmadienis

      Valandos, ant kurių nereikia pykti

      ...jos dažniausiai sunkios ir tęsiasi labai ilgai. Bent jau tą akimirką atrodo, kad laikrodžio rodyklės įsicementuoja vienoje vietoje. Tokios valandos primena varginantį žygį, kai trūksta maisto ir vandens, ką jau kalbėti apie linksmybes. Per daug nuovargio, šalčio ir nutrintų skaudžių pūslių ant kojų.
      Keista, bet vakarais, kai surandama vieta nakvynei visi jausmai akimirksniu pasikeičia: nuovargis rodos niekur nedingsta, bet virsta ramiu miegu pasaldinta pergale. Pergale prieš save patį.
      Ta neaiški, gąsdinanti kankynė dar primena gražios meilės pabaigą - kai pykčio daugiau nei  šilto juoko, o norą išsiskirti slopina nežinomybės baimė. Ir niekas nesupras, kaip tas pyktis ir baimė vėliau virsta geromis ašaromis ant senų nuotraukų.
      Kokiu būdu sunkios valandos tampa gerais prisiminimais? Manau tai įvyksta tada, kai suvoki laimingo žmogaus būseną. Tiesiog jautiesi taip.
      O kaip surasti laimę paklausite :) Kur jos ieškoti? Pabandykite po antklode, lova, pakabinamoje spintelėje, kurioje dar visai nesenai mama slėpė saldainius, o gal apdilusioje savo džinsų kišenėje. Nebijote, kad nežinosite, ką su ja daryti, kai surasite? Galite bandyti stipriai apkabinti ir nepaleisti. Uždėti antsnukį ir pririšti batų raišteliu prie savo sportbačių. O gal tiesiog paprašykite Laimės mobiliojo telefono numerio, kad reikalui esant galėtumėte jai paskambinti ar bent jau parašyti trumpąją žinutę?
      Prisimenu savo vaikiškas gudrybes, kai pamačiusi danguje gęstantį šviesuliuką, galvodavau apie tos dienos svajonę, suskaičiuodavau iki septynių (neklauskit, kodėl būtent iki septynių :D )  ir greitai bėgdavau į lovą, užsiklodavau ir stipriai užsimerkdavau - apsimesdavau, kad jau miegu. Nebuvo galima kalbėti, jei nenorėdavai išblaškyti svajonių :)
      Mes visais įmanomais ir nevisai įmanomais būdais jaukiname laimę. Viliojame ją pūkeliais, skaičiais, tikėjimu ir žvaigždėmis... O ji ateina ir vėl pabėga į spalvotas pievas taip staiga, kad nesuspėji net padėkoti. Ir liekame laimingi, nors vėl vieni. Nes laimė - tai judėjimas!

      2013 m. birželio 14 d., penktadienis

      Ant laukujų durų palikau raštelį. Visoms įgrisusioms mintims, visiems atsibodusiems svečiams. "Aš išėjau į laukus, noriu pajusti, ką slepia ši nepakartojama valanda. Apmąstymai ir dvejonės, ateikite rytoj" /Percy Shelley/
      ...ir išėjau aš tai valandai į susitikimą su Jazzu, su jos ir tuo pačiu mano pačios sielos muzika :) Aišku, viskas vyko kiek kitaip nei planuota. Kaip šiandien paaiškėjo dėl organizatorių kaltės, sutarties sąlygų neįgyvendinimo tas koncertas galėjo visai neįvykti. Jis įvyko, bet vėlavo gerą valandą... nemeluosiu, laukti kiek prailgo, bet laukiau juk ne viena :) Visa laimė, Justė yra ta, kuri ne tik gerai klausosi per radiją ar garsiai leidžiant įrašus, ji ŽIAURIAI gerai skamba gyvai! Net jei ir vakar buvo šiokių tokių nesklandumų su įgarsinimu ir kitais techniniais dalykais, balso neatimsi, taip sakant.

      Taigi taigi, vakar neišgirdom "Tylos", bet ausis pakuteno vienas iš geriausių lietuviškų savos kūrybos gabaliukas "Tik pasilik" https://www.youtube.com/watch?v=NdJtJSx5QTA

      O jei kalbėti apie kūrybą, tai jau geras mėnuo kaip nelimpa prie rankų akmenukai ir kitos rankdarbių medžiagos... o užsakymai laukia, BET yra kaip yra. Tokia keista kartais būna ta mūza, kažkur užsilaiko ir visai neskuba pas mane. Bet aš nepykstu. Kartais leidžiu jai paklaidžioti, nes žinau, kad grįžtant parneš man naujas idėjas ir gaivališką polėkį kurti.
      Kol laukiu...mėgaujuosi pirmosiomis braškėmis ;)


      O kol kas mano kūryba lieja rašalu popieriaus skiautes ir dažnai būna persikėlusi į vasarišką mūsų virtuvę. Ir turėčiau pastebėti, kad atradau labai neblogą, greitą lengvą ir kūrybiškai laisvą vakarienės variantą - bruschett'as. Gomurį maloniai nuteikiantis itališkas užkandis. Na taip, italai mėgsta pavalgyti, todėl jiems - tai lengvas užkandis, o mums - puiki vakarienė, kai nesinori nieko sunkaus.

      Recepto nėra :) nes ant ciabattos galite dėti tai, ką mėgstate labiausiai: vištieną, kumpį, šoninę...rinktis iš skaniausių jums daržovių ir kitų pagardų. Žinoma, nepamirškite ant viso to gėrio gausiai uždėti mocarelos ir paprieskoniuoti žolelėmis. Šaukite į įkaitintą orkaitę ir maždaug 15 minučių kepkite 190`C.
      Tiesa, jei dėsite vištieną, ją prieš tai patarčiau apkepti keptuvėje. Šypsena, daug geros muzikos, improvizacijos ir rezultatu neteks nusivilti - pažadu!


      Ir kaip gi palikti Jus be deserto?! Nee, negaliu :) Todėl vaišinu naminiais beveik ledais su sausainiukais.

      atrodo kaip atrodo, o vat skonis - geeeras! grietinėlė, šokoladas, mmmmm...

      2013 m. birželio 10 d., pirmadienis

      O būna taip, kad po 'slėpynių' moterys užsimano pasaldinti kasdienybę ;)

      Ir žinote ką, jei jau pratęsti mintį apie tą seną, bet gerą, kaip pasaulis įprotį žaisti slėpynes, staiga išnykus vyrams moterims pritrūktų vietos. Imtų sproginėti nervų lazdelės, kraujagyslėmis imtų ristis erzelio kankorėžiukai, soduose vešėtų intrigų krūmai, o namuose viešpatautų nuogybė - minčių, jausmų, prisiminimų ir ketinimų. Išsivalytų visi atvirumo latakai. Niekas nebūtų paslėpta.
      Ir neramu pagalvojus, kad kada nors eidama gatve galiu nesutikti nė vieno vyro. Tikro. Bijau to, kad visi sutiktieji bus panašūs į tuos, kurie patys slepia dienoraščius po spalvotomis glaudėmis.
      Ir vis dėlto, jei staiga vyrai išnyktų (mielosios, svajokite kiek atsargiau, nes sako, norai pildosi!), liktume be provokacijos. Tarsi susitarusios gyventi be užuolaidų...

      O kol kas, kol vyrai niekur nedingo, mylėkime juos, tokius, kokius atrandame savo prisiminimuose, tokius, kokius matome kasdienybėje, minčių nuogybėje... mylėkime juos, ne už kažką, o už tai, kad tiesiog Tu ir Jis dalinatės vienu gyvenimu. Nors kiekvienas turite savo raktų porą, smagu žinoti, kad tie raktai rakina vienas duris.

      Ech, pats laikas saldžiam vakarui!

      Saldaus gyvenimo pyragas :)


      Jei kas sugalvosite, kad norite paragauti šio gardėsio, Jums prireiks:
      • maždaug 100g ištirpinto kepinių sviesto
      • pusės stiklinės cukraus
      • 2 kaimiškų kiaušinių
      • maždaug 250-300g miltų
      • kelių lašelių vanilės esencijos
      • arbatinio šaukštelio kepimo miltelių

      Sviestą išlydyti, į šiek tiek praaušusį berti cukrų ir viską gerai išmaišyti. Įmušti kiaušinius, gerai išplakti. Berti miltus, kepimo miltelius - maišyti. Įlašinti vanilės esencijos. Masę krėsti į formą (naudojau silikoninę). Pamėtyti stambiai laužyto juodojo šokolado, galima pabarstyti kepintais žemės ar kitais mėgstamais riešutais.
      Dėti į įkaitintą orkaitę ir kepti 190`C maždaug 40min arba kol įgaus gražų auksinį atspalvį.

      O prie burnoje tirpstančio pyrago niekada nepamaišo svaiginančio aromato ir skonio arbata ;)


      2013 m. birželio 8 d., šeštadienis

      Kai moterys žaidžia slėpynes

      Šiek tiek paslėpti, šiek tiek parodyti. Užmesti kabliuką ir dingti. Užgauti ir tą pačią akimirką nusišypsoti: "kas nors nutiko?". Kiekvienas susitarimas bet kada gali virsti provokacija ir atvirkščiai, provokacija - susitarimu. Čia moterų teritorija, bet žaidžia vyrai. Nors pagrindinės taisyklės - moterų. Vyrai tiesiog ieško.
      Ar galima pykti ant moters, kad ji priklauso kitai lyčiai, o kartais, ir visai kitai barikados pusei?
      Būtent dėl tų lyčių skirtumų paauglystėje patiriame tiek NEmalonumų, kvailų situacijų ir išgyvename dar kvailesnių pasiaiškinimų lavinas. Sumišimas. Nežinomybė. Tik žingsnis iki aukštesnės pakopos. Mergaitės žingsnis į moterų pasaulį.
      "Jau reikia", skamba kaip nuosprendis. Gėda prieš veidrodį. Kankinantys bandymai trūks plyš neišsiduoti. Pirma diena su pakinktais. Pirmą kartą jautiesi pažeidžiama kaip moteris. Bendraklasis brūkšt pirštu ir tu jau sąraše tų, kurioms pakelti sijoną jau šis tas daugiau, nei nekaltos berniukiškos išdaigos. Tai tampa reginiu. Esi žingsniu arčiau tų, su kuriomis galima leistis į flirtą, glamonėjimasi mintimis.
      Nė viena netapo moterimi to nepatyrusi. Vėliau pirštai prie nuodėmės kilpų, saldus nes laisvas kvėptelėjimo svaigulys.
      Nėriniuoti nelyg banali istorija, apipinta nuogirdomis, aplipinta saldžiomis smulkmenomis, žodžiais, kuriuos girdint rausta ausys. Mistiški. Ir paprastučiai, lyg koks nukramtytas pieštukas. Paslėpti po golfu aukštais atvartais, medvilniniais baltais marškinėliais arba bliuzelėmis, stropiai užsagstytomis dramblio kaulo spalvos sagutėmis. Netyčia kyšantis, tarsi romantiškas pažadas. Ir rėkiantys! Nuo jų siūbuoja žemė po kojomis. Kiaurai šviečiantys pro šilkinę palaidinę. Gundantys, tarsi pasimatymas, kuriam reikia kvietimo. Arba bučinys be sutikimo.
      Drąsūs ir baikštūs. Kuklūs ir vulgariai išsikeroję. Net po ilgais juodais sijonais slypi moteris. Kaip ir po vienuoliškomis palaidinėmis - liemenėlė. Moteris visada turi ką slėpti. Ar galima pykti ant moters už tai, kas jai nesvetima?
      Neišsiųsti laiškai spintoje - irgi po apatiniais. Dienoraštis, užverstas nėrinių jūra. Nuotrauka - meilės ženklas, stalčiaus gale arba piniginės vidinėje kišenėje. Dar vienas įrodymas, mergaitiškas žaidimas "įspėk, ką myliu". Mėginimai slėpti tampa dar intymesni. Ieškodamas atsakymo jis randa bent dešimtį naujų klausimų. Neatsakytų. Įprotis - intymumą skandinti intymumuose...
      Gundymai - nekintamai tiksli kasdienybė. Kiekviena mūsų didžiuojasi jei vis dėlto, pavyksta gyventi tvarkingai. Lyg laikrodžiui. Tačiau tarp to, kas akivaizdu lengva užkišti nuodėmę. Susigundymą. O svarbiausia - labai lengva sustoti, nes tiksliai žinai kada. Palikite, mieli vyrai, moterį atsitiktinumams. Be orientyro. Gerai, kad mes turime laikrodžius...
      Kulinarinių receptų enciklopedijos - tarsi praktiniai gelbėjimosi patarimai. Makaronai su itališku padažu, karamelinis kremas ant karšto ledų deserto, vaniliniai obuolių pyragaičiai - mėginimas suvilioti kasdienybę. Suteikti jai skonį ir kvapą. Ištroškinti ilgesį, lyg sviestą išlydyti liūdesį ir nerimą, medumi apipilti pyktį ir per porą valandų išgyventi tai, kas kitam turi likti nepasiekiama. O tada nešti ant stalo gerą nuotaiką ir grožio iliuziją. Žinoma, kartais ir save, kaip kilimėlį įprastam gyvenimui po kojų.
      Bet tada moterys palieka virtuvę. Nes nebeturi ką ir nuo ko slėpti. Iš visų galimų gyvenimų mes linkusios prisirišti prie vieno, idant ramiai galėtume apmąstyti visus kitus - neišsipildžiusius. Vyrai kabina spyną, o moterys atsiduoda likimui. Tai gražiausia, ką mes galime padaryti. Atsiduoti ir laukti atsitiktinumų, net ne laukti, o tiesiog netrukdyti jiems ateiti. Vyrams nepasiekiama lengvybė.
      Vakarienė jau senai pasibaigusi, o ji kažko delsia. Laukia, kad kas pasakytų "pasiilgau Tavęs. Tu tokia graži ir tavo akys be galo gilios...". Ji žiūri ir tyla trunka akimirką, kol ji pamato, iki tol, kol atpažįsta JĮ tokį, kokį myli. Moters meilė gyvena prisiminimuose. Gerai, kad jie nesibaigia kartu su vakariene. "Meni kaip buvo anuomet?", ne šiaip klausimas, tai kvietimas.
      Liemenėlės segtukai susega abejones. Iš pradžių baisu, bet vėliau imi laukti, kad kas jas atsegtų. Prieš kiekvieną medžiagos juostos nevaržomą įkvėpimą pasižadi: "reikės pradėti gyventi!".
      Kartais svarstau, ko mes iš tikrųjų visos laukiame..?

      2013 m. birželio 5 d., trečiadienis

      Apie organišką judėjimą tikslo link arba "think positive"

      Seno gero nauju rūbu nepagadinsi, aš taip galvoju :) Todėl blog'as apsivilko vasariškai gaivius naujus drabužėlius. Tinka patinka?
      O jei jau prakalbom apie seną gerą, tai išsibalansavo mūsų sekmadienių mintys. Gal tiksliau kažin koks keistas laiką valgantis drakoniukas vis bėga pastaruoju metu paskui mane ir turbūt ne be jo pagalbos neliko laiko kūrybiniams procesams. Na, nieko tokio, svarbu laiku susigriebti.

      Bėgdama nuo laiką ryjančio drakono spėjau pagalvoti, kad aukščiausią gyvenimo tikslą, siekiamybę,
      kurią gavus rodos turėtų nušvisti nauja saulė ar mažų mažiausiai pasikeisti planetų išsidėstymas, pakabiname pačiame aukščiausiame gyvenimo kalno taške. Nežinau ar taip gaunasi savaime, ar labai sąmoningai dėl to, kad būtų didesnis stimulas siekti to pačio pačiausio. Juk kai kasdien užvertęs galvą pasižiūri į tą aukščiausią tašką nori nenori galvoji, hmm, kaip čia man tai pasiekus, ką galėčiau padaryti, kad gaučiau, ko trokštu, kaip įgyvendinti tam tikrus planus, kas padėtų pasiekti viršukalnę.
      Nors suprantu, kad greitas gali būti nesveikas maistas, sportinis automobilis arba ilgametis sprintininkas, bet vis vien norisi greito, na, jei ne greito, tai bent jau pastebimai kintančio ėjimo (pageidautina į priekį, ne atgal) aukščiausio taško link. Nes tie, kurie jei ir sugeba išsikelti tokio mąsto tikslą, bet tuo viskas ir baigiasi, rankos nuleidžiamos, taip ir lieka visą gyvenimą sėdinėti kalno papėdėje.
      O man patinka judėjimas - organiškas, neskubinamas laiką ryjančio drakono, neblaškomas stiprių audrų, laisvas ir teikiantis malonumą. Toks pat ir mano aukščiausio taško siekimas - organiškas ir teikiantis malonumą.
      O jūs dar stoviniuojate savojo kalno papėdėje ar jau pajudėjote, nors ir mažais žingsneliais to aukščiausio taško link? Bet kokiu atveju, linkiu stiprybės, kai atrodys, kad TAI nepasiekiama, kai kažkas kitas kritikuos, ar gal net apmėtys akmenimis...kai apleis jėgos ir su vasaros vėju išskris tikėjimas tuo, ką darai. Jei kada nors pasijusi vienišas kelionėje į savo viršukalnę, prisimink, kad kažkur yra žmogus, kuris kopia kaip ir daugelis kitų tam, kad iškeltų finišo vėliavą aukščiausiame savojo kalno taške.