Man atrodo šiandien niekam nereikia aiškinti, kas tas Instagram’as. Bijau prašauti, bet manau, kad dažnas šešiametis galėtų pasakyti su kuo jis valgomas. Vieni jį mėgsta labiau, kiti - mažiau. Vieni tapatina su FB, kiti brėžia brūkšnį ir žarsto pagyrimus būtent IG už juntamą didesnę toleranciją, sklindantį pozityvą, na ir žinoma, gražius - ką ten gražius, tiesiog wow vaizdus - atvirutes.
Man, kuriai patinka smulkmenos ir vaizdai, tai - tobula atviručių saugykla. Kartais netikėtai užsimezgusios pažintys. Dar rečiau (bet tai po truputį keičiasi į gerą pusę) - konstruktyvus pokalbis ar įdomi diskusija.
Prisipažinsiu, anksčiau buvau tik stebėtoja. Na, dar paspausdavau širdelę po patikusiomis nuotraukomis. Dabar esu daug aktyvesnė, o gal net sąmoningesnė ir jeigu nuotrauka ar mintis man tikrai patinka, o gal skatina eiti į diskusiją - taip ir darau - komentuoju, kalbu, dalinuosi. Man labai nepatinka tas labai lietuviškas bruožas “neduok Die išsprūs koks geras žodis!”. Viskas, kas mums ne(pa)tinka galime viešai išdėti į šuns dienas, bet jeigu patinka - tylos įžadai, rodos, nesutraukiojami. Nepatinka! Todėl pradedu nuo savęs ir kai pamatau fantastiškai atrodančią merginą - jai taip ir pasakau. Kai sutinku senai matytą draugę su superiniu paltu - apdovanoju komplimentu. Kai matau gražų ir kilnų poelgį - įgarsinu savo pastebėjimą. Juk niekada nebūna per daug šypsenų ar gero žodžio. Na, tikrai niekada! Man atrodo, kad džiaugsmas ar gera emocija - dalykas, kurio pasidalijus, atrodo padvigubėja. Tai kodėl netapti dvigubai džiaugsmingesniu?!
Liūdnų nutikimų, nelaimių, smurto apraiškų ir panašių dalykų kasdien, deja, girdime ir matome su kaupu... Kai laukiausi pradėjau sąmoningai filtruoti tą srautą. Susiformavo įprotis, kuris liko ir tuo labai džiaugiuosi. Nežiūriu bukų žinių, kurias praneša keistokai nugrimuota (lyg ne vakaro žinių skaityti, o pasiruošusi į vakarėlį naktiniame klube) vedėja, perjungiu kriminalų kronikas, neatidarinėju nuorodų su rėkiančiomis antraštėmis, praskrolinu “straipsnius” iš dviejų sakinių ir n nuotraukų kaip kažkas kažkur su kažkuo... Ne dėl to, kad man nerūpi kas dedasi pasaulyje. Lėktuvų katastrofos, Rusijos atakos Kryme, Trumpo nesąmonės (turint galvoje, kad jis vienas iš TŲ svarbiausių pasaulio galvų!) - visa tai tikrai liūdina ir neramina. Bet mes negalime pakeisti tų dalykų, o ko negali pakeisti - reikia paleisti. Negali savyje, kaip kokioje šiukšliadėžėje kaupti dienos kriminalų, netekčių, nelaimių ir dar velniai žino ko.
Grįžtant prie Instagram’o, sutinku, kad kartais ten daug kas atrodo kaip iškreiptų veidrodžių karslystėje - žmonės su karūnomis, rožiniai flamingai, nuostabūs šunys ir katės, graži gamta, visada besišypsantys vaikai ir romūs kūdikiai. O jeigu prie viso to dar pridėtume vakaro lempeles, kojas židinio fone ir karšto gėrimo puodelius ištiestoje rankoje - gautume tiesiog suf******* tobulą gyvenimą!!! Na, bet jeigu esi pakankamai sveiko proto ir sugebi atsirinkti gyvenime grūdus nuo pelų - tai tebus gražūs paveikslėliai. Geriau jau jie, nei bėganti kriminalų eilutė “Sugyventinis A papjovė sugulovę Z”.
