#ContactForm1 { display: none ! important; }

2014 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis

Tylos minutė

Paskutinės lapkričio dienos... Greitai prasidės adventas - susikaupimo, apmąstymo ir paslapčių metas. Šį vakarą po, regis, nesibaigsiančios dienos darbe pagaliau nurimau. Čia. Savyje. Sėdžiu su ausinėmis, kuriose The Dream Song, susisupusi šiltame plede (tiesiog, dėl jaukumo), ranka čiuopdama dilgėlių arbatą (o taip, nustebtumėte, kokia gardi gali būti dilgėlių arbata) skęstu vakaro ramybėje.
Šiandien turėjau galimybę "užuosti" artėjančias gražiausias žiemos šventes: prisiliesti prie pernykštės eglutės, sušildyti ją rankų darbo žaisliukais pagamintais iš džiovintų apelsinų skiltelių, prisivilioti geras mintis sapnų gaudyklėmis ir sukurti žmonėms bendrystės jausmą - kai vienija bendras tikslas.
Keista tyla. Laukimas: rytojaus, švenčių šurmulio, karšto šokolado skonio burnoje, lupamų mandarinų paskleidžiamo kvapo ore, draugo rankos savam delne, pokalbių prie židinio ir artimųjų šypsenų. Tylus laukimas to, ko negali apčiuopti, bet gerai žinai, kad kada nors tai virs netgi šiek tiek daugiau nei apčiuopiama.
Akimirka. Tokia trapi... čia ir dabar - esi arba ne. Ir kai susimąstai apie tą "o jeigu ne...", staiga duria skausmas peiliu. Skauda, nes gali taip ir likti nepasakęs to, kas labai svarbu patiems brangiausiems, gali nebepriglausti vaiko, nenubraukti ašarų ir prarasti galimybę pasakyti "viskas bus gerai" tam, kuris tikisi būtent šių žodžių, nebepaglostyti šuns ir nenusišypsoti tam, kuris visada kantriai laukia tavo šypsenos. Gali likti prisiminimuose, bet tai nebus tas pats, kaip būti čia ir dabar.
Tyla, kai esi tiesiog ramus viduje kitokia. Su ta tyla drauge pabūti gera. Ir nors žinai, kad už durų nekantraudamas laukia rytojus, neįsileisk, kol nepradeda įkyriai skambinti durų skambučiu. Lai palaukia, nes rytojus juk negali ateiti be šiandienos. Tiesiog negali. Kaip negali ateiti pavasaris nepraėjus žiemai, o pavasario niekada neaplenks vasara.
Viskas laiku ateina tiems, kurie moka laukti /Onorė de Balzakas/

2014 m. lapkričio 9 d., sekmadienis

Rankos gavo darbelio - individualūs užsakymai :)

Apyrankė "Color Rain"
Apyrankė "Paslapties skrynia"
Apyrankė "Colors of Autumn"
Apyrankė "Lucky day"

Love is Simple

Meile, akla jėga ir aklas nuotykis, gyvenimo – mirštančio karaliaus – švelnus juokdarys; nieko nėra tavyje gražaus ir viskas nuostabiai gražu; meile, pilna prakeikimų ir stebuklų, paprasta, žiauri ir dosni, dar negimusiems sukrauni dieviškas gėrybes ir pati sunaikini; tokia tu esi, palaiminta meile – vienintele, nepasirenkama; bepročiai tavęs vengia, o kas nevengia taip pat netenka proto. – J. Grušas.
Meilė - tas jausmas, kurio nesunaikina šimtmečiai, neištrina karai, nesuniokoja net didžiausios gamtos stichijos. Jausmas, kuriam aprašyti neužtektų viso Pasaulio medžių popieriaus lapams pagaminti. Jausmas, kurį nešiojantis užanty - tiesiog gera ir jauku. Jausmas, kuris šildo net žvarbiausią dieną...
Meilė net suklasifikuota į tam tikrus tipus: krikščioniškai draugiška, romantiška, erotinė, platoniška, broliška, motinos meilė, meilė sau, meilė Dievui ir t .t. Anot psichologų, egzistuoja spalvinis meilės tipų modelis, trikampio teorija ir panašūs dalykai. Kuo daugiau žinių, teorijų ar apibrėžimų kam nors paaiškinti išrandama ir užrašoma, tuo, atrodytų, viskas suprantamiau. Bet Meilei tai, manau, netinka. Kiekvienam ji sava, kiekvienas mūsų santykius su mylimuoju įsivaizduojame ir suprantame savaip, praleisdami visas teorijas per savą prizmę. Kitaip ir būti negali. Čia vienos ir nekintamos tiesos būti negali. Per daug subtilu. Trapu. Neapčiuopiama. Ir tuo pačiu TAIP stipru.
Sutikite, juokingai nuskamba klausimas "Už ką jį (ją) myli?" ir dar juokingiau, kai pašnekovas išgirdęs tokį klausimą ima rimtai ieškoti "Na tikrai, už ką gi aš jį (ją) myliu?!" Pradėjus taip "knaisiotis" po jausmus gali paaiškėti, kad gal ir nėra tokių labai svarių priežasčių tai meilei... Bet protingas žmogus, visų pirma, nepasiduos provokacijai "už ką?", visų antra, nenarstys savęs ir santykių ar TO jausmo po gyslelę, kad išsiaiškinti, vis dėlto "už ką". Reikėtų išmokti tiesiog mylėti. Čia kaip kvėpuoti. Kvėpuoji negalvodamas, kodėl taip darai. Tai diktuoja gyvo individo prigimtis ir jokių šalutinių paaiškinimų tam negalvojame. Tad kodėl turėtume racionaliai paskaičiuoti "už ką" ir "kiek" mylime? Juk Meilė yra Gamtos karūna. "Ji kuria skirtumus tarp visų būtybių, tarsi norėdama viską į save sugerti; ji viską išskiria, kad vėl viską sujungtų. Keli lašeliai iš meilės taurės atlygina visą kupiną kančių ir rūpesčių gyvenimą", teigė J. V. Gėtė.