#ContactForm1 { display: none ! important; }

2014 m. gegužės 26 d., pirmadienis

Apie laimės paieškas

Kaip rasti laimę? Kur jos ieškoti? Po antklode, palovyje, o gal pakabinamoje spintelėje, kurioje dar rodos taip nesenai mama slėpė saldainius... galbūt apdilusioje džinsų kišenėje? Ir ką su ja daryti, jeigu vis dėlto pavyktų netyčia atrasti? Apkabinti ir nepaleisti? Užtikrintesnis sumanymas būtų uždėti apynasrį bei pririšti batų raišteliu prie savo sportbačių. O gal tiesiog užsirašyti mobiliojo telefono numerį, kad prireikus galėtume jai paskambinti? Bet laikas, kai labiausiai norisi jaustis laimingais - savaitgaliai ir vėlūs vakarai galbūt nėra tinkami trukdyti Laimės? O kartais viskas būtų paprasčiau, jeigu galėtume tiesiog paskirti Laimei pasimatymą...
Prisimenu juokingas savo gudrybes. Kas vakarą, kai sutemdavo ir danguje pasirodydavo žvaigždės, galvodama apie tos dienos svajonę suskaičiuodavau tam tikrą skaičių šviesuliukų. Tada greitai bėgdavau į lovą, užsiklodavau ir apsimesdavau, kad miegu. Nebuvo galima kalbėtis, jei nenorėdavai išbaidyti besipildančių svajonių :)
Mes visaip jaukinamės laimę. Viliojame ją pūkeliais, skaičių magija, tikėjimu, žvaigždėmis. O ji ateina staiga ir visai netikėtai. Ir vėl pabėga, taip pat greitai, kažkur į spalvotas pievas. O mes liekame laimingi - nors ir vėl vieni... Nes laimė yra JUDĖJIMAS!

2014 m. gegužės 25 d., sekmadienis

Santuoka: iškasena ar vertybė?

Na, ką gi, pribrendo laikas pagvildenti santuokos temą. Senokai rašiau socialine tematika, o kai beveik kasdien apie tai tenka pagalvoti, nori nenori skenuoji save (ir šalia esantį) iš vidaus nuodugniu rentgenu, analizuoji, braidai po smegenų vingių pievas ir dar kartą perkainoji vertybes.
Taip taip, žinau, pusę, o gal net absoliuti visuma skaitančių (ypač jaunesnio amžiaus) rėksite, kad "nebe tas amžius! Santuoka - atgyvenęs niekalas... ką pakeis santykiuose įformintas statusas" ir pan. Ir aš prieš kokius penkis metus taip galvojau. Na, kad santuoka - praėjusio amžiaus iškasena - negalvojau, bet klausimu, ką tai gali pakeisti santykiuose buvau labai kategoriška. Bet būnant su žmogumi penkis, septynis, devynis ar daugiau metų požiūris kinta. Galų gale, suaugi (nekalbu apie fizinę brandą) ir tenka pripažinti sau ir aplinkiniams, kad taip - vis dėlto norisi tuos laiko patikrintus santykius įforminti. Ir ne dėl kažko kito, visuomenės, visiškai netiesa. Tai darome dėl savęs. Net jeigu ir viešai neigiame santuokos svarbą, ji atneša mums emocinį stabilumą, prideda šiek tiek daugiau atsakomybės už esantį šalia ir bendrai priimamus sprendimus.
Mano nuomone, santuoka jokiais būdais negalėtų būti siejama su "saugumu", kad dabar - tai jau ilgai ir laimingai, kas benutiktų. Tas "ilgai ir laimingai" galimas tik tuo atveju, jeigu juntamos abipusės pastangos ir noras kurti aplink save tą gerąją aurą. Nėra reikalo mistifikuoti, nes santuoka - tai toks natūralus, iš senovės atkeliavęs palikimas dviems žmonėms, norintiems būti drauge. Santuoka, kaip ir daugelis dalykų, evoliucionuoja: nuo primityvaus poravimo(si) iki brandaus suvokimo, kad šeima - viena didžiausių vertybių šiame nuolat kintančiame ir nepastoviame, materialybių pergrūstame pasaulyje.
Su rožiniais akiniais nevaikštau, žinau, kokia stulbinanti skyrybų statistika. Graudžiai juokinga gatvėje pamačius automobilį su užrašu "pigios ir greitos skyrybos, kreipkitės ...". Straipsniai, skatinantys moterų nepriklausomybę - tiek finansinę, tiek emocinę, patarimai vyrams, kaip išsisukti nuo santuokos, gąsdinimai įvairiais tabu tikrai neprisideda prie santuokos puoselėjimo ir išsaugojimo, kaip vertybės. Bet, visuomet turėtume paklausti savęs: ar MAN to reikia? Jeigu atsakymas teigiamas, jokių kitų svarstymų "verta/neverta" neturėtų būti. Perkant siurblį galima svarstyti, ar verta, o sukurti vertybei tokių svarstymų nereikia.
Dvilytiškumas ir giminės pratęsimas - štai dėl ko protėviai vertino santuoką, tad šįkart neplėtosime temos kalbant apie tos pačios lyties santuokas, vestuvines sutartis, tėvų suporuotus sutuoktinius, santuokas pagal išskaičiavimą ir visą kitą, kas iškreipia santuokos sakralumą.
Neagituoju, negąsdinu, tiesiog išsakau savo nuomonę. Santuoka - kiekvieno asmeninis ar bendras poros sprendimas, tad belieka paklausti savęs: ar norisi gyvenime tikrų dalykų? O tuomet jau "ilgai ir laimingai" kurstyti šeimos židinį, kuris yra visą ilgą ir atkaklią evoliucinę kovą vainikuojanti šlovė.

2014 m. gegužės 24 d., šeštadienis

Sveiki gyvi!

Taip, aš irgi dar gyva, bet su tokiu gyvenimo tempu, nežinau kiek ilgai :D Juokas juokais, bet čia ne tas atvejis, kai ramiai sėdi prie kompiuterio ir rašai "kaip neturi laiko", neprisėdu prie PC, nes iš tikrųjų nėra kada. Bet, kaip visada guodžiuosi ta mintimi, kad jeigu nėra laiko kompiuteriui, vadinasi aktyviai gyvenu tikrąjį gyvenimą, o tai nėra pats blogiausias dalykas.
Šiuo gyvenimo etapu galvoju, kad Dievas man turi paruošęs tokį, sakyčiau netrumpą darbų sąrašėlį, kad vos spėju suktis. Bet matyt viskas ne veltui... Jeigu Jums reikėtų švenčių organizatorės ar vestuvių koordinatorės patarimų, nesidrovėkite, drąsiai klauskite, nes sukaupiau ilgą sąrašėlį įvairių paslaugų tiekėjų kontaktų, o galvoje - šventinių idėjų knibždelynė. TIEK, kad pačiai jau per daug, tai galiu pasidalinti ;)
O nuo viso šito prieš tris savaites buvau pabėgusi į savo numylėtą Italiją. O taip, pravėdinti galvą, kad grįžčiau su šviežiu požiūriu į gyvenimą. Na, kaip ir pavyko!
Pirmą kartą lankiau Italiją dar pavasarį, kai viskas žalia ir pulsuoja gyvybe. Net Roma dar neišdeginta karščių ir sausros, pilna keistų ryškiai žalių lopinėlių, matomų dar tik leidžiantis lėktuvui. Kadangi išvyka toli gražu ne ekskursinė, tai keleto dienų lietus nesutrukdė draugų lankymui ir ilgiems pašnekesiams prie gėrybėmis nukrauto pietų stalo. Teko prisiminti, ką reiškia DAUG ir skaniai valgyti ir vis vien jausti aplinkinių susirūpinimą, "ar tu tikrai ne alkana?".
Kiekvienas mano apsilankymas Italijoje būna vis kitoks, nes lankausi ten skirtingais gyvenimo etapais, turėdama vis kitų minčių ir taip jau nutinka, kad kaskart iš naujo formuojasi požiūris į gyvenimą. Kaip sakoma, kaip nusiteikęs esi, ko nori - tą ir gauni. Tai ir aš, iš tos savaitės susirinkau tai, kas vertingiausia šiuo momentu gyvenime, na, ir, žinoma, pasisėmiau begalybę teigiamų emocijų.
Žinote, kas nekinta? Kad kiekvieną kartą apsilankiusi šioje šalyje vis labiau įsitikinu, kad italai - moka GERAI gyventi. Į žodį gerai čia sutelpa ir laimė, ir gyvenimo džiaugsmas, ir pilnatvė. Mane kaskart iš naujo sužavi jų natūralus stiliaus jausmas. Kai senjorai eina gatve pasitempę, pasipuošę vardinių ženklų drabužiais, bet ne tam, kad "pasirodytų", o todėl, kad vertina kokybę, audinius, komfortą. Parduotuvėse, įvairiose įstaigose (tarp kurių ir bankas) žmonės neįsprausti į griežtą uniformos rėmą, bet atrodo nepadoriai gerai ir stilingai, nors rengiasi kiekvienas iš savo spintos! Ką jau kalbėti apie jų bendravimo laisvumą, spinduliuojantį pozityvumą ir gerą nuotaiką. Bendravimas. Žmogus. Štai kas jiems svarbu! O ne kažkokie ofisuose užsidariusių parduotuvių savininkų nurodymai darbuotojams: "prie potencialaus pirkėjo prieikite po 10 sekundžių nuo to laiko, kai jis įėjo pro parduotuvės vartelius, pasisveikinkite, dar po 10 sekundžių bėkite siūlyti savo pagalbą (kuri dažnai visai nebūna panaši į pagalbą., labiau į savo nuomonės brukimą..)". Būdamas tokioje aplinkoje nori nenori jauti, kaip išlaisvėti pats, kaip kūnas atsipalaiduoja nuo įtampos ir streso, nuo nuolatinio bėgimo. Jauti, kaip be jokios ypatingos progos nuolat šypsaisi ir tampi atlaidesnis sau bei aplinkiniams.
Rašau ir vėl mintimis išvykstu ten... kol dar nepradėjau pakuotis kelioninio krepšio, pasidalinsiu su jumis keletą akimirkų iš balandžio Italijos ;)
Sora

Pelino gardėsių fabrikas, gyvuojantis nuo 1783m