#ContactForm1 { display: none ! important; }

2014 m. gegužės 24 d., šeštadienis

Sveiki gyvi!

Taip, aš irgi dar gyva, bet su tokiu gyvenimo tempu, nežinau kiek ilgai :D Juokas juokais, bet čia ne tas atvejis, kai ramiai sėdi prie kompiuterio ir rašai "kaip neturi laiko", neprisėdu prie PC, nes iš tikrųjų nėra kada. Bet, kaip visada guodžiuosi ta mintimi, kad jeigu nėra laiko kompiuteriui, vadinasi aktyviai gyvenu tikrąjį gyvenimą, o tai nėra pats blogiausias dalykas.
Šiuo gyvenimo etapu galvoju, kad Dievas man turi paruošęs tokį, sakyčiau netrumpą darbų sąrašėlį, kad vos spėju suktis. Bet matyt viskas ne veltui... Jeigu Jums reikėtų švenčių organizatorės ar vestuvių koordinatorės patarimų, nesidrovėkite, drąsiai klauskite, nes sukaupiau ilgą sąrašėlį įvairių paslaugų tiekėjų kontaktų, o galvoje - šventinių idėjų knibždelynė. TIEK, kad pačiai jau per daug, tai galiu pasidalinti ;)
O nuo viso šito prieš tris savaites buvau pabėgusi į savo numylėtą Italiją. O taip, pravėdinti galvą, kad grįžčiau su šviežiu požiūriu į gyvenimą. Na, kaip ir pavyko!
Pirmą kartą lankiau Italiją dar pavasarį, kai viskas žalia ir pulsuoja gyvybe. Net Roma dar neišdeginta karščių ir sausros, pilna keistų ryškiai žalių lopinėlių, matomų dar tik leidžiantis lėktuvui. Kadangi išvyka toli gražu ne ekskursinė, tai keleto dienų lietus nesutrukdė draugų lankymui ir ilgiems pašnekesiams prie gėrybėmis nukrauto pietų stalo. Teko prisiminti, ką reiškia DAUG ir skaniai valgyti ir vis vien jausti aplinkinių susirūpinimą, "ar tu tikrai ne alkana?".
Kiekvienas mano apsilankymas Italijoje būna vis kitoks, nes lankausi ten skirtingais gyvenimo etapais, turėdama vis kitų minčių ir taip jau nutinka, kad kaskart iš naujo formuojasi požiūris į gyvenimą. Kaip sakoma, kaip nusiteikęs esi, ko nori - tą ir gauni. Tai ir aš, iš tos savaitės susirinkau tai, kas vertingiausia šiuo momentu gyvenime, na, ir, žinoma, pasisėmiau begalybę teigiamų emocijų.
Žinote, kas nekinta? Kad kiekvieną kartą apsilankiusi šioje šalyje vis labiau įsitikinu, kad italai - moka GERAI gyventi. Į žodį gerai čia sutelpa ir laimė, ir gyvenimo džiaugsmas, ir pilnatvė. Mane kaskart iš naujo sužavi jų natūralus stiliaus jausmas. Kai senjorai eina gatve pasitempę, pasipuošę vardinių ženklų drabužiais, bet ne tam, kad "pasirodytų", o todėl, kad vertina kokybę, audinius, komfortą. Parduotuvėse, įvairiose įstaigose (tarp kurių ir bankas) žmonės neįsprausti į griežtą uniformos rėmą, bet atrodo nepadoriai gerai ir stilingai, nors rengiasi kiekvienas iš savo spintos! Ką jau kalbėti apie jų bendravimo laisvumą, spinduliuojantį pozityvumą ir gerą nuotaiką. Bendravimas. Žmogus. Štai kas jiems svarbu! O ne kažkokie ofisuose užsidariusių parduotuvių savininkų nurodymai darbuotojams: "prie potencialaus pirkėjo prieikite po 10 sekundžių nuo to laiko, kai jis įėjo pro parduotuvės vartelius, pasisveikinkite, dar po 10 sekundžių bėkite siūlyti savo pagalbą (kuri dažnai visai nebūna panaši į pagalbą., labiau į savo nuomonės brukimą..)". Būdamas tokioje aplinkoje nori nenori jauti, kaip išlaisvėti pats, kaip kūnas atsipalaiduoja nuo įtampos ir streso, nuo nuolatinio bėgimo. Jauti, kaip be jokios ypatingos progos nuolat šypsaisi ir tampi atlaidesnis sau bei aplinkiniams.
Rašau ir vėl mintimis išvykstu ten... kol dar nepradėjau pakuotis kelioninio krepšio, pasidalinsiu su jumis keletą akimirkų iš balandžio Italijos ;)
Sora

Pelino gardėsių fabrikas, gyvuojantis nuo 1783m

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą