#ContactForm1 { display: none ! important; }

2016 m. gruodžio 30 d., penktadienis

Su kuo sutiksi Tu Naujus metus, su kuo į žvaigždes palydėsi senus..?

Palmira sako, kad apsikuopti prieš Naujus metus reikia ne tik aplinką, bet ir santykius su artimaisiais, mat sutikus Ugninio Gaidžio metus esant su kuo nors susipykus, tikėtina, jog pešitės visus metus. Naujųjų metų šventei patariama puoštis prislopintos raudonos spalvos rūbais, dekoruoti šia spalva namus. Patariama vengti itin ryškių, ekstravagantiškų drabužių, svarbiau - ramūs, harmoningi spalvų deriniai, konservatyvūs modeliai.
Kadangi ateinančius metus valdys Ugninis Gaidys, geras ženklas šių metų sutikimui - įvairūs ugnies elementai. Ugnies elementą stiprins ir gyvūnų atvaizdai, tiesa, nebūtinai realių. Prisikviesti sėkmę galima ir tinkamai suruošus vaišių stalą. Šiemet svarbu atsisakyti vištienos ir kiaušinių, gerai, jei dominuos vaisiai, daržovės, grūdai, žuvis, jūros gėrybės, o stalo įrankiai bus metaliniai. Be to, ypač palanku maistą ruošti ant ugnies.
Dauguma skuba priminti, kad norus ir tikslus artėjant Naujiesiems patartina iš anksto susirašyti ant lapo popieriaus, bet jūs tą jau padarėte, tiesa?!
Bet kokiu atveju, ar sutiksite Naujuosius Ugninio Gaidžio metus paisydami visų astrologų patarimų, ar juos ignoruosite, o gal viską darysite priešingai - svarbu, kad ne tik sausio 1 dieną, bet kasdien jaustumėte harmoniją, visų pirma, su pačiu savimi, o tada jau ir aplinka atitinkamai į jus žiūrės, o metai bus sėkmingi visomis prasmėmis.


2016 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis

Kalėdos ateina su @tanaka_tatsuya

Įkvėpimo kasdienybei žmonėms suteikia įvairiausi maži dalykai. Šį kartą "maži" - tikrąja ta žodžio prasme. Negaliu atsižiūrėti kokybiškų, įtaigių ir, žinoma, meniškų iliustracijų, sprogimų smegenyse sukeliančių miniatiūrų ir tų mažų dalykėlių, kuriuos kuria vien tam, kad susuktų kokį smagų video /rachelryle/ mums, instagramo žiūrovams.
Kalėdos ateina su garsiuoju japonu Tanaka ir jo miniatiūromis.



2016 m. gruodžio 16 d., penktadienis

Išmokti priimti ir padėkoti... niekada nevėlu.

Artėjant šventėms paklausiau vaikų: "Kas smagiau: dovanoti ar gauti dovanas?". Atsakymas vienareikšmiškas - "gauti". Nieko keisto. Vaikai. Bet net jeigu ir jums maloniau gauti, nei dovanoti - ar mokate tas dovanas tinkamai priimti?
Esame linkę niurzgėti: tai mums nepatogi kėdė, kurioje sėdime, tai žmonės supa ne tie, tai stokojame laiko darbams nudirbti, tai visi aplink kvaili... o mes vieni - labai protingi, jaučiamės tarp likusiųjų nejaukiai. Ir oras, žinoma, visada blogas. O kur dar netikęs darbdavys ar erzinanti suirutė valstybės gyvenime.
O po tų "niekam tikusių dienų" sulaukę geresnių ir kur kas šviesesnių akimirkų, ar tada jau jas tinkamai įvertiname? Ar padėkojame? Nutylėjimas... tiesa? O turėtume ne tik patys deramai priimti mums siunčiamus dalykus, bet ir vaikus išmokyti tinkamai priimti tam tikrus dalykus. Kalbu platesne prasme nei "pasakyk tetai ačiū".
Didžiausi dalykai paprastai gyvenime būna ne tie - dideli dydžiu ar matmenimis, galbūt, net ne tie, apie kuriuos daug kalbama, bet tie, kurių labai trokštame, apie kuriuos svajojame, kuriuos puoselėjame mintyse, širdyje ir tik jų ilgai išlaukę pajuntame TĄ jausmą. Išlauktą. Tikrą. Už kurį be niekieno paraginimo norisi dėkoti širdimi.
Gebėti išgirsti.
Įsiklausyti.
Jausti.
Mokėti priimti
gyvenimo dovanas
širdimi.

                                                  Su ramaus vakaro linkėjimais.

2016 m. gruodžio 12 d., pirmadienis

Senųjų metų užrašai naujiesiems

whiteness
ease
Gruodis yra stebuklingas mėnuo ne tik dėl to, kad švenčiame labai gražius dalykus, pasitinkame naujus metus, bet ir todėl, kad kai atverti pirmos dienos lapelį kalendoriuje jau žinai, jog dienos iki didžiųjų švenčių prabėgs lyg spragtelėjimas pirštais. Tiesiog. Taip būna. VISADA.
Būtent šį mėnesį televizijos laidų anonsai pranašauja naujų metų sėkmes ir nesėkmes, išsamiai analizuoja zodiako ženklų galimybes, braižo dangaus kūnų judėjimo kryptis... Ir dažnas sau būtent gruodį keliame ateinančių metų kartelę vienu ar keliais laipteliais aukščiau, nei ji buvo šiemet. Išsikeliame naujus siekius, tikslus ir, žinoma, žadame būti šiek tiek -esni prie durų senųjų jau lūkuriuojančiais naujaisiais metais.
Ne išimtis ir aš. Kita vertus, ar išvis ko nors pasiektume, jeigu nežiūrėtume į priekį, neplanuotume ir nesvajotume apie šį tą truputį daugiau? Žinau ko dar nesuspėjau, žinau kam pašykštėjau dėmesio, jėgų ir laiko... žinau ir tai, ko bijojau, o bijodama nepriėmiau sprendimų ir nepasilypėjau laipteliu aukščiau. Bet žinau ir tai, kad pripažindama tai sau, einu pirmyn. Ir, kas žino, galbūt kitais metais?!
O kol dar esam apsiavę senųjų metų kojinėmis, norėčiau prisiimti sau ir palinkėti jums:
išdrįsti įgyvendinti net ir beprotiškiausiai skambančius planus ir idėjas;
nebijoti rizikuoti - jei tai ne namo ar viso gyvenimo santaupų užstatymas banke ar statymas "ant kortos" kazino - pasekmės tikrai nebus tokios baisios, kaip kartais jas sau piešiame;
dar ir dar ir dar kartą išlipti iš komforto zonos tam, kad išsilaisvintum ir tobulėtum - visomis prasmėmis;
netrypti vietoje, kai reikia sprendimo;
išsinerti iš rutinos, lyg iš senosios gyvatės odos, kai ji tampa slegianti;
auginti "skūrą" arba kaustyti(s) šarvus - kaip kam patogiau, nes kartais per skaudžiai ir per giliai sminga gyvenimo brokonierų strėlės;
įsiklausyti... į save;
lights
į širdį ir sielą įsileisti tik tuos, kurie to tikrai verti;
nepasiklysti ieškojimuose - savęs ar/ir mylimojo - tokio, koks jis "turi būti";
pripažinti suklydus, bet atsikėlus ir pasitaisius karūną BŪTINA oriai nužingsniuoti tolyn;
žinoti, kad yra dar TŲ dalykų, kurie tavęs laukia, TŲ vietų, TŲ galimybių ir rytdienos dienų, kurių pasakęs šiandien "viskas" niekada nepamatysi, nesutiksi ir nepajusi;
gyventi taip, kaip norisi, kaip jauti esą tikslinga ir prasminga...
BŪTI, nes tai didžiausia duotybė šioje Žemėje.

2016 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

Įkalinti laike

Jeigu skaitėte "Pienių vyną", turėtumėte prisiminti eilutes apie laiką: "Laikas tarsi hipnotizuoja žmones. Kai tau devyneri metai, atrodo, kad visada buvo devyneri ir visada taip ir bus devyneri. Kai ateina trisdešimt, tai šventai tiki, kad taip visą gyvenimą ir balansuosi ant šios puikios brandaus amžiaus ribos. O kai sukaks septyniasdešimt, tau visada ir amžinai bus septyniasdešimt. Žmogus gyvena dabartyje, vis tik ar ji jauna, ar sena, o kitokios dabarties nėra". Kas galėtų tai paneigti?
Keistas "darinys" tas laikas. Nei jį kas matė, nei čiupinėjo... daug apie jį girdėjo. Ne visi jo turi. O tie kurie turi yra linkę jo nesureikšminti ir kartais švaisto visai be reikalo. Laikas kaip begalybė arba konkreti atkarpa liniuotėje - priklausomai nuo to, kokia situacija dabar jūsų gyvenime.
Vieni sako, kad kuo mažiau laiko, skirto kam nors atlikti turi, tuo efektyviau jį išnaudoja. Kiti teigia, kad gyvenimo laikas skirtas vien malonumams ir visai nėra reikalo jo dozuoti. Tai kaip vis dėlto su tuo "laiku" elgtis? Kaip jį tinkamai planuoti? Kaip žinoti, kad... vis dar jo turime pakankamai?
Prisiminiau matytą kino juostą - "Įkalinti laike". Trumpai apie juostą: XXI amžiaus pabaiga, kai laikas tapo pagrindine atsiskaitymo valiuta. Net autobuse vietoj euro centų už bilietėlį mokama savo gyvenimo minutėmis. Visa žmonija uoliai dirba vien tam, kad gautų daugiau laiko pasaulyje. Čia žmonės genetiškai užprogramuoti gyventi iki 25 - erių: tada organizmas nustoja senti. Atrodo - fantastika! Eureka! Ar gi ne to visi trokštame?! BET tuomet gyventi lieka lygiai vieneri metai.  Štai, kokią svarbą įgijo Laikas... Tai tampa gyvybės ir mirties klausimu.
Esame linkę bambėti, kad "neturime laiko" dažniausiai tada, kai reikia atlikti ką nors, ko nenorime, nemokame arba tai, kas mums neteikia jokio malonumo. Ir priešingai - visada "atrandame laiko", kai kalba pasisuka apie mums malonius, širdį glostančius dalykus. Kitaip ir būti negali.
Haruki Murakami teigia, kad pasaulyje yra šimtai būdų ir priemonių tuščiai leisti laiką. Bet visada galime rinktis tą kitą variantą - tinkamai išnaudoti kiekvieną minutę!
"...laikas niekada nebėga tuo pačiu ritmu. Laiko ritmas priklauso nuo mūsų pačių" /P. Coelho "Piligrimas"/

2016 m. lapkričio 2 d., trečiadienis

Įsimylėti rudenį

autumn
Metų laikas, kurio labiausiai nemėgau (iki šių metų) buvo ruduo. Turbūt, kaip ir iš daugelio kitų, jis mano nemalonę buvo užsitraukęs dėl: savo ūkanotų rytų; taip ir neprašvintančių dienų; pagelos, nemaloniai čiupinėjančios pirštinių vis dar atsisakančias rankas; nuolatinio lietaus; aplinkinių rūškanos veiduose, kuri buvo labai trumpam ištirpdyta nuo jų veidų, kol šildė vasaros saulė,; artėjančių Vėlinių ir daugybės kitų dalykų. Nuoširdžiai nemėgau rudens ir netgi buvau pradedanti įtikėti ta "sezonine depresija", kuri, rodos, neaplenkia nei vieno mūsų krašte.
tea
a hug in a cup
O šiemet kažkas viską pasuko maždaug 180 kampu ir tas ruduo tapo ne toks siaubingai nemalonus. Atrodo, nieko labai ypatingo neįvyko, tai galbūt tai tik požiūrio klausimas, kaip ir daugelis dalykų. Bet kokiu atveju, džiaugiuosi, kad artėdama prie tam tikrų skaičiukų gimtadienio kalendoriuje, artėju ir prie gyvenimiškos brandos, kai į daugelį mus supančių, rodos įprastų dalykų, pasižiūri kitu rakursu ir viskas nusidažo kitomis spalvomis. Požiūrio klausimas, ne kitaip.
Žinote, vietoj prieš tai buvusio bambėjimo, kad lauke šalta ir nesmagu, o jeigu dar lietus lyja trečia diena iš eilės, aš tiesiog išsirinkau šiltus, minkštus siūlus, įsigijau virbalus ir mezgu sau jaukumą, kuris sušildys žvarbiomis rudens dienomis. Vietoj niurzgėjimo, renkuosi muziką - tokią, kokia patinka labiausiai ir klausausi jos namuose ar mašinoje padidintu garsu. Nereikia net kalbėti, ko verti vakarai namuose, jaukiai susisukus į vilnonį pledą, geriant karštą arbatą ir žiūrint drauge gerą filmą ar serialą.
happy woman in autumn
Tad ruduo nėra jau toks nevykęs. Jis kitoks. Visoks. Ir tikrai būna dienų lyg tyčia. Bet jos praeina, kaip ir visa kita gyvenime. Tai kodėl nepasidžiaugti tuo, kas vyksta dabar? Priimant viską kaip faktą.
Nesulauksime mes nei žiemos švenčių, nei gaivališko pavasario neišgyvenę rudens ramybės ir savotiško sąstingio. Bet tai gali būti puikus metas mums nurimti savyje, pamąstyti apie tam tikrus dalykus ir viską sudėliojus į savas vietas džiaugtis šia diena.
Yoko Ono yra pasakiusi, kad ruduo mus moko nuolankumo ir ji velniškai teisi. Kasdien galvojant apie vasaros saulę ar pavasario žibutes, tikrai neišeis pasidžiaugti rudens vaisiais.
Leiskime sau jaustis ypatingais, nes ne visi gyvena gyvenimus, kuriuose yra lapkritis.

2016 m. spalio 21 d., penktadienis

Blogai, jei neskaitote blogų!

Žinote ką, mielieji? Noriu labai nuoširdžiai pasidžiaugti, nors ir ne blogų savireklamos savaitė, kad blogai arba lietuviškiau - tinklaraščiai žengia ne milimetriniais, bet metriniais žingsniais į priekį. Visa blogosfera įgauna TOKĮ pagreitį, kad greitu metu, manau, liks tik vienas kitas negirdėjęs apie tinklaraščius ir jų autorius. Na, ir, žinoma, vienetai neskaitantys ar išvis ignoruojantys blogų pasaulį.
Spalio mėnesio Laimos žurnalistė kalbino tinklaraščio debesyla autorių Danielių Goriunovą, Viktoriją Povilienę iš daugiauneivirtuve bei Martyną Jočį, geriau tarp blogerių žinomą, kaip valtininkas. Atsivertusi žurnalą ir perskaičiusi antraštę "Blogai, jei neskaitote blogų" sutryniau delnus iš vidinio pasitenkinimo. Džiaugiuosi kolegų sėkme! Ir nemažiau palaikau tuos, kurie galbūt dar nėra tokie žinomi, bet eina savo keliu siekdami užsibrėžtų tikslų. Pirmyn!
Žurnalas Laima lapkritis 2016
Nesusilaikiau ir aš - brūkštelėjau laiškutį į Laimos paštą. ir ką jūs manote?! Šiandien pašto dėžutėje radau naujausią Laimos numerį. Tik plėšdama įpakavimą prisiminiau, kad brūkštelėjau jiems tą laišką ir štai, jis čia - žurnale. Trumpi pamąstymai ne apie ką kitą - "Blogų era". Laimės, rodos tiek, kad iki mėnulio ir atgal! Beje, šiame numeryje pakalbintos dar dvi tinklaraštininkės - tai Simona Burbaitė (tinklaraštis simonaburbaite) ir Gražina Gum (tinklaraštis grazinagum).
Na, o jeigu jums labai svetima tai, apie ką rašo Simona, ar kokius žaliuosius sveikatos gydytojus siūlo išbandyti Gražina, ar tai, apie ką rašo Viktorija, gyvenanti "virtuvėje" arba Valtininkas, padedantis orientuotis kelionėje vidine kryptimi, atraskite savuosius favoritus, kad ir čia, kur gyvena geriblogai.
Kiekvienas esame savitos ir įdomios asmenybės, su UŽ ir PRIEŠ, su savais nukrypimais nuo normos, savo nuomone ir jos pateikimo būdais visuomenei. Maži ir dideli. Dirbantys tyliai, lėtai ir kantriai arba labai rėksmingai šaunantys į TOPų viršūnes. Esame.
Ir nors aštraus liežuvio savininkai negailestingai pliekia blogerius už jų "negabumus" ar "neskanius" tekstus, už ne laiku ir ne vietoje išsakytą nuomonę ar mestelėtą komentarą, manau, kad kaip tik dabar tinklaraščiai juda link savo aukso amžiaus.
Ką bekalbėtų kritikai, blogeriai gyvena savo gyvenimą ir mato visas gražiausias jo spalvas.

2016 m. rugpjūčio 25 d., ketvirtadienis

Gyvenimas trunka akimirką

Liko našle vos dvidešimt kelių, nes per keturis mėnesius jos sutuoktinį "suvalgė" kažkoks neaiškus net medikams reiškinys - žodžiai iš perskaityto interviu. Bet tai nėra tik žodžiai. Tai jaunos moters, dabar jau virš trisdešimties, gyvenimas. Nežinau kodėl, bet skaitant tą dalį teksto mano oda pašiurpo... O kas jeigu?! O kaip gyventi toliau? Kaip atsakyti sau ir kitiems į klausimus, į kuriuos atsakymo, galbūt, net nėra. Tylos minutė.
Gyveni žmogus negalvodamas kasdien, kad štai, galbūt šiandien TA diena, nes turbūt išprotėtume taip mąstydami. Kita vertus, kai susimąstai, pradedi vertinti tai ką turi ŠIANDIEN ir bent minutei pamiršti visus "rytoj", "po metų" arba "kai užauginsime vaikus"... Ir tas visur girdimas ČIA ir DABAR neatrodo toks banalus. Taip. Mūsų turimas laikas ir galimybės yra tik čia ir dabar. Ką pasakysi, kaip pažiūrėsi ir kaip pasielgsi užsifiksuos akimirkoje visam laikui. Be teisės atsukti juostelę ir ištaisyti į tai dienai labiau priimtiną variantą.
Žinote, galvoju, kad, matyt, ne be reikalo yra duota kiek duota kiekvienam mūsų. Matyt, ne šiaip sau kartais angelas sargas ar kas kita, kas jums labiau patinka, pakiša pagalvę, kad galėtume keliauti tolyn. Matyt, tikrai ne veltui tam tikrose situacijose aplinkybės susiklosto būtent taip... nes kas žino, jeigu būtų buvę kitaip.
Gyvenimas trunka akimirką begaliniame laike. /P. Ferrucci/

2016 m. rugpjūčio 1 d., pirmadienis

AŠ online ir offline - du ar vienas tas pats?

communication
Socialiniai tinklai baigia mus visus sugaudyti po vieną ir visus būriu, kaip interneto platybėse neršiančias lašišas. Visi tie "patinka" ir kitos virtualioje erdvėje reiškiamos emocijos, visi "pasidalijimai" ir noras "draugauti" daro mus "online", o tas "online" reiškia, kad ESAME, matome ir girdime, dalijamės, vadinasi, GYVENAME. Ar visi socialiniuose tinkluose esame tokie patys, kaip realiame gyvenime? O gal turime kaukes, kad nebūtų atpažinta ir be jokių skrupulų sutrypta tikroji tapatybė? Gal bandome kitiems pasirodyti geresniais nei išties esame... o gal tiesiog sąmoningai naudojamės medijomis, siekdami tam tikrų tikslų? Kaip yra iš tiesų?
Socialiai tinklai - galingas ginklas, tą supranta, turbūt, ir pradinukas, bet kaip tai TIKSLINGAI išnaudoti, kad nebūtum visiems kaip atversta knyga, bet tuo pačiu palaikytum dialogų su skaitytojais ar šiaip interesantais. Kaip nemeluoti auditorijai, bet ir neatsiverti iki skausmo, kad po to nesijaustum tiesiog išspausta ir į šiukšlių dėžę išmesta citrina, be syvų, tiesiog formą palaikanti luobelė ir žievė? Manau, tai pakankamai sudėtingi klausimai, kylantys ne tik tinklaraščių autoriams, bet ir kitų socialinių paskyrų valdytojams.
Kai nusprendi rašyti, piešti, fotografuoti, ką nors kurti ir tai PUBLIKUOTI viešai, turi nuspręsti, kokio pobūdžio turinį tu vis dėlto kursi, kokiai auditorijai tai bus skirta ir kokių tikslų tuo sieksi. Kai žinosi atsakymus į šiuos klausimus, bus lengviau dėlioti likusias dėlionės detales.
dual
Tai, kas netikra, skaitytojai pajunta per tūkstančius kilometrų mirguliuojančiuose kompiuterių ekranuose, tad jeigu norisi užmegzti ryšį, geriau be reikalo nešvaistyti jėgų kurti kažkam dirbtino.
Tai kaip gi nusibrėžti tą teisingą ribą, tarp "aš offline" ir "aš online"? Būk sąžiningas ir atviras, visų pirma, su pačiu savimi. Kurk tokį turinį, dėl kurio nebūtų gėda, kuris pačiam, kaip skaitytojui būtų įdomus ir kabinantis. Nebijok būti KITOKS! Mąstyk ne stereotipais ir šablonais. Žvelk kūrybiškai, visai nesvarbu ką darytum - konstruotum naują bolidą ar rašytum apie meilę, o gal eksperimentuotum virtuvėje ar būtum palinkęs prie stalo, ant kurio nauji eskizai. Būk atviras. Ne, ne iki nuogumo. Pasilik sau tai, kas svarbiausia ir brangiausia, bet mokėk praverti širdies duris kitiems. Mąstyk pozityviai! Tai labai svarbu bet kokioje veikloje. Jeigu ką nors darai viešai, tai kliaukis ne vien emocijomis, bet ir racionaliu protu, kuris kartais tave gali išgelbėti nuo veido raudonio rytoj.
offline or online today?
Nenusifotografuoti per dieną mažiausiai dvidešimt kartų ir neįdėti savo asmenukės klausiant, "Tai kaip? Patinku jums IR ŠIANDIEN?", patikėkite manimi, nieko blogo. Nesifilmuoti, kaip verki savo miegamajame ištikus gyvenimo krizei - normalu. Dar normaliau to nepublikuoti viešai, kaip ne kai kurios lietuviškosios asmenukių, o gal reikėtų sakyti, "užpakalinukių" princesės. Nerašyti kokia šiandien suš*** diena, kai ji yra būtent tokia irgi normalu ir tai jokia ne apgaulė. Tai protingo žmogaus požiūris, visai nereiškiantis, kad esate melagis ar apgavikas, nes į savo FB paskyros sieną įkeliate tik tas akimirkas, kuriose jūs šypsotės, esate laimingas, džiaugiatės atostogomis ar rasta braške lysvėje. Kodėl gi ne?! Aš UŽ pozityvias žinias. Kuo daugiau jų! Ir nors slinkdamas žemyn per Fb dienos istoriją ir matydamas laimingus pažįstamų žmonių veidus, įvykius ar žinias supranti, kad ši diena ne vien rožiniai flamingai, nes kažkam skauda, kažkas verkia, kažkam nepasisekė taip labai, kaip tikėjosi ar pan., bet tegul ir lieka tai tavo realaus pasaulio suvokimo užkaboriuose. Aplink lai būna kuo daugiau pozityvo, o ne kriminalinių dienos įvykių suvestinių. Kas vyksta Pasaulyje, mes ir taip dauguma žinome, tad perpublikuoti ir pertransformuoti negatyvias žinias dar ir per savo valdomus socialinius tinklus, manau, nereikėtų.
happy
Tiesa, jeigu grįžtume prie tų dviejų, o gal, vis dėlto, vieno AŠ - online ir offline, nereikėtų pamiršti, kad pasirinkus kurti ką nors ne tokio populiaraus, kitoniško, kyla grėsmė likti nesuprastam, negauti norimo kiekio "patinka" ar būti kamuojamam nuolatinių abejonių "kam tai darau?", bet jeigu esi tvirtas viduje - žinai, ką kodėl ir kam tai darai.
Galutinius sprendimus priimi TU, tad rinkis teisingai.


2016 m. liepos 11 d., pirmadienis

Kas lemia moters MOTERIŠKUMĄ?

Ar kada nors susimąstėte, kas moterį padaro tikra Moterimi, o vyrą - Vyru? Ne? Nieko nuostabaus, nes juk atrodo, kad viskas šiame gyvenime turi vykti savaime, tad ir moteriškumo bei vyriškumo neturėtume ieškoti - tiesiog tokie turėtume būti, be didesnių pastangų, deja... Gyvenimas ne retai būna sudėtingesnis nei tikimės ir būtent dėl daugybės jo pateikiamų netikėtumų mums, kartais reikia stabtelėti, kad atsijotume grūdus nuo pelų. Per ilgų distancijų bėgimą dienomis ir savaitėmis ar net mėnesiais, dažnas pamirštame kuo iš tikrųjų esame, ar bent jau pagal prigimtį turėtume būti. Tarpinės stotelės - distancijų bėgikams atsigerti vandens, o gyvenimo sprinteriams - gurkštelėti tikro gyvenimo syvų yra tiesiog privalomos. Kitaip distancijų metrai trumpės, o sprinterių greitis lėtės.
Žiūrint senų laikų filmus dabar kelia šypseną tas moterų "poniškumas', manieros, laikysena, ką jau kalbėti apie apdarus. Ir tikrai ne vieną žavi naujų laikų juostose įamžintos šių dienų divos, kurios nebijo būti akiplėšos ir iš gyvenimo susirenka, rodos, viską iki paskutinio trupinėlio. Žinoma, jos neturi tų anų laikų manierų ir tikrai nesilaiko "gero" elgesio kodekso, bet kam tai rūpi!? Jos gauna tai, ko nori. Taškas.
Galvoju, ar įmanoma šių dienų tempe prisiminti ir taikyti anų dienų aktualijas moteriškumo tema. Tenka pripažinti, kad būtų pakankamai sudėtinga. BET jeigu tikrai norime būti Moterimis, iš didžiosios raidės, verta išlikimu alsuojančiai tigrei, kuri, be abejonės, viską daro lygiomis teisėmis su kitais tigrais, priskirti šiek tiek daugiau moteriško subtilumo ir švelnumo. Rezultatas, manau, gautųsi stulbinantis. Juk net ir tigrėms nebūtina kiekviename žingsnyje įrodinėti, kad jos yra tigrės. Ir jeigu leisime mus pavaišinti gėrimu ar įeisime pro mums atidarytas duris pirmos, tikrai neturėtų nukristi tie tigrės kailiniai. Priešingai, gal tik kokia pirma saga atsisegtų, kad galėtume "minkščiau" bendrauti (vyrai tikrai žino, ką reiškia visą dieną iki pat viršaus užsagstyti marškiniai ir pasirištas kaklaraištis).
Nesenai žiūrėjau kino juostą, pavadinimu "By the Sea", kurioje Angelina Jolie ne tik režisierė, bet ir aktorė, įkūnijanti pagrindinę heroję: subtili, labai moteriška - visomis prasmėmis, ir patikėkite, dėl savo blauzdas siekiančio midi ilgio sijono ir uždarų, bet perregimo audinio palaidinių, tikrai nemažiau žavinga už trumputes sukneles vilkinčias divas. Ir rūbai, sakyčiau, mažiausiai čia svarbūs. Tereikia įsižiūrėti atidžiau... kad pamatytum tikrąjį moteriškumą: judesius, permestą plaukų sruogą, žvilgsnį, manieras ir, žinoma, bendravimą.
Ne viskas, kas tikra, turi būti padėta ant lėkštutės. Kartais reikia pasistengti patekti keletu sluoksnių arčiau branduolio, kad pajustum tuos tikruosius dalykus. To visiems mums ir palinkėsiu - nebijoti pasikapstyti giliau. O tada, neabejoju, atrasime galbūt netgi daugiau, nei tikrąjį moteriškumą ir vyriškumą.

2016 m. birželio 11 d., šeštadienis

Įveikti baimę LYGU praplėsti galimybių ribas

Kiekvienas arba bent jau dauguma iš mūsų turi vienokių ar kitokių baimių, gal netgi fobijų, kurios trukdo laisvai kvėpuoti. Turintiems baimių gerai pažįstamas nerimo jausmas, nuolatinis galvojimas apie tam tikrus dalykus ir įvairūs bandymai prisijaukinti tas baimes, kad taptų mums lengviau įveikiamos.
Iš Peru kilęs amerikiečių rašytojas Carlos Castaneda savo knygoje rašė: "Atsiduoti baimei - vadinasi, gėdingai sau pataikauti" ir įsigilinus šie žodžiai suskamba lyg koks varpelis smegenyse - "Turi KĄ NORS daryti! Turi tai įveikti!". Jeigu leisime baimėms įsikeroti, jų žabangams nebus nei pradžios nei pabaigos. Ištisi brūzgynai. Kuo ilgiau auginame savo baimes, jas maitiname ir "puoselėjame", tuo aštresnės ir didesnės mačetės prireiks vieną dieną nusprendus išvalyti tuos išsikerojusius brūzgynus.
Turbūt neatrasčiau tinkamesnių žodžių, nei gerbiamas Algimantas Čekuolis: "Baimės kyla iš nežinojimo. Ko nežinai ar nesupranti, to imi bijoti. O ko bijai, to pradedi nekęsti. Baimė su mumis - nuo amžių glūdumos. Kartais ji naudinga: priverčia širdį smarkiau plakti, greičiau apsispręsti, kaip pasielgti - bėgti ar gintis. Bet mes, žmonija, esame avinų banda. Pakelės krūme kažkas trakštelėjo. Gal nulūžo išdžiūvęs lapas. O gal vilkas šakelę užmynė? Ir šokame bėgti griūdami, traiškydami vieni kitus". 
Kad ir kiek jums tai kainuotų - laiko bei pastangų, mano manymu, verta atrasti tinkamiausią būdą savo baimėms paminti.
Įsidėmėkite - anapus baimių, neabejotinai, atrasite sėkmę!

2016 m. gegužės 11 d., trečiadienis

Akiratyje - naujai atrasti tinklaraščiai ARBA blogerių savireklamos savaitės nauda


Blogerių arba tinklaraščių savireklamos savaitė, kaip jau tapo įprasta, sukėlė šiokią tokią sumaištį visų tinklaraštininkų pasaulėliuose. Kas kiek kur ir kokie. Kokius tinklaraščius skaito kolegos blogeriai. Kas aktualu skaitytojui ir kuo galime nustebinti vieni kitus.
Tiesa, manęs pačios nei sujaudino, nei nustebino tradicinis, saugus "visatos valdovo" skaitomų tinklaraščių sąrašiukas, tačiau buvo tikrai įdomu pasidairyti, kuo kiti kvėpuoja - atradau nemažai įdomaus skaitymo sau.
Tenka pripažinti, kad mano sąrašas buvo nei tradicinis, nei "į dešimtuką", net gi ne "kaip visi". Iš dalies pasijutau kiek keistai ir nejaukiai, kad neskaitau to, ką skaito "visi". Kita vertus, nėra ko čia gūžtis, nes visi esame skirtingi ir negali tie patys dalykai būti įdomūs mamai, valstybės tarnautojui, startup'ui, gamtos mylėtojui ir dar, pavyzdžiui, medikui. Taigi, belieka pasidžiaugti blogosferos įvairove ir atsirinkti tai, kas tikrai įdomu tau pačiam.
Dalinuosi šių metų primirštais arba naujai atrastais:
laura latour - iki šiol skaitydavau šios žavios moters straipsnius tik žurnale ir, prisipažinsiu, tingėdavau pagooglinti daugiau apie ją. Dabar galėsiu sekti įrašus man patogesne forma.
fashionframebyg - nes moteriškų dalykų nebūna per daug!
obuoliene - žodžiai sudėti taip, kaip man patinka. Malonus atradimas!
ievushka - nes kiek žmonių, tiek skirtingų stiliau paieškos kelių.
dervynas - smagu atrasti tuos, kuriems pirmoje vietoje - gyvenimo kokybė, o ne dalykų kiekybė.
groziogurmane - nes aš ne viena tokia, kuriai norisi atrasti sveiko grožio pasaulį.
mamalogas - pavadinimas kalba pats už save. Mamos kalba. Mamos žino. O jeigu rimtai, tai čia galima rasti visai įdomių dalykų ir ne mamoms.
baknamai - apie žemiškus dalykus.
toksvisoks - bent 4, o kartais ir visus 6 mėnesius su savimi tampausi jų gamintą rankinę, senokai seku naujienas FB, o vat tinklaraščio neskaičiau... kodėl? Nežinau. Tiesiog. Tai bandau pasitaisyti.
jievaikai - aktualu iš profesinės pusės.

2016 m. balandžio 24 d., sekmadienis

Blogerių savireklamos savaitė IR mano sąrašas

Blogosferoje vėl sujudimas! Rokiškis pakvietė visus tinklaraštininkus į blogerių savireklamos savaitę. Visada smagu dalintis ir, žinoma, atrasti. Tas atradimo jausmas aplanko ir blogerių savireklamos savaitės metu, nes dažnas mūsų užsisuka ne tik kasdienybėje, bet ir tarp to, kas jau atrasta, sena, patikrinta internetinėse platybėse. Taigi, dalinuosi savo šių metų atradimais:
e-interjeras - kadangi taip jau sutapo, kad šie metai buvo didžiųjų perversmų ir pokyčių metai asmeniniame gyvenime, tai ir aktualijos buvo šiek tiek kitos. Labai malonūs būsto įsirenginėjimo klausimai ir sprendimai. Šiame puslapyje daug gerų idėjų būstui ir ne tik.
statau sodyba - viskas tuo ir pasakyta. Būsto aktualijos nuo A iki Ž.
le prestige - lietuvaitė pamilusi Prancūziją, o dar tiksliau Paryžių. Visada gražios savo paprastumu, estetiškos ir mielos akiai pažiūrėti fotografijos, tikro gyvenimo atspindžiai ir pasidalijimai.
martinablog - blogas apie stilių, madą, grožį, gyvenimo būdą ir dar šį bei tą.
uilgoji - kaip pati šio tinklaraščio autorė sako, tai mažų dalykų ir nutikimų muziejus, kuriame eksponuojami įdomiausi radiniai iš jaunos mamos, tekstų bei idėjų kūrėjos, ir trejų Ūlos ekspedicijų.
o kai as uzaugsiu - sakyčiau, visų pirma įdomi asmenybė su "kitokiu" rašymo stiliumi, turinti sukaupusi visai nemažai žurnalistinės patirties, žavingo baltapūkio berniuko mama, kuriai norisi ieškoti, planuoti, siekti ir atrasti... "Nes svajoti, keisti ir keistis - kad ir iš esmės, niekada ne per vėlu".
mandriu - požiūris į labai mamiškus reikalus iš visai kitų, gal kartais ir nepatogių, kampų. Atvirai apie tuos dalykus, kuriuos laikome "taip gali nutikti TIK MAN" stalčiuje. Ir štai, perskaitai, supranti, kad viskas TAIP žemiška, ir taip pažįstama daugumai, kad pasidaro ramiau. P. S. tinka ir dar NEmamoms.
dolce vita by laura - šalių ir vietų, kurias tinklaraščio autorė aplankė sąrašas yra TOOOKIO ilgio, kad man asmeniškai, užima kvapą... ir apima baltas pavydas. Bet džiaugiuosi galimybe keliauti drauge, fotografijomis ir pasakojimais.
our small adventure - gyvenimas keliaujant arba keliauninkų gyvenimas iš arti, kaip kam įdomiau.
https://medium.com/@monikapociute - dar vienos keliautojos užrašai ir vaizdai mums. Įkvepia išlipti iš savo komforto zonos!
la vita a bella - moteriškai ir paprastai apie gražius dalykus.
kiss and tell - į stilių ir madą pro SAVO akinius ir su savitu požiūriu - sveikintina ir įdomu. UŽ galimybę kiekvienam atrodyti originaliai!
Ir dar noriu pasidalinti ne kiek savo, o vyro nauju atradimu - kedas kedui nelygu





2016 m. balandžio 19 d., antradienis

Mamų meilės fenomenas

Jeigu tėčių meilė be blizgučių, tai mamų meilė iš tolo tviska deimantais, smaragdais, juosia mus trapiomis ažūrų juostomis ir apgaubia aukso dulkių dulksna. O taip! Mamų meilė tokia spalvinga, įvairi ir besąlyginė, kad retas išdrįstu su ja lygiuotis.
Mamos ir vaiko ryšys - tai kažkas ypatingo: paslaptis, jausmas, tikėjimas ir viltis, tyras džiaugsmas, rūpestis, pasididžiavimas ir tylios baimės... malda. Tik mama gali neskaičiuoti bemiegių naktų vardan Tavęs. Mamos meilė suteikia tikėjimo ir vilties, kai atrodo, kad atėjo blogiausia valanda Žemėje. Tik mama stengiasi dar ir dar, ir dar kartą suprasti, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip. Pateisina nevisai teisingus mūsų pasirinkimus ir visa širdimi trokšta, kad pasimokytume iš svetimų klaidų, nedarydami savų. Tik mamos meilė ir rūpestis yra tokie beribiai kaip Visata. Jos neužmiršta šimtąjį kartą pasiteirauti, kaip praėjo diena ir tūkstantis pirmąjį priminti, kad šiltai apsirengtumėte, nes lauke šalta... Kai niekam kitam nerūpi tavo alkis ir troškulys, mama neužmiršta paklausti, ar šiandien ką nors valgei. Mama matydama keturis pyrago gabaliukus penkiems žmonėms, nedelsdama praneša, kad ji pyrago nenori.
Jai iš tiesų rūpi, kodėl verki ir būtent ji yra TAS Žmogus, kuris atiduotų bet ką, jog tau niekada neskaudėtų... Mama nedvejodama pasikeistų su tavimi vietomis akistatoje su liga. O jei reikėtų rinktis kovą, ji būtų pirmose gretose su sunkiu skydu pavargusiose rankose ir nuožmia širdimi - UŽ tave(!). Tik mamų meilėje neegzistuoja aritmetika ir sudėtingi skaičiavimai: už kiek, po kiek, kelintą kartą... Mamos netgi neturi atleidimų skaičiaus limito - tiek, kiek reikės.
Jeigu tėčiai yra tie, su kuriais gera žaisti "mechanikus" garaže, jų prižiūrimiems teškentis balose, kai vanduo tyška net ir į guminių botų vidų, taisyti sulūžusią kėdę ir dažyti močiutės verandos lentas, tai mamos - tos, su kuriomis smagu gerti mėtų arbatą, aprengti lėles, gaminti šeimai vakarienę ir kepti gardžiausius pyragus drauge... Jos yra tos, su kuriomis pasidaliname mergaitiškomis paslaptimis, iš kurių mokomės, kaip teisingai laikyti blakstienų tušo šepetėlį ir kurių nagų laką skolinamės n-ąjį kartą, net neatsiklaususios ir palikdamos jo likutį vos kelių pirštų nagams nulakuoti. Be atskiro prašymo išsimatuojame visą mamos spintos turinį, kankiname gražiuosius aukštakulnius, nors mūsų pėda dar užima tik daugiau nei pusę bato pėdos ilgio. Iškraustome jos kosmetinę - šiaip sau, iš smalsumo. Paneriam į mamos mėgstamiausių kvepalų debesį - nes norisi priartėti prie panelės statuso. Daugybę kartų vėluojame TIK dešimt minučių, kai mama nemigusi rymo prie lango, kaltai nusišypsome ir nebyliai padėkojame, kad dar šiek tiek palaukė...
Mamų meilė sugrąžina į mūsų sielas ramybę ir taiką. Ir žinote ką? Man atrodo, kad visas mano Mamos gyvenimo tikslas yra... būti mano mama!
Visų žemės gėlių neužtektų, kad galėtume Tau, miela mama, padėkoti!

2016 m. balandžio 5 d., antradienis

Laiko pinklėse

Tinkamą laiką sunku nutaikyti, bet lengva pražiopsoti, teigė vienas kinų filosofas ir tai tikrų tikriausia tiesa. Visada atrodo, kad "dar ne laikas" vieniems ar kitiems dalykams. Paradoksas, kad kuo mažiau planuojame, tuo daugiau laiko praleidžiame veltui. Ir, kaip žinia, kiekvienas pirmadienis užleidžia vietą antradieniui, suteikdamas mums privilegiją planuoti ką nors nuo "kito pirmadienio". ir taip be galo, be krašto - atidėliojimai, išsisukinėjimai, bandymai pabėgti, nors net neaišku nuo ko bėgame.
"Nieko neatidėti rytdienai - štai pagrindinė laiko vertę žinančio paslaptis", teigė E. R. Labulė ir negalim su tuo nesutikti... bet TAIP sunku prisiversti neplanuoti, o tiesiog gyventi. Čia ir dabar paskambinti Draugui, parašyti atsakymą į gautą laišką, įamžinti akimirką fotografijoje, nusišypsoti praeiviui gatvėje, padėti tam, kuriam ŠIANDIEN sunkiau nei tau, išeiti pasivaikščioti, išgerti puodelį kavos tiesiog mėgaujantis skoniu, pasakyti gerą žodį artimui, apkabinti savą, pažaisti su augintiniu... čia ir dabar, nes rytojaus laikas nežinia
ar mums paskirtas. Tik čia ir dabar.
Ir žinote ką, gyvenimo laiko tikrai maža, kad dėvėtume negražius drabužius, gertume šlykštaus skonio kavą, valgytume kas papuola po ranka, neatsižvelgdami į skonį ir kokybę, "laikintume" kas iš tiesų mums visai nepatinka, pataikautume darbdaviui, su kurio nuomone nesutinkame, važinėtume su ne mūsų nosiai skirtu automobiliu už kurį išsimokėsime dar oi, kaip negreitai...
Kuo laikas laimingesnis, tuo jis trumpesnis. Bet reikėtų neužmiršti, kad laikas gali sustoti. tad tikrai neprotinga būtų bandyti jį taupyti, atsidėti ar užkonservuoti. Nes tai tiesiog neįmanoma.
Kaip Charles Dickens'as sakė: "Laikas žmogui duotas tam, kad jisai žengtų tolyn, darytųsi vis tobulesnis, laimingesnis, eitų į tikslą". Ir tokia kelionė, mano manymu, negali būti pilka nyki beskonybė. Neatidėliokime gerų, gražių dalykų, kurie mus padaro laimingais... net jeigu kartais tai atrodo tik kvailas įgeidis ar rytdienos laukimo verta svajonė.
Čia.
Ir dabar.