#ContactForm1 { display: none ! important; }

2014 m. balandžio 12 d., šeštadienis

Iškreipta realybė

Pirma mintis šovusi į galvą, kai pamačiau trumpą fotoreportažą, kaip fotografuojamos, ruošiamos stilistų, visažistų ir kitų profesionalų žvaigždės fotosesijoms. Tai, kokia gaunasi natūrali fotografija ir tai, ką pamato mūsų akys laikraščiuose ar žurnalų viršeliuose, patikėkit manim, laaabai skiriasi! Anokia čia naujiena, sakysite. Bet netgi ir tai žinodamos paauglės alpsta žiūrėdamos į savo dievaičių fotonuotraukas (net jeigu ir suvokia, kad tai optinė apgaulė akims, fotošopo viražai, profesionalios komandos darbas). Ir negana to, ne tik gėrisi tomis fotografijomis, bet ir siekia būti tokiomis arba labai panašiomis į TAS, žvelgiančias nuo spaustuvės dažais kvepiančių žurnalų viršelių.
Tik brandi asmenybė geba atsirinkti (ir tai - ne visuomet), kas tikra, o kas paslėpta po pudros ar šiuolaikinių kompiuterinių programų sluoksniu. Ir net daugumai tų brandžiųjų, pamačius tobulą fotografiją pirma šmėstelėjusi mintis būna "kaip neįtikėtinai gerai atrodo!Ir aš bent pusėtinai taip norėčiau".
Bet gana apie glamūrą, iškreiptos realybės pavyzdžių apstu daugelyje mūsų gyvenimiškų situacijų., pavyzdžiui, darbinantis. Darbdaviai mėgsta sąmoningai ar ne iškreipti būsimos darbo vietos vaizdą pridėdami tai, ko paprastai tame darbe nei vienas darbuotojas nėra matęs arba pažadėti tokią atmosferą, pareigas ir užmokestį apie kokį kalba straipsniuose "kokia darbo vieta yra tobula". Norintis įsidarbinti tuo dažniausiai patiki, leidžia sau pagalvoti, kad gal tikrai taip yra, gal čia TAS svajonių darbas. Ir po savaitės, mėnesio ar pusmečio galiausiai suvokia, kad tai buvo tik eilinis pigus darbdavio triukas, kuris, deja, reikiamu momentu suveikė. Ir jautiesi tada kaip Alisa, iškreiptų veidrodžių karalystėje.
Pagalvojus apie politiką (neblogas šuolis nuo mados, glamūro ir darbo vietos paieškos!), vėl matome iškreiptą vaizdelį: tai, ką kalba niekaip nesusiję su tuo, ką daro. Arba pateiktos žinios būna NEnaudingos kažkam, pateikiamos iš kiekvienos varpinės skirtingai. 
Giminystė. Jau toks šventas reikalas atrodytų. Iki tol, kol kas nors nenumatyto, neplanuoto nutinka ir viskas, kas buvo iki tol, subyra į šipulius. Visas tas bendrumo mitas, "vienas už visus - visi už vieną" šūksniai aidi taip toli, kad nebesigirdi jų aido... Ir sugriūna tai, kuo tikėjai. Tada pagalvoji "sumautai iškreipta realybė!".
Kaip ten sakė John'as Lenon'as? "Jei mes visi sapnuojame tą patį sapną - tai realybė". Taigi teks išgyventi šiandieną.

2014 m. balandžio 8 d., antradienis

Pridėtinė vertė

Ar esate kada nors susimąstę, kad pridėtinė vertė taikoma ne tik prekėms ar paslaugoms? Pridėtinė vertė, pagal ekonomikos terminų žodyną, tai prekių ir paslaugų vertės padidėjimas kiekvienoje gamybos stadijoje. Bet tai - ekonomika, o man norisi pasikalbėti apie tai, kas mums - visiems mirtingiesiems prideda (o gal kartais atima) tą vertę.
Įtariu, kad ekonomikoje viskas aišku ir pakankamai paprasta - skaičiai ir formulės juk niekada nemeluoja. O štai su žmonėmis - kas kita.
Jaunuoliui, laukiančiam autobuso stotelėje, pamačius dailią praeivę kažkodėl šauna į galvą mintis, kad jis turėtų pradėti dar garsiau kalbėtis su draugais ratelyje, spjaudyti kur papuola (beveik ant tos dailiosios merginos tvarkingai nuvaksuotos pavasarinės avalynės), keiksnotis ir vis žvalgytis - "ar ji tikrai mane girdi ir mato?!" Hmm, tokiu atveju, manau, pridėtinė vertė ne kyla, o krinta taip staigiai, kaip pašauta antis medžioklės metu smenga žemyn.  Bet tam jaunuoliui atrodo kitaip...
Uolus darbuotojas stengiasi nuolat kelti savo pridėtinę vertę įrodinėjant viršininkui, kad jis - geriausias. Sąžiningas darbuotojas tai daro lankydamas visus įmanomus kvalifikacijos kėlimo kursus, kaupdamas praktines pamokas, konsultuodamasis su tos srities specialistais. Nelabai sąžiningas darbuotojas, bet uolus savo algos kėlimo klausimais, be jokios sąžinės graužaties lipa visiems per galvas, savo bukais sąmojais bandydamas užsitarnauti kolegų palaikymą ir, žinoma, besąlygišką vadovo malonę. Apie vertės kilimą ar kritimą istorija nutyli, bet veiksmas juk vyksta (?).
Daugybė kasdienių situacijų, ir visų čia tikrai neaptarsime nei per valandą nei per pusdienį, kai žmonės bando vienais ar kitais būdais kelti savo pridėtinę vertę. Ir tai normalu. Tik gal kai kurie įrankiai to siekiant pasirenkami neadekvačiai.
Aš visada galvojau (ir tebegalvoju), kad jeigu nuoširdžiai kažką darai - atlieki darbą, padedi kitam žmogui, moki ne tik imti, bet ir duoti ir tai darai negalvodamas "kaip gerai aš čia dabar darau", tai ta pridėtinė vertė auga šimtamyliais žingsniais nejučiomis. Ir viso to gero rezultatą dažniausiai pamatai ar supranti pačiose netikėčiausiose situacijose. Pavyzdžiui, kai kalbantis darželinukas nustebęs paklausia "tai čia tavo darbas?!" arba atsisveikinant vietoj įprasto "iki rytojaus", išgirsti "myliu tave labiausiai" - tai puikiausiai rodo mažą grūdą, įmestą į pridėtinės vertės pintinę. Ir dar kartą įrodo, kad kai dirbi tai, kas tau patinka, tai...jau net ne darbas :)
O kaip Jūs keliate (o gal smugdote) savo pridėtinę vertę ir kaip dažnai ją išmatuojate?

2014 m. balandžio 6 d., sekmadienis

Pavasaris. Geras oras, įvairiausi reikalai reikaliukai, darbas, laikas sau ir draugams ima ir ištirpsta bendrame paros kavos puodelyje... nebelieka laiko šiai erdvei. Kita vertus, jau geriau neskirti laiko blog'ui, nei atimti jį iš svarbesnių gyvenimo sričių :)
Bet kokiu atveju, dabar - aš čia. Su laaabai nuodėmingu - karamelės ir riešutų pyragu!


Pagrindui:
130 g labai šalto sviesto
1,5 st.  miltų
2-3 valg.š. cukraus
truputis druskos
1 didesnis kiaušinis (galima ir be kiaušinio, tik tada tešla bus ne elastinga, o trapi)

Įdarui:
1 st. grietinėlės (35-36 % riebumo)
2 valg.š. cukraus
3 valg.š. rudojo cukraus
didelis šaukštas medaus
1 a.š. vanilinio cukraus
maždaug 250-350 g. įvairių  riešutų
0,5 a.š. druskos

* Dubenyje sumaišome miltus, cukrų, druską. Ten pat sumetame kubeliais pjaustytą sviestą ir minkome rankomis, kol masė tampa panaši į avižų dribsnius. Tuomet po šaukštą pilame paplaktą kiaušinį. Tešlą suminkome į kamuolį, dedame į maišelį ir šaldome  pora valandų.
* Atšalusią tešlą iškočiojame, kepimo inde suformuojame pyrago pagrindą. Tešlą subadome šakute. Orkaitę įkaitiname iki 175 laipsnių. Pagrindą kepame apie 15 min.
* Įdarui skirtą grietinėlę, abiejų rūšių cukrų, medų pilame į puodą aukštomis sienelėmis ir verdame karamelę (nuo užvirimo – apie 6-10 min. ant kaip įmanoma stipresnės ugnies). Paruošta karamelė turi būti švelniai rusvos spalvos, tačiau skysta.
* Į karamelę galiausiai įmaišykite riešutus ir druską. Pilame paruoštą įdarą į tešlos krepšelį ir kepame pyragą dar 25 min.

2014 m. balandžio 1 d., antradienis

Sakoma: "Meną reikia jausti, o ne suprasti"

Taigi taigi, mano pabandymai išreikšti savo emocijas ir jauseną drobėje. Procesas ilgas, bet malonus. Kiekvienas potėpis - jausmas ir mintis. Kiekvienas štrichas - noras kažką pasakyti.