#ContactForm1 { display: none ! important; }

2015 m. birželio 24 d., trečiadienis

...visa kas nepaprasta, atsitinka paprastų žmonių kelyje /P. Coelho/

Stebuklingi dalykai, antai tokie, kaip miško fėjos, laumės, undinėlės, burtų skrynios mus apžavi savo mistiškumu, ypač vaikystėje. Vėliau tie burtai po truputį sklaidosi, kol lieka tik plonytis, lyg voratinklio siūlas ir ūkanos prieš aušrą, skiriantys vaikų ir suaugusiųjų pasaulius. Užaugame, bet nesinori nukirpti to plonyčio siūlo su iliuzijomis, todėl pradedame tikėti likimu, keistais sutapimais ir svajonėmis, kurias, manome, įgyvendiname patys - niekino nepadedami, begalinėmis pastangomis ir triūsu. Bijome prasitarti, jeigu sudarome sandorį su tomis gerosiomis fėjomis ar atrandame tikrą stebuklų skrynią... išjuoks! O kartais visai be reikalo... nes tikėjimas, visai nesvarbu kuo, labai gražus dalykas - ar esant ketverių, ar trisdešimties, ar sulaukus visų devyniasdešimt devynių.
Joninės - kaip tik pats tinkamiausias metas vėl įtikėti stebuklais arba tiesiog sugrįžti trumpam į vaikystę, rasotose pievose beieškant paparčio žiedo. Vakar skaičiau vaikams trumpą pasaką apie šią stebuklingą šventę ir mačiau, kaip degte degė mažųjų akys norint sužinoti, kur gi ieškoti to stebuklingojo žiedo, kurį suradus, anot pasakos, gali pasiversti nematomu, visa galinčiu stebukladariu. Su paskutiniai perskaitytais žodžiais viena mergaitė pasakė: gerai, tai susitarkim taip, rytoj mes kartu eisim į mišką, šalia mano namų yra toks ir tu man parodysi, kur reikia ieškoti to paparčio žiedo. Supratau, kad šią akimirką galiu negailestingai sudraskyti mistišką pasakojimo aurą ir pasakyti, kad niekas taip ir nėra radęs TO paparčio žiedo, tad vargu, ar pavyktų mums... bet aš tik nusišypsojau ir pasiūliau drauge su mama ar sese leistis į tą stebuklingą paiešką - o gal jos bus tos laimingosios. Neverta bandyti išplėšti vaikų per anksti iš jų susikurtų iliuzijų. Neverta auginti "brandžius" ir "sau lygius", kalbančius "suaugusiojo lūpomis". Dar spės. Užaugs. Tada beliks prisiminimai ir tas suaugusiųjų tikėjimas "tik savimi".

2015 m. birželio 22 d., pirmadienis

Klausyk! /ceep calm and listen to music/

Filmai gerai. LABAI gerai! Bet kai nežiūriu jų, klausausi muzikos. Taip taip, žinau, nieko nenustebinau. Tiesiog pastebėjau, kad kuo toliau - tuo mažiau man reikalingas televizorius: nes juk toms kelioms, vertoms dėmesio laidoms peržiūrėti, beje, dar ir patogiu sau laiku, yra skirti tam tikri kanalai, o visiems kriminalams, baisumams, antiintelektinėms ale pramoginėms laidoms vieta.. kažkur kitur.
O jeigu jau kalbam apie muziką, tai man ji daugiau nei melodija, netgi daugiau nei tam tikri akordai, paliečiantys gal kartais netgi per giliai, ir netgi ne tekstas. Tai daug daugiau. Stipriau. Giliau.
Kaip foninė muzika gali skambėti daug kas, bet jeigu jau KLAUSAISI - turi skambėti tai, kas tave jaudina, paliečia ir supurto. Žinoma, svarbu visuma, t. y. ne tik melodija, tekstas, bet kas ir kaip atlieka kūrinį. Kartais atlikėjo charizma, vokalas ar talentas žavėti paperka labiau nei išsibarsčiusios natos penklinėje.

Noriu su jumis pasidalinti savo sielos muzika. Gal ne iš karto viskuo, ko klausausi. Sako, gero - po truputį!
Kas mane pažįsta artimiau žino, kokią svarbią vietą ir didelę dalį širdies okupavusi Italija. Kai patį pirmą kartą kojos palietė tenykščią žemę, pajutau, kad viskas keistai sava... matyt, kažkuriame gyvenime tikrai esu susisaisčiusi keistais ryšiais su šia šalimi ir kultūra. Tai turbūt labai ir nenustebinsiu prasitarusi, kaip labai patinka klausytis itališkos muzikos, ausis apgobus didelėmis ausinėmis.
Mano fovoritai: Eros Ramazzotti. Dievinu visas jo dainas! Viena iš daugelio Parla Con Me
Kitas "dievukas" - Tiziano Ferro. Vėlgi, iš gausybės, ši La differenza tra me a te
Dar vienas vyrukas į kompaniją, tai - Max Pezzali. Daina, kuri asocijuojasi su šiuo atlikėju - Sei fantastica
Nerūpestingos vasaros prisiminimuose ir NEK, su Lascia che io sia arba La vita e
Sakyčiau, labai garbingas vietas tarp tokių vyrų užima ir dailiosios lyties atstovės: Giorgia su viena mano mėgstamiausių - Girasole ir tik prieš keletą metų atrasta (beje, manau, kad ne tik mano, bet ir visos Italijos - garsiojo Italian Voice konkurso dėka) Claudia Megre (!!!). Štai ką išgirdau ir pamačiau per TV kanalą vieną popietę smagiai besišnekučiuojant su draugais mažame Italijos kaimelyje. Fantastiškas, be abejonės išskirtinis balso tembras "su smėliu", žavios merginos kailyje.


Iš visai nesenai prie klausomų prisijungę būtų Jovanotti su savo Il piu grande spettacolo dopo il big bang ir MODA - Tappeto di fragole

Na, o daugiausiai prisiminimų su pirmaisiais Italijos kartais sieja NOMADI muzika. Čia kaip mūsų lietuviškoji "Hiperbolė". Kažkas tokio!


Nežinau kaip jums, bet man muzika tikrai nuplauna kasdieninio gyvenimo dulkes nuo sielos. Pamaitina, pagirdo... guodžia, gaivina, mesteli kokią naują idėją. Įkvepia naujiems žygiams ir kelionėms. Suteikia tikėjimo... savimi.
Ne veltui sakoma, kad "dailininkas tapo paveikslą ant drobės. Muzikas tapo ant tylos".

2015 m. birželio 14 d., sekmadienis

...nuo pačių pradžių. Tarptautinė "blogerių" diena.

BLOG'o sąvoką pirmą kartą bandžiau išsiaiškinti, jeigu gerai atsimenu, prieš kokius dešimt metų. O taip, dar mokyklos laikais. Nors šiaip, Lietuvoje pirmieji sukurti blogai pradėjo į viešumą kišti savo nosytes maždaug 2000-aisiais metais.
Man tai buvo dar viena vieta, kurioje galėjau rašyti. Tiesa, iš pradžių tai suvokiau LABAI primityviai - kaip internetinį dienoraštį. Po kurio laiko rašinėjimų kas kur kaip vyksta paauglės gyvenime natūraliai atsitraukiau. Laikausi to požiūrio, kad jeigu gali nerašyti - nerašyk. Taip ir dariau, kai jaučiausi nebeturinti ką pasakyti. Praėjo daug laiko, kai užrašai gulė į asmeninį neviešą dienoraštį, užrašų knygeles, padrikas popieriaus skiautes... Gerai pagalvojus, kokie 5-6 metai viešos tylos ir tada, 2012 metų liepos 31 d. atsirado pirmas įrašas šiame blog'e. Jis buvo visiškai kitoks, nei pirmasis. Turbūt dėl to, kad ir aš buvau visiškai kitokia, nei prieš šešerius metus. Suaugau. Pajaučiau, kad turiu, ką pasakyti.
Šis tinklaraštis - namai. Kūrybos dirbtuvės, kaip pirmajame įraše rašiau (pirmas įrašas). Šie namai - tai kunkuliuojantis gyvenimas: receptų, rankų darbo gaminių, kelionių užrašų ir, žinoma, kūrybinių minčių. Jau pradėdama tinklaraštį sakiau, kad mane veda pirmyn noras atrasti ir sukurti. O jeigu dar visu tuo galiu pasidalinti - neapsakomai malonu!
Šiandien - tarptautinė blogerių diena. Tai tarsi mažytė tinklaraštininkų profesinė šventė.
Verda diskusijos, ar išvis reikalingi tinklaraščiai, ar jų kūrėjai kada nors prilygs žurnalistams ir su jais konkuruos. Manau, kad daugelis sutiks su manimi, jog net nebandome lygintis su žurnalistais (o dėl konkurencijos dar galima padiskutuoti :) ). Tinklaraštininkai skiriasi nuo žurnalistų ir komercinių portalų tuo, kad yra nuo nieko nepriklausomi; turi VISIŠKĄ žodžio laisvę ir nesiekia pelno, o rašo vien iš malonumo rašyti tai, ką nori.
Su tuo, mieli tinklaraštininkai, ir sveikinu!

2015 m. birželio 13 d., šeštadienis

Vakaro atradimas!

O būna taip, kad imi ir atrandi: dainą, pamestą sagą, prieš savaitę lyg į vandenį dingusi mėgstamiausią rašiklį, apyrankės užsegimą, o gal paskubomis besirengiant iš ausies išsinėrusį auskarą... Tiesiog atrandi. Taip šį vakarą man nutiko su šia daina. Lietuviška! Kas, beje, stebina, bet labai maloniai. Gero klausymo linkiu ir Jums ;)


2015 m. birželio 7 d., sekmadienis

Tėčių meilė be blizgučių

Žinote, man visuomet atrodė, kad tėčiai mūsų visuomenėje per dažnai yra visai nepelnytai nuvertinami. Štai, moteris laukiasi pirmagimio (antrojo ar trečio - visai nesvarbu), artimieji džiūgauja, draugai nesiliauna klausinėti, kaip jaučiasi būsimoji mamytė, susirūpinusios giminės moterėlės nuolat užjaučia, kaip sunku nešiotis tokį nemažą pilvuką... o būsimas tėtis? Kur jis būna tuo metu? Dažniausiai šalia, niekur nedingsta, kaip ir buvo šalia iki vaikelio laukimo. Bet turbūt sutiksite su manimi, kad retas pasiteirauja (na, nebent geras artimas bičiulis), kaip jaučiasi būsimasis tėvelis. Su kokiomis nuotaikomis, mintimis ir ateities planais gyvena jis? Kaip tvarkosi su jauduliu, kuris didėja proporcingai mažėjant laukimo mėnesiams. Kaip ruošiasi susitikimui su naujuoju šeimos nariu..? Mažai kam rūpi.
Auginant vaikelį pirmaisiais jo gyvenimo metais, kaip svarbiausias asmuo, vadovėlių autorių yra įvardijama, spėkite kas? Mama! O dar tas motinystės instinktas "tu nieko neišmanai", "tik aš žinau, kas MANO vaikui geriausia" ir pan. Keista, kodėl po to visuomenė linčiuoja pabėgusius nuo tokių moterų vyrus. Ir nereikėtų stebėtis, jei kokį ką tik iškeptą tėvelį aplankys tėvystės krizė, visiškas pasimetimas ir noras viską metus lėkti į kitą pasaulio galą. Mielosios, neįvertiname, ką turime visai šalia...
O juk būtent tėčiai, dažniausiai, šeimoje būna tie, kurie ramiai ir pakankamai adekvačiai reaguoja į daugelį moterims siaubą keliančių momentų buityje. Tėčiai būna tie, pas kuriuos kai mamai visiškai išsenka kantrybė būna atsiunčiami vaikai ramiam pokalbiui. Tėčiai dažnai būna ir tie, kurie jaukiai susirangę lovoje seka mums pasakas, kurias abu jau mokate mintinai... Tėčiai laukia mūsų grįžtant iš mokyklos su šiltais naminiais pietumis, jeigu mama užtruko darbe. Tėčiai be didelio vargo sutaiso, rodos, visus pasaulyje sukurtus prietaisus. Tėčiai moka sukonstruoti lauko supynes ir sukalti mažą staliuką, prie kurio vaišinasi visa lėlių kompanija. Tėčiams beveik(!) nerūpi, kaip tu sugalvojai šiandien apsirengti ir ar nesijuoks kaimynai pamatę bėginėjant po lauką su guminiais batais plieskiant saulei. Tėčiai leidžia mums rinktis, netgi tada, kai žino, kad klaidingas mūsų pasirinkimas bus skaudi pamoka. Tėčiai dažnai taip labai nemoralizuoja, bet jų tyla būna iškalbingesnė už padidintu tonu išsakytus šimtus žodžių...
Tėčiai myli, be proto, be krašto... tik labai dažnai nemoka to parodyti ar pasakyti, nes buvo auklėjami, kad nevyriška yra "seilėtis" ir lieti meilius žodelius, ką jau kalbėti apie nubrauktą ašarą. Taip, jie tokie. Visi labai skirtingi, saviti, charakteringi, bet be galo mūsų mylimi. Tėtis gali būti ąžuolo kamienas, stogas, saugantis nuo nepageidaujamo lietaus, tvirta mūro siena, kuri atlaiko net didžiausių priešų puolimą. Tėtis gali būti bet kuo, kuo tik panorėsi, kad tau Jis būtų!

Meilei blizgučių nereikia, ji spindi savaime /Tėvas Stanislovas/

Su Jūsų diena, mylimi Tėčiai!!!