#ContactForm1 { display: none ! important; }

2013 m. gruodžio 29 d., sekmadienis


Paskutinės šių metų dienos. Keistos. Tylios. Besiruošiančios toms burbuliuojančioms nuo emocijų akimirkoms, šimtosioms sekundėms...
O aš, kol neišsklaidyta ta keista ramybė, noriu sudėlioti savo mintis Jums. Noriu palydėti šiuos metus su prasmingais linkėjimais ir naujais būtinybių sąrašais. Apie tuos sąrašus esame kalbėjasi ir tai visu šimtu procentų patikrintas reikalas. Ką užrašai, lengviau materializuojasi. Taigi, pasiimkite pieštuką, rašiklį, kas po ranka, ir popieriaus skiautę. Naujiems pasižadėjimams SAU. Ir te neapleidžia jūsų drąsa ir ryžtas juos įgyvendinant!
Italų rašytojas Antonio Tabucchi yra pasakęs: "neįprasčiausios kelionės yra tos, kuriose dar nebuvau, kurių niekada negalėsiu įgyvendinti. Jos lieka neužrašytos arba įstrigusios savo slaptoje abėcėlėje už mano akių vokų vakare. Tuomet miegas nugali mane ir štai aš iškeliauju." Kaip bebūtų, svarbiausia - nebijoti leistis į gyvenimo keliones, net jei tai - tik sapnas ar fantazijos.
Esate kada nors pradėję gyvenimą iš naujo? Nesijaudinkite, jeigu atsakymas neigiamas, tokių kaip Jūs - dauguma. Turbūt nerastume nė vieno žmogaus, kuris bent kartą nebūtų pabandęs ar nors pasvajojęs pradėti gyvenimą iš naujo. Netgi maži pokyčiai, mintys į juos, veda pasikeitimų keliu. Žiūrėkit, ims ir atves tie klaidūs, vos praminti takeliai į platų, lyg lėktuvų pakilimo takas, permainų vėjų nugairintą kelią.
Vieni žmonės gyvenimą(-e) keičia(si) kartą, bet iš esmės, kiti - pradeda kiekvieną pirmadienį ar bent jau nuo Naujųjų. Reikėtų išsikelti paprastą klausimą ir labai nuoširdžiai sau į jį atsakyti - kuo mums neįtinka senasis gyvenimas? Ir patikėkit manim, tikrai ne visada verta jį keisti (bent jau nereikėtų to daryti iš pagrindų). Atsikračius senų dalykų, jų vietą neišvengiamai užima nauji. Tik dažniausiai gauname tai, ką turėjome (ar ko verti esame). Ir nauji dalykai, tikrai nereiškia geresni. Eikvojama energiją norint pasikeisti, bet nieko nesigauna? Kas tai, bloga karma ar giminės bobučių prakeikimas? Psichologai teigia, kad gyvenimo scenarijų esame pasmerkti kartoti tol, kol išmoksime svarbiausią pamoką - suprasime, kad šio spektaklio režisieriai ir pagrindiniai aktoriai esame mes patys, ir kad niekas nepasikeis, jei tik stumdysime dekoracijas ir keisime antraplanius aktorius. Labai svarbu išmokti visas gaunamas iš gyvenimo pamokas suprasti, pasikeisti pačiam, o ne suplukus keisti visą pasaulį aplink save. Tapęs kitaip mąstančiu žmogumi juk kitaip tvarkysi ir savo gyvenimą, pritrauksi visai kitokią aplinką.
Permainos pačios savaime nėra nei gėris, nei blogis. Tiesiog, jų jums reikia arba ne. Pokyčiai netgi neprivalo būti labai ryškūs ir matomi. Svarbu, kaip dėl tų pokyčių jaučiatės jūs patys.
Kartais verta kuo ilgiau pasimėgauti buvimo čia ir dabar, ne keisti gyvenimą, o jį turtinti: mintimis, poelgiais, darbais, buvimu.
Stovintis ežero vanduo niekuomet nevirs pelke, jei į jį įtekės ir ištekės srovės ir giluminės versmės, suteikiančios naujos gyvybės. Tereikia mokėti jas atrasti ir įsileisti į save...

2013 m. gruodžio 23 d., pirmadienis

Ramuma. Darbai baigti, dovanos supakuotos...ruošiamės važiuoti namo.
Ne balta už lango, spėju ne pas mane vieną, bet net ir nebarstant gamtai sidabro, nepuošiant langų šerkšnu atėjo tos lauktos didžiosios metų šventės. Kiekvienas mūsų jų laukia savaip ir sutinka savitai. Vieniems tai - sugrįžimas į ten, iš kur kažkada taip norėjosi pradingti (anot kažkokios televizinės reklamos), kitiems - galimybė susitikti senai matytus giminaičius, galbūt galimybė apkabinti tuos, kurie visus metus, o gal net ilgiau, būna už jūrų marių... Dar žmonės laukia šių švenčių todėl, kad užverstų vieną gyvenimo lapą ir pasiruoštų baltai, naujai, visai kitokiai (kaip jie mano) pradžiai.
Laukimas. Jis gali būti mindžikuojantis, lyg neramus paauglys atsisveikinant laukiantis bučinio. Gali būti pragaištingai ilgas ir keliantis erzelį. O gali būti ramus, tikras ir paskendęs apmąstymuose. Sudėliojantis gyvenimo eilutėse visus taškus ir kablelius (o gal net šauktukus ir tikslumo suteikiančias nutylėjimo pauzes).
O po laukimo (visai nesvarbu, ko lauktume) mes būname apdovanojami įvykiu: kai aplink viskas burbuliuoja emocijomis ir pojūčiais! Geras momentas. Akimirka. Kelios šimtosios sekundės...
Tos burbuliuojančios ir kunkuliuoti širdį priverčiančios akimirkos yra tai, dėl ko laukiame.
A, tiesa, dovanos. Visi sako, kad Kalėdų laikotarpiui svarbios dovanos. Taip, materija yra neišvengiama turbūt (nes nieko neliktų sau, jei visą save išdalintume, kaip apkabinimus, bučinius, arbatos/kavos gėrimo laiką žiūrint į akis pašnekovui ne todėl, kad taip reikalauja etiketas, o todėl, kad gera abiems, išdalinant save tylint drauge apie kažką labai svarbaus...), bet man vis vien svarbiausios išlieka mintys. Mintys apie brangiausius, geri darbai (ne tam, kad užsidėti varnelę, o tam, kad taip liepia elgtis vidus), savęs ieškojimai ir nauji pasižadėjimų sąrašėliai. Štai, kas stebuklinga man šiuo metų laiku :)
Ir dar, žinojote, kad kuo didesnė dovana - tuo mažiau joje meilės? Na, ne taisyklė, bet... Meilė labai mėgsta mažas erdves: jaukius laiškus, nuoširdžius mažmožius, niekučius, kurie priverčia šypsotis. Net nepastebėsite, kaip šast ir meilė pasislėps plonyčiuose puslapiuose apie draugystę, nuguls ant mylimo lūpų ar krizens pasislėpusi ant seno gero pažįstamo peties, kai jis pakvies jus šilto gėrimo puodeliui.
Gražių, jaukių, stebuklingų ir TIKRŲ švenčių Jums, mielieji! ;)

2013 m. gruodžio 17 d., antradienis

Pojūtis. Jausmas. Pajautimas. Įspūdis. Išgyvenimas

LKŽ aiškina gana paprastai ir racionaliai - pojūčiu vadiname tą paprasčiausią psichinį procesą, kuris atsiranda materialaus pasaulio daiktams arba reiškiniams veikiant jutimo organus. Tai netarpiškas sąmonės ryšys su išoriniu pasauliu. Ne paslaptis, kad skonio ir uoslės pojūčiais suvokiame cheminės kilmės dirgiklius.
Uoslė. Toks savaime suprantamas dalykas, iki kol neužpuola tarkim sloga, ką jau kalbėti apie rimtesnius negalavimus. Čia, kaip ir visur kitur, neįvertini žmogus, kol neprarandi. Uoslė labai subtilus dalykas. Galbūt taip yra todėl, kad kiekvienas mūsų turime unikalią uoslę (išskyrus identiškus dvynius). Faktai, o ne išmislai, kad moterys apdovanotos geresne uosle, nei vyrai, gal todėl man, asmeniškai, kvapai - tai daugiau nei uoslę turinčio individo privilegija. Kvapai - tai prisiminimai, pojūčiai ir galimybė fantazijas perkelti į realybę (o gal atvirkščiai). Vis dar turiu buteliuką kvepalų, kurie primena paskutinę laisvą vasarą, kelionę, tam tikrą virsmą... Jie nėra iš visiems iki skausmo gerai pažįstamų raidžių trumpinių, prašmatnių mados namų ar visiems įtinkančios vėl ir vėl leidžiamos kolekcijos. Bet TO kvapo daugiau niekur niekada neteko sutikti. Nė viena nekvepėjo taip. Tuo tarpu legendiniais vadinamų Burberry ar Chanel No 5 kvėpinasi kas antra. TĄ kvapą įsimylėjau ne aš viena ;)) Ir būtent TAS kvapas žmonėms asocijuojasi su manimi. Kai užuodžiame naują aromatą, susiejame jį su įvykiu, asmeniu, daiktu ar net akimirka, ir tai lieka atmintyje, taip ir kyla asociacijos. Atsitiktinai į rankas papuolęs kitų kvepalų mėginukas tapo dar vienu prisiminimu: "Taip kvepėjai Jazzu koncerte". O dabar, rašydama klausausi (taip, būtent tik klausau, nors tai koncerto įrašas lrt opus ore|Leon Somov & Jazzu) tos pačios atlikėjos ir muzikos akordai atgaivino prisiminimus: TĄ kvapą, TĄ vakarą, mūsų laiką...
Mokslininkai vis labiau gilinasi į ryšį tarp aromato ir atminties. Kvapas yra daugiau asmeninis negu kiti pojūčiai, taigi jis net labiau skatina prisiminimus nei daiktai. Juk užuodus cinamoną, meduolius ar lupamų mandarinų žievelės kvapą iškart mintyse susikuriame Kalėdinį vaizdinį.
"Kvapo įtaiga stipresnė už žodžius, reginius, jausmus ir valią. Kvapo įtaigai neįmanoma atsispirti, jis patenka į mus kaip oras į plaučius, jis užlieja mus, tiesiog užtvindo ir niekas negali nuo jo apsiginti" /P.Suskind/
Žinote, egzistuoja ir gerumo kvapas? Kai mes stengiamės būti geri dvasinis grožis persismelkia į mūsų širdis kaip laukinių gėlių kvapas tarp žolių. Atraskite savajį kvapą.

2013 m. gruodžio 14 d., šeštadienis

Ir vėl gruodis

Žinote ką? Tenka pripažinti... aš tikrai labai naivi. Nes kasmet galvoju, kad tai paskutinis toks gruodis: lekiantis, skubantis, kliūvantis už besipainiojančių po kojomis nebaigtų darbų akmenėlių, toks kupinas pabaigų, kurių nespėjai laiku užbaigti, todėl tenka tai daryti DABAR. Bet ne, kitais metais būna vėl toks pat gruodis! Paskutinis metų mėnuo - keistuolis. Kai visko daug daug dar laukia nepadaryta, kai norisi atsikvėpti su puodeliu karšto šokolado priešais židinį, bet neatrandi laiko nuvažiuoti ten, kur tas židinys yra (ir laukia tavęs). Mėnuo, kai mintyse dalini sau pažadus: būti bent truputį geresniems nei šiais metais buvome; kilstelėti kartelę sau darbe/moksle/asmeniniame gyvenime; tobulėti; pabaigti nebaigtus darbus ir pradėti naujus, vertus dėmesio ir tokio brangaus mūsų laiko; ieškoti savęs... Ir vis keldami tą kertelę sau lyg netyčiomis pamirštame, kad esame čia ir dabar, tiesiog. Ir tereikia išmokti BŪTI. JAUSTI. PATIRTI akimirkos grožį. Pažadai ir siekiai - gerai. Bet ne jie gyvenime svarbiausi. Daug svarbiau pasižadėti sau ir tiems, kurie to laukia, kad ateinančiais metais daugiau laiko skirsite ne darbui, o saviems, šeimai - patiems mylimiausiems, draugams. Derėtų pasižadėti labiau mylėti ir save patį, skirti laiko kūnui ir sielai. Dar už naujas ambicijas svarbiau turėtų būti noras naujų idėjų įgyvendinimą derinti su LĖTU gyvenimu pilna koja čia ir dabar. Štai kas yra tikra. Šiandiena, su širdžiai brangiausiais.
Šiandien buvo ilga diena, ieškant dovanų, kurios galėtų nudžiuginti tuos pačius pačiausius. Taip taip, žmonių daugybė, visi pikti (kaip bebūtų keista prieš šventes) ir pats nejučiomis, po dviejų, trijų...penkių valandų tų ieškojimų pamažu tapatiniesi su tais piktaisiais. Nes eilės ir grūstys tikrai nėra gerai nuteikiantys veiksniai. BET, nepaisant visų tų prieš šventinių NEmalonumų vakare pakuojant išrinktas dovanėles galvoji apie žmones, kuriems jos atiteks. Šiltuose jaukiuose namuose, čežant spalvotam popieriui, gurkšnojant apelsinais kvepiančią arbatą po truputėlį atsileidžia įsitempęs nuo dienos bėgimo kūnas... ir būtent pakuojant dovanas sudedi tas pačias pačiausias - geriausias mintis, šypsodamasis siunti nebylius linkėjimus, jaukius apkabinimus ir šilumą. Iš tikrųjų - taip paprasta supakuoti meilę ir dėmesį artimui! Būtent dėl to aš beveik niekada nesirenku greito 'maišelinio' įpakavimo. Dėl malonumo dovanoti dalelę savęs patiems brangiausiems, nes viskas jiems ir dėl jų.
Deja, per dažnai šiame pakvaišusiame nuo lėkimo gyvenime pamirštame tai, kas tikra. Prisiminkime...kol nėra per vėlu.

2013 m. lapkričio 23 d., šeštadienis

"Jis - ne tau"

Esate girdėję šią frazę? Iš draugių, iš artimųjų, mamos, pusseserės, o gal neva norinčios padėti kambariokės? Žiūrėjau įdomų filmą. Iš pirmo žvilgsnio turėjo būti kiek lėkštokas, gal net banalus, pagal aprašymą, bet kažkodėl pasirinkau jo peržiūrą ir žinote ką, GERAS filmas! Tiek tiesos ir dar pakankamai įdomiai pateiktos, kad kilo mintis - rašyti :)
Taigi, kai berniukai darželyje ar jau mokykloje tampo mergaitėms už plaukų, šios pyksta, gal net ašarą išspaudžia (priklausomai, ar tas berniukas joms patinka ar nelabai), kelia scenas, vertas oskaro (na, ar bent jau avietės). Ar tik jums tada nesakydavo koks nors suaugęs žmogus (ar tokiu save laikantis), kad "tu jam patinki, todėl jis taip elgiasi"? Kai klasėje prasivardžiuodavo kas nors, tada turbūt irgi išgirsdavot mokytojos žodžius, kurie turėjo nuskambėti, kaip padrąsinimas: "tu jam patinki, mieloji. Berniukai keistai elgiasi, kai jiems patinka mergaitės". ERROR. Suaugusieji ir čia bando vaikams padėti, bet deja deja... greičiau jau užprogramuoja mažas mergaites galvoti, kad jei vyras (berniukas) elgiasi kaip kiaulė - tu jam patinki. Iš draugių girdime: "Jis tau neskambina, nes pametė tavo telefono numerį", "Jis tavęs niekur nepakviečia, nes bijo tavo emocinės brandos", "Galbūt jis ką tik nutraukė ilgalaikius santykius?". Kodėl taip sakoma? Baisu? Ar tiesiog nemokame, o gal negalime išsakyti akis badandžios tiesos? Jis - ne tau! Arba, JI - ne tau. Nes, kaip žinia, taisyklių, kad pirmas turi paskambinti vyras - beveik nelikę.
Vyrai sako, trumpai ir aiškiai (kaip moka, turbūt, tik vyriška giminė): "Jei vyras tau neskambina - vadinasi jis nenori skambinti". Ir nėra jokių šalutinių priežasčių (dažniausiai). 
Kai neskambina patinkantis vaikinas, tai viena. Nemalonu, bet išgyvensi (iki kol atsiras kitas, kurio skambučio vėl lauksi). Bet kai...nenori tavęs vesti, tada iškyla istorijos, vertos auksinės palmės šakelės. Vyrai sukti. O taip. Palieka savo išrinktąsias priversdami jas galvoti, kad tai jos dėl visko kaltos (čia vėlgi, galima ieškoti išimčių...bet, ar verta? :D ). Gudruoliai, nutaisę nuolankų veidelį, gali suokti: "Aš nenusipelniau tavęs", "Tu - tobula, man dar toli iki tavęs", "Nenoriu stoti tau skersai kelio... aš taip pavydžiu tam vaikinui, kuris gaus tave į žmonas" :)) Jeigu tai išgirdote, filmo kūrėjai nuoširdžiai pataria - bėk į parduotuvę, nusipirk kilogramą ledų, ledinukų ar kito šlamšto, kurį galėsi kramsnoti, nes tave ką tik metė.
Kai mergina desperatiškai bando gelbėtis iš esamos padėties, čia grįžtant prie tų skambina/neskambina, vietoj pasiimamo vaikino telefono numerio, bando įbrukti savąjį. Bet jei jis nepaima to lapelio, vadinasi - jūs jam tikrai neįdomi. O jei įdomi, patikėkit manim, jis paskambins, net jei pati savo tel. nr. neužrašėte. Yra šimtai būdų savo palankumui įrodyti. O kas sakė, kad stengtis turi tik moterys?! ;)
Na, o dabar laikas pasikapstyti po vyrišką "logiką". Filme teigiama: "Jei tu patinki merginai - ji su tavimi miega". Banalu ir tiesmuka, bet tokie jau tie vyrai.Dar tiesmukiau jie dėsto simptomus, pagal kuriuos galima atpažinti, kad daugiau nei draugai jūs tikrai nebūsite, pavyzdžiui: ji niekada su tavimi nesi
guls, jei vadina tave "patikimu", jei prie tavęs spaudžia spuogą, eidama į tualetą palieka praviras duris ar po vakarienės restorane pasiima visus likučius į namus. Gal nelabai moksliškas požiūris, bet tai - brutali tiesa.
Mergaites nuo mažų dienų primoko visokių nesąmonių, "Jei berniukas mušasi - vadinasi jam patinki", "Niekada nesikirpk pati sau plaukų", "Kada nors sutiksi nuostabų vaikiną ir gyvensi ilgai ir laimingai". Visi filmai ir romanai moko mus laukti: netikėto prisipažinimo meilėje, siužeto vingio trečiame veiksme, taisyklės išimties. Tačiau kartais taip uoliai ieškome ir laukiame tos laimingos pabaigos, kad neišmokstame skaityti ženklų, neišmokstame laiku skirti tų, kurie mūsų trokšta, nuo tų, kurie nenori ir visuomet gali likti tokių, kurie mus paliks.
Gal ta laiminga pabaiga ateis nebūtinai su gražuoliu vaikinu? Gal tau pačiai teks rankioti duženas ir klijuoti iš naujo? O gal reikės išsilaisvinti ir tikėtis kažko geresnio ateity? Gal laiminga pabaiga tiesiog reiškia, kad...reikia judėti į priekį? O gal laiminga pabaiga nutinka tada, kai tave kankina neatsakyti skambučiai ir širdies skausmas, kai nežinai kur dėtis? Kai per visus negerumus tu niekada nė už ką neprarandi vilties? ;)




2013 m. spalio 27 d., sekmadienis

Šuo yra tas vienintelis pasaulyje, kuris tave myli labiau nei save. /Josh Billings/

Šiuo metu gausiai kaip niekad pasipylė straipsniai apie kaniterapiją, šunų veisles, rekomendacijas, kodėl verta įsigyti šunį ir pan. Man, kurios namuose, visai nesvarbu būnant vos trejų ar sulaukus paauglystės, nuolat aplink sukiodavosi keturkojis draugas ar net keletą tokių, nereikia jokių priežasčių. Šuo - gėris, vienareikšmiškai.

Bet tiems, kas dvejoja ar nedrįsta žengti TO žingsnio vienas žinomas portalas išskyrė 8 pagrindines priežastis:
  • Šunys yra geri klausytojai. Nieko nėra geriau kaip empatiškas klausytojas. Netgi žinant, kad šuo nesupranta nė vieno jūsų sakomo žodžio, labai malonu turėti kažką šalia, kas gali jus išklausyti ir nekritikuoti. Gyvūnai neklausinėja, jie nesako jums blogų dalykų – šunys prisiglaudžia prie jūsų ir klausosi. Esant sunkiems momentams, tai neabejotinai kiekvienam padeda pasijusti geriau.
  • Šunys visada yra laimingi matydami jus. Nepriklausomai nuo to ar jūsų namuose nebuvo penkias minutes ar buvote išvykęs visai dienai, šuns reakcija visuomet yra tokia pati. Jums grįžus šunys reaguoja taip, tarsi šeimininko nebuvo visą amžinybę. Turėkite omenyje, kad šuo paslapčiomis tikisi, kad jūs prisiminsite kitą kartą jį būtinai pasiimti į kelionę su savimi.

Šie vaizdai neleis suabejoti tuo!

  • Šunys padeda jaustis saugiau. Kai svetimas žmogus pabeldžia į namų duris, o šuo pašoka ant kojų, suurzgia ar pradeda loti, jūs neabejotinai pasijaučiate saugesni. Jūs galite jaustis ramus, žinodamas, kad šuo esant pavojui galės padėti ar bent jau privers nepažįstamąjį gerai pagalvoti ar jis tikrai nori eiti į jūsų namus. Taip pat galite būti užtikrintas, kad šuo visada bus pirmasis, kuris išgirs ar pamatys bet ką, įeinantį į jūsų namus, jei pamiršote užrakinti duris.
  • Šunys privers jus mankštintis. Jeigu į darbą keliaujate automobiliu, o vakarą mieliau praleidžiate ne sporto klube, o žiūrėdami televizorių, labai tikėtina, kad jums trūksta fizinio aktyvumo. Šioje situacijoje jums tiesiog būtina namuose turėti šunį. Jeigu augintinį laikote namuose, jo negalite tiesiog išleisti į lauką pasilakstyti. Gyvūną būtina bent kelis kartus per dieną išvesti į lauką pasivaikščioti. Tokie pasivaikščiojimai su šunimi suteiks jums papildomos energijos, jausitės žvalesni. O jei įsigiję šunį netgi nuspręsite bėgioti kartu su juo, augintinis bus jums nepaprastai dėkingas. 
  • Šunys moko atsakomybės. Atsakomybės jausmas auginant šunį yra būtinas, jei nusprendėte įsigyti gyvūną. Augintiniui reikia nuolatinės priežiūros – juo būtina rūpintis, išvesti į lauką pasivaikščioti, maitinti, skirti laiko žaidimams, dresūrai. Turėdami namuose augintinį, kuriuo reikia rūpintis, ugdysite savo atsakomybę. O svarbiausia, šunys savyje turi vidinį laikrodį, tad galite būti ramūs – niekada nepavėluosite į darbą. Net jeigu pramiegosite, šuo jums netrukus pažadins, primindamas, kad atėjo laikas jį pamaitinti.
  • Šunims patinka nuotykiai. Šunys įprastai mano, kad viskas, ką jūs veikiate kartu, yra didžiulis nuotykis. Todėl netgi nuobodžioje žvejyboje ar klampojant purve savo sode arba vaikštant per lietų, šuo visada bus šalia ir darys viską, ką jūs darote! O grįžus į namus, šuo su mielu noru išgrius su Jumis ant sofos ir manys, kad visi tos dienos įvykiai buvo pats nuostabiausias nuotykis.
  • Šunys moko vaikus gero elgesio. Vaikų bendravimo su šunimis naudą pripažįsta daugybė mokslininkų. Vienas svarbiausių bendravimo su šunimi pliusų yra tas, kad bendraudamas su šunimi vaikas išmoksta, kad visi gyvūnai turi jausmus ir su jais reikia elgtis gražiai. Vaikai, augantys su šunimis, tampa švelnesni, suvokia, kad gyvūnams taip pat skauda, jei su jais elgiamasi netinkamai. Todėl vaikas, augdamas su šunimi, kur kas labiau gerbia kiekvieną gyvą padarą.
  • Šunys turi dideles širdis. Emocijos, kurias dovanoja šuo, yra neįkainojamos. Joks kitas gyvūnas nesugeba taip stipriai prisirišti prie savo šeimininko, kaip šuo. Jiems nesvarbu kuo esate, šunys nevengia jūsų, jeigu tą dieną neturite nuotaikos ir esate įpykę. Nepaaiškinamu būdu šuo sugeba atmesti neigiamas emocijas, atleisti už visas nuoskaudas ir skirti savo šeimininkams nepamatuojamą meilę ir šilumą.
Ar dar liko bent menkiausių dvejonių?! :) 




2013 m. spalio 18 d., penktadienis

Apie du - iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus, iš antro - per daug panašius

Kas sugalvojo tokius terminus, kaip stiprioji lytis, silpnoji lytis..? Turbūt tas asmuo žiūrėjo tik į fiziologiją (ir tai, kai pagalvoji, tai būta toookių moterų - pločiu, ilgiu ir didumu, kad ne daugelis vyrų joms prilygtų!) ir nieko daugiau. Nesenai mokslininkai paskelbė tokį faktą: vyrai ilgainiui išnyks nuo žemės paviršiaus. Skamba grėsmingai! Tokiu teiginiu negaliu nepasidomėti plačiau :))
Jau seniai yra paskaičiuota,kad moterų skaičius pasaulyje didesnis nei vyrų,o ir gyvena vyrai trumpiau už moteris. Vyrų ir moterų gyvenimo trukmės atotrūkis per pastaruosius 8 metus padidėjo net dvejais metais ir sėkmingai didėja toliau. Skirtumas tarp vyrų ir moterų vidutinės gyvenimo trukmės Lietuvoje tarp ES valstybių išlieka didžiausias. Mūsų vyrai gyvena 12,3 metų trumpiau nei moterys. Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė – 64,9 metų. Jie gyvena netgi trumpiau nei kinai ar turkai. Tuo tarpu Lietuvos kaime gyvenančių, nevedusių, žemą išsilavinimą turinčių vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė panaši į AIDS kamuojamų Afrikos šalių gyventojų. Skaičiai tikrai nenuteikia maloniai.
Grįžtant prie lyčių skirstymo, šiandieninės realijos tokios, kad vyrai vis labiau išstumiami iš sričių kuriose kadaise dominavo: moteris – prezidentė, moteris – karininkė, moteris – policininkė, ir t.t. Ką jau kalbėti apie visiems gerai žinomą teisės universitetą, kuriame rodos tik gražuolės ilgakojės teisės mokslus kremta. Pagal tai teisėsaugos institucijose turėtų dirbti vien moterys. Dėkui Dievui, kol kas taip nėra (tikiuosi ir nebus!). Tiesa sakant sunku rasti kur vyrai besąlygiškai dominuotų. Vyrams dar liūdnesnis faktas turėtų būti, kad tas, kas juos išstumia iš šių vadovaujančių pozicijų - būtent silpnoji lytis. Ta, kurios jie geidžia ir kurią myli. Dėl kurios bando išgvildenti ilgą amžių ramybės neduodantį klausimą, ko nori moterys?
Na, turbūt ne veltui steigiami ne tik moterims padėti skirti centrai, o sėkmingai dirba ir vyrų krizių centras. Vis dėlto, neskirstant pagal lytis, visi esame individai, su savo stipriosiomis ir silpnosiomis pusėmis. Matydami kasdienybę ir esamą situaciją negalime neigti kinų filosofijos ir metafizikos, kad kiekvienas turim du pradus - In ir Jang. Tai priešingi pradai, tačiau vienas kitą papildantys. Žinoma, logiška, kad vienam pradui augant, didėjant - mažėja kitas, bet tai nėra blogai. Nes In negali egzistuoti be Jang, ir atvirkščiai. Tam tikru metu In netgi gali pavirsti Jang. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad nė vienas objektas nėra grynai In arba grynai Jang. Kiekvienas yra dalis kito, būtent tai atsispindi ir In Jang simbolyje.
Ir vėl grįžtant prie, na, gal ne stipriosios, bet tiesiog vyriškos lyties, dailiajai lyčiai yra ko iš jų pasimokyti. Skaitantys vyrai dabar turbūt plačiai nusišypsojo, tiesa? :) Na, pasimėgaukit.
Moterys gali labai daug išmokti stebėdamos vyrų elgesį. Pavyzdžiui, kartais naudinga mokėti tylėti. Protingi vyrai mažai kalba ne dėl to, kad neturi ką pasakyti, bet dėl kitų asmenų žinios perdavimo strategijos. Jiems nereikia nuolat būti matomiems, kad jų klausytų. Dažnai žmonės domisi, ką tylūs žmonės galvoja ir gerbia jų paslaptis. Mokėjimas patylėti gali virsti gera savidisciplina, ypač jei esi plepi.
Noras laimėti - dar viena teigiama vyrų (ir ne tik jų, žinoma) savybė. Būtent vyrai iš tiesų supranta, kas yra komandinis darbas. Gal dėl to, kad dauguma jų augdami žaidė komandinius žaidimus ir taip išmoko, kaip kartu užsibrėžti bendrą tikslą ir jo siekti. Vėliau ši patirtis perkeliama į gyvenimą.
Bejausmis veidas kartais mums, emocingoms moterims, tikrai nepatrukdytų. Gal todėl verslo pasaulyje vyrai bijo derybų daug mažiau nei moterys? Emocijų valdymas čia tikrai gali būti labai produktyvus. Juk nesvarbu kokiu klausimu vyksta derybos, visada geriau kai tai gali daryti be emocijų, o jausmus palikti, pavyzdžiui, šeimai, namams. Daugeliui moterų tai sunkiai prieinama, o jei ir prieinama gudrybė, tai daug tenka paaukoti, kol to išmoksta.
Stora oda irgi labiau būdinga vyrams :) Vyras labai lengvai gali visiškai sukritikuoti idėja, nesiruošdamas iš tikrųjų pulti - tokiu būdu tiesiog analizuoja. O moteris daugeliu atvejų pamanytų: "jis manęs (arba mano idėjos) nekenčia!". Taip kartais nutinka ir šeimos santykiuose, kai tarkim, viešumoje vyras nesutinka su moters nuomone, siūlymais, ji jaučiasi puolama, kritikuojama ir pan.
Taigi, net ir po mokslininkų gąsdinančių prognozių yra šviesi proskyna. Be to, prognozės lieka prognozėmis, o faktai jei ir bus, tai tikrai ne rytoj, po mėnesio ar dešimties metų. Tos, kurios laukia, kol tikrai išnyks visi vyrai, turės dar gerokai pasikankinti. O tos, kurios myli ir žavisi vyrais tokiais, kokie jie yra, galės dar bent keletą dešimtmečių pasidžiaugti jų draugija ;)
Nauda moterims: kiti žmonės domisi, ką tylūs žmonės galvoja ir gerbia jų paslaptis. Mokėjimas patylėti, ypač jei esate plepi, gali tapti gera savidisciplina. Tad jei nėra reikalo kalbėti, geriau patylėkite, nes aplink jau ir taip per daug plepalų.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/727911/ko-dailioji-lytis-gali-pasimokyti-is-vyru
Nauda moterims: kiti žmonės domisi, ką tylūs žmonės galvoja ir gerbia jų paslaptis. Mokėjimas patylėti, ypač jei esate plepi, gali tapti gera savidisciplina. Tad jei nėra reikalo kalbėti, geriau patylėkite, nes aplink jau ir taip per daug plepalų.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/727911/ko-dailioji-lytis-gali-pasimokyti-is-vyr
Jie mažai kalba ne dėl to, kad neturi ką pasakyti, bet dėl kitų asmenų žinios perdavimo strategijų. Jiems nereikia nuolat būti matomiems tam, kad šių klausytų.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/727911/ko-dailioji-lytis-gali-pasimokyti-is-vyru
Jie mažai kalba ne dėl to, kad neturi ką pasakyti, bet dėl kitų asmenų žinios perdavimo strategijų. Jiems nereikia nuolat būti matomiems tam, kad šių klausytų.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/727911/ko-dailioji-lytis-gali-pasimokyti-is-vyru

Jie mažai kalba ne dėl to, kad neturi ką pasakyti, bet dėl kitų asmenų žinios perdavimo strategijų. Jiems nereikia nuolat būti matomiems tam, kad šių klausytų.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/727911/ko-dailioji-lytis-gali-pasimokyti-is-vyru

2013 m. rugsėjo 29 d., sekmadienis

Apyrankių diena!

Apyrankė "Dangus nuo akmens"

Apyrankė "Red details"

Individualus užsakymas apyrankė "Rudeninis sapnas"



Varstau svetimų namų duris ir ieškau, kur slepias netektis. Svetimi namai - svetimų širdžių aidai. Ir baugi ramybės jūra. Taip šalta, nes tipenu per svetimo gyvenimo koridorius. Ir nejauku, nes vėjas šėlsta anapus dulkėm pasidengusių langų, ir neramu širdy - tylu. Atėjau čia, nežinodama ko. Ieškoti.
Atėjau, kad galėčiau matyti kaip gyvena žmonės už pilko mūro sienų, nuaugusių vėjyje besidraikančiais vijokliais ir jau turbūt visą amžių nenubrauktais voro numegztais voratinkliais ant lubų. Atėjau pamatyti žiaurią, tačiau būtent todėl neklystančią teisybę. Atėjau, nes pavargau nuo rožinių svajonių ir nėriniuotų norų. Klaikiai nyku, nes čia gyvena vienatvė. Pasislėpusi nuo ašarotų akių ir sustingusių žvilgsnių, misdama baugumu ir atsigerdama tyla.

Tik horizonte paskendus saulei ji praveria pilkų namų duris. Atveria tyliai, nedrąsiai ir pajunta laukymėm atlekiantį vėją. Žengia pro duris baltu, ką tik iškritusiu puriu sniegu. Slapstosi pakampiuose ir stebi tuos, kurie žygiuoja gatvėje vienui vieni. Žiūri į tuos, kurie silpni. Nulydi akimis ir tuos, kurie labai liūdni. Nes ji - vienatvė.
Labiausiai ko ji bijo, tai naktis prieš gaisrą. Nes ugnis sunaikintų jos niūrią ir pilką vienatvės tvirtovę. Ir ji nebemokėtų gyventi tarp gražių, gerų, mylinčių ir mylimų. Ji nepajėgtų gyventi tarp siekių, svajonių ir susikurtų tikslų. Nebeturėtų kur auginti baimių ir pati negalėtų grįžus iš spalvotų gatvių atsigerti klaikios juodos tylumos.
Vienatvė bijo ugninių pašvaisčių nakties. Bijo apkvaitusios nežinios,
neapčiuopiamo degėsių kvapo ir prie apdulkėjusių langų pasirodančių rausvų gaisų. Bijo savo kraujuojančių žaizdų ir užmirštų beprasmių sentimentų... Ji bijo tik vieno vienintelio - nakties prieš gaisrą. Po velnių, ar girdit? Duokit jai šimtus gaisrų!

P.S. 7. Skaičius, kurio mano gyvenime labai daug. Visomis prasmėmis. Netikiu prietarais, na, gal tik tais, kurie man pačiai patinka. Netikiu aklai ir numerologija, klaidos faktorius, man atrodo, išlieka net čia. O šįkart, tiesiog lygiai septyni metai nuo to laiko, kai parašiau šiuos žodžius. Džiugina, kad skaitant šiandien nesijaučia nebrandos, itin jauno amžiaus, vaikiško rimo... Tą vakarą, prisimenu, tikrai norėjau vienatvei padovanoti šimtus gaisrų!

2013 m. rugsėjo 28 d., šeštadienis

Kai negali likti abejingas kasdienybei

Sutapimas ar ne, bet skaudūs, nesuvokiami įvykiai drebina Lietuvą vienas po kito ir atrodo, neketina liautis. Nejauku. Aišku, kol sėdi jaukiuose namuose, gal ir nieko baisaus, bet dauguma mūsų kiekvieną rytą išeiname iš tų jaukių namų ir mintis, kad ne visada galime sugrįžti - tikrai šiurpina.
Abejingų negali palikti tokia ir panašios antraštės - "Jaunas lenkas padeginėjo ūkinius pastatus, nes mėgo žiūrėti į liepsną", kur dar istorija apie bagažinėje padegtą merginą, šaltakraujišką taksisto nužudymą, netyčinį, bet deja, mirtiną šūvį į paauglį... Šiurpsta oda skaitant vien antraštes, ką jau kalbėti apie tiksliasnę įvykio chronologiją. Ir tai čia ir dabar, šiandienos aktualijos. Liūdna.
Išgirdusi ar perskaičiusi apie tokius įvykius iškart pagalvoju, kas taip galėjo pasielgti? Kokios nestabilios psichikos ar kitų rimtų problemų turi turėti toks asmuo?! Kokios paskatos..? Nežinau ar sutiks skaitantys, bet mano manymu, žmogus negali būti (kaip po įvykio kalbinti kaimynai sako "ramus, niekuo neišsiskyrė") normalus iki įvykio. Pokyčiai galvoje ir mąstysenoje vargu ar pasikeičia per dieną ar vieną naktį. Aišku, tokiais atvejais, neatmetama ir narkotinių medžiagų vartojimo galimybė, bet nemanau, kad anksčiau negalvojus apie šiurpius nusikaltimus, jų galimybę, kažko pavartojus imi ir sugalvoji - "būsiu herojus, uždarysiu bagažinėje merginą ir padegsiu mašiną!".
Ir dar manau, kad to tylumo, neva neišskiriančio iš kitų, nereikėtų ignoruoti, nes tai jau tam tikras signalas. Keistas žvilgsnis, stingdantys kraują pasakojimai, varlių skrodimai ir nuotraukos soc.tinkle - tai jau LABAI rimti signalai, į kuriuos, deja, niekas laiku neatkreipia dėmesio. O gaila, prisimenant tikimybių teoriją, galbūt būtų išgelbėta viena kita gyvybė...
Ir neretai visų blogybių priežasčių šaknys gali būti tolimoje vaikystėje, gal net kūdikystėje. O taip, mieli tėveliai, nesikratykite atsakomybės ir jūs. Juk vaikas iš savęs negimsta blogas, tokiu jį paverčia aplinka (ir visų pirma, pati artimiausia - šeima). Šiandieniniai tėvai kratosi atsakomybės bet kokiose situacijose. Jiems atrodo, kad tie metai ar du namuose iki ėjimo į ikimokyklinę įstaigą yra visiškas niekis. Maža to, jiems atrodo, kad gyvenimas prasidės (ir neretai, pagerės) tik tuomet, kai vaikas pagaliau ateis į darželį, tada staiga, stebuklingu būdu išmoks (pageidautina per savaitę ar dvi) tai, ko neišmoko su tėveliais per metus namuose ir viskas susitvarkys - gyvenimas nušvis naujomis spalvomis :)) Liūdna iš tikrųjų dėl tokio tėvų abejingumo. Nes ima atrodyti, kad turėti vaiką, na, tokia neišvengiamybė, kad neišsišoktum ir neišsiskirtum iš bendraamžių, nesvarbu, ar jau esi tam tikrai subrendęs ir pasiruošęs priimti VISĄ atsakomybę. Ir nepadeda net tai, kad bandai pasakyti, jog bet kokiu atveju svarbiausia išlieka šeima, net jeigu jai lieka tik vakarai ir savaitgaliai (beje, nereikėtų pamiršti atostogų). Būtent jos tinkamas pavyzdys, taisyklės, tam tikros normos įtakoja besiformuojančią asmenybę, o tik po to, garbingą antrą vietą užima ikimokyklinė įstaiga ir ugdantys pedagogai.
Baigiant, noriu pasakyti, kad ne šiaip sau tos mintys nuo šiurpių antraščių peršoko link priežasčių ieškojimo ir šiandieninio tėvų požiūrio į vaiko auginimą. Mano manymu, tai besąlygiškai susiję. Tai, ką vaikas pasiima iš vaikystės nešasi į paauglystę ir vyresnio amžiaus tarpsnius, norime to ar ne. Ir kartais, padarytas klaidas vaikų auklėjime būna nebeįmanoma deramai ištaisyti. Nes tai žmogus ir jo gyvenimas, o ne lapas, į kurį rašome pieštuku - galime trinti ir taisyti... net lapas per daug taisant juk susitrina ir toje vietoje lieka skylė.

2013 m. rugsėjo 24 d., antradienis

Šiuo metu labai dažnai ir daug mąstau apie TIKRUMĄ. Tokį aiškų, išgrynintą iki krištolo skaidrumo gaivų lašą... Narplioju mintis, lyg mezgėja savo numylėtais virbalais surenkanti siūlus į visumą. Daug galvoju apie draugystę. Tą tikrąją. Kiek ilgai ji gali tęstis ir kas paverčia du artimus tokiais tolimais(?). Ne, aš tikrai ne apie vyrų/moterų santykius. Aš galvoju apie bendrystę, bičiulystę ir tą, kaip lapė iš "Mažojo princo" sakė prisijaukinimą. Nes "pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji".

<...>Bet jei tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimas nušvis lyg saulė. Aš pažinsiu tokį žingsnių garsą, kuris skirsis nuo visų kitų. Kiti žingsniai mane verčia lįsti į žemę. Tavo žingsniai mane išvadins lauk iš urvo kaip muzika. O be to, žiūrėk! Matai, ten - javų laukas? Duonos aš nevalgau. Iš javų man jokios naudos. Javų laukai man nieko neprimena. Ir tai liūdna! Bet tavo plaukai yra aukso spalvos. Taigi kaip bus puiku, kai tu mane prijaukinsi! Aukso spalvos javai man primins tave. Ir man bus malonu klausytis vėjo šiurenimo javuose...

2013 m. rugsėjo 15 d., sekmadienis

Draugystės puoselėjimo menas :)

Draugystės galimybės tarp vyro ir moters svarstymas toks pat senas diskusijų objektas, kaip ginčijimasis, ar egzistuoja NSO. O kur dar įvairios teorijos, specialistų atlikti tyrimai ir jų interpretacijos! Tie, kas užaugo žaisdami su priešingos lyties atstovais, ar artimiausią kaimyną turėjo būtent priešingos lyties bus, be abejonės, nepalaužiami ir bandys įrodyti, kad gali egzistuoti moters ir vyro draugystė, TIK draugystė ir nieko daugiau. BET, ar tai realu? Turiu galvoje, iš tikrųjų, neblokuojant pasąmonėje vykstančių procesų, kaskart susitikus su tuo TIK draugu nebandant tiksliai it kareivinėse muštruoti minčių, žodžių ir veiksmų, kad nebūtų ups, ar mes vis dar TIK draugai?
Psichologai šiuo klausimu taip pat turi daug minčių. Yra teigiančių, kad nei "tikra draugystė", nei "tikra meilė" - apskritai neegzistuojančios sąvokos. Kad du žmonės – nesvarbu, ar tai du vyrai, ar dvi moterys, ar moteris ir vyras – tiesiog sąveikauja. Ir tą sąveiką mes linkę vadinti draugyste. Abiejų lyčių atstovai draugais tampa tuomet, kai turi bendrą praeitį, bendrų interesų ar yra artimi savo dvasia. Būtent dėl to labai dažnai patys artimiausi draugai yra iš vaikystės, mokyklos ar studijų metų.
Vis dėlto, žmonės aplink minta abejonėmis – neva vyrai kone visoms moterims jaučia didesnę ar mažesnę seksualinę trauką, todėl, jei vyras ir moteris draugauja – jų meilė arba buvo įsiplieskusi praeityje arba bet kuriuo momentu gali įsiliepsnoti. Kad besėdint šalia TIK draugo ir kalbantis atvirai, tarsi su drauge, galima nejučia peržengti tam tikras ribas ir pagauti save jaukiai įsimylėjus, neneigia ir psichoterapeutas L. Lažauskas.
Ar tikrai vyras ir moteris gali būti tiesiog draugais, padės suprasti ir skirtumai tarp to, kaip draugauja vyrai, ir kaip moterys. Psichologai teigia, kad vyrų draugystėje, kaip ir elgesyje, vyrauja racionalus protas, tuo tarpu moterų draugystė paremta emocijomis, juslėmis. Dėl šių skirtumų, skiriasi ir tai, kaip vyrai ir moterys leidžia kartu laiką. Vyrų draugystėje gausu konkurencijos – kieno greitesnis ar gražesnis automobilis, kas didesnę žuvį sužvejos, ar gražesnę moterį suvilios. Na, o moterys konkuruoja su kitomis moterimis, bet labai retai – su savo artimomis draugėmis. Tikros konkurentės retai ilgai išlaiko draugystę, net jei tokia užsimezga. Skiriasi ir pokalbių temos – nepriklausomai nuo socialinio statuso, moterys dažniau kalbasi apie santykius su vyrais, pažintis, vaikus, šeimą, emocinius potyrius.
Tačiau bet kuriuo atveju, ar draugauja vyrai ar dvi moterys (net jeigu ir priešingos lyties atstovai iš tikrųjų yra TIK draugai) nereikėtų užmiršti tokio iš pirmo žvilgsnio paprasto ir rodos savaime suprantamo dalyko, kaip draugystės saugojimo... Nes, kaip keistai beskambėtų, draugystę kaip kūdikį reikia myluoti, puoselėti ir maitinti TIKRU dėmesiu. Kitaip ji po truputėlį nyksta, apauga nuogirdomis ir komentarais iš svetimų lūpų, apsinarplioja praeities voratinkliais ir apsineša storu dulkių sluoksniu, kurį po to, kai atsipeikėsite gali būti labai sunku nuvalyti. Nesakau, kad neįmanoma, valymo priemonių šiais laikais tam skirtų daug :)) Bet bus tikrai nelengva.


Taigi, bet kuriuo atveju linkiu turėti kuo tikresnių draugų... ir gal net nesvarbu, moterų ar vyrų ;)

2013 m. rugsėjo 7 d., šeštadienis

Lietuvis - tiesiog įrašas dokumentuose ar nuosprendis?

Sveiki visi, kurie užsukate, laukiate, skaitote ir prisimenate mane :) Pirmos rudens dienos nugąsdino lietumi ir dargana, prie to dar teks priprasti, bet tikiuosi gerokai vėliau. O dabar džiaukimės auksiniu rudeniu. Nors nemeluosiu, man ruduo niekada nepatiko. Va, tiesiog taip, nepatinka ir viskas! Lietūs, darganos, žvarbus vėjas ir vos keli spinduliai saulės... Bet kiekvienais metais stengiuosi prisijaukinti tą spalvotą, žaismingą rugsėjį ir jo gaiva alsuojančius rytmečius.
Labai lietuviškas bruožas niurzgėti dėl blogo oro ir aš tikrai tą bruožą turiu, bet bandau įsiteigti visokius norvegiškus šūkius: "Nėra blogo oro - yra tik netinkama apranga" ir pan., ir ką, gal pavyks po kokiu dešimties metų kaifuoti braidant po spalio prilytas balas ir pasislėpus giliai į šaliką šypsotis lapkričio šalnoms. O jei prakalbau apie lietuviškus bruožus, tai paskutiniu metu teko pastebėti nemažai visokių įdomybių. Ir tada galvoju, ar čia tikrai būdinga tik lietuviams, ar galima tam tikrus žmogaus bruožus priskirti tautybei ir t.t.
Niurzgėjimas dėl blogo oro, dar niekai, visose tautose, manau, to būta, bet tas visuotinis niurzgėjimas, kad VISKAS negerai, darbo nėra, gyvenimo, suprask, irgi...tai jau net nejuokingai piktina. Žmonės, apsidairykit, gyvenimą gyvenate jūs patys tokį, kokio norite. Ir jeigu jums atrodo, kad dirbti Anglijoje už keliasdešimt daugiau svarų algos valytoju (gerbiu kiekvieną darbą, čia tik pavyzdys) geriau nei čia, Lietuvoje parduotuvėje, tai yra jūsų pasirinkimas. Bet dažniausiai lietuvis nei vienu, nei kitu atveju vistiek nesijaus laimingu ir niurzgės toliau. Darbų yra, tik gal reikalavimai ar lūkesčiai prasilenkia su darbo pasiūla, bet bet kokiu gyvenimo atveju, visi turime pasirinkimą, kartais net ne vieną.
Išgirdau sakant: "...netaupo, kaip kokie vokiečiai, užsukdami duše vandenį, kai muiluojasi". Ir ką? tai sveikintina? Abejočiau, nes, manau, kad vokiečiai (ar bet kuris kitos tautybės SĄMONINGAS žmogus) ne kiek taupo tokiu būdu vandenį, kiek bando prisidėti prie žemiškųjų išteklių tausojimo. Jei pasidomėtumėte, tai sužinotumėte stulbinančią statistiką. Tarkim valant dantis neužsuktas vanduo bėga ir bėga...ir bėga, o kam?! Tiesiog, nes galim leisti sau "netaupyti". Absurdas! Faktai kalba už save: užsukant čiaupą valantis dantis, galima sutaupyti net 30l vandens per dieną, t.y. 11000l per metus. O automobilių mėgėjams turėtų būti įdomus šis faktas, kad pagaminti vidutinį baką benzino sunaudojama 1200l vandens. Taigi, jeigu nenorite tausoti Motinos Žemės labui, "taupykite" gaminamiems automobilių benzino bakams ;)
Man neapsakomai keista, kaip neva prasigyvenę lietuviai "gali" sau leisti įsigyti daugybę vienkartinio naudojimo arba tik pasipuikuoti prieš kitus skirtų daiktų...mano nuomone, tai paprasčiausias neatsakingas vartotojiškumas.
Kas dar krinta į akis kalbant apie tą lietuvybę? Pavydas? Tas jausmo kirminiukas gal daug kam nesvetimas, bet jeigu jis išsikeroja iki ilgos, per visą kūną išsiraičiusios kirmėlės, tada jau reikėtų susirūpinti. Geras pavydas gali skatinti mus tobulėti, stengtis, irtis į priekį ir siekti geresnių rezultatų. taigi, nuoširdžiai linkiu tik tokio pavydo krislelio. Nes patikėkit, dažniau nei jums atrodo, po posakiu "Jam sekasi!" slypi daugybė niuansų, tokių kaip: daug darbo valandų, pastangos, galbūt net šeimos ar savo laiko aukojimas vardan tikslo, prioritetų perskirstymas, kažko malonaus atsisakymas ir t.t.
Aišku, stereotipai gajūs ir pamatę vieną kitą panašiai besielgiantį tautietį užsieniečiai galvoja, kad "visi jie tokie", bet mes visada galime paneigti tuos mitus ir stereotipus kitokiu pavyzdžiu ;)
Žinoma, lietuviai be viso šito gėrio, turi ir labai nemažai gerų bruožų, pavyzdžiui, darbštumą, mokėjimą pragyventi "net iš akmens", apsukrumą...
Rašant galvojau tik apie vieną, kad labai norėtųsi daugiau sąmoningumo mūsų visuomenėje, matymo ne tik savęs, bet ir to, kad esi TARP kitų žmonių. Stengdamasis dėl savęs neprivalai lipti kitiems per galvas, gali siekti tikslo įveikiant kliūtis ir neprarandant žmogiškųjų vertybių. To visiems ir linkiu ;)

2013 m. rugpjūčio 24 d., šeštadienis

šeštadieniniai malonumai

Na ką aš galiu pasakyti? Karštligiškai užsikrėčiau keksiukų, mufinų (ar kaip dar kitaip pavadinsi) virusu! Nežinau kuo tai baigsis, bet atradau TIEK nuostabių puslapių, kuriuose gražiausios formelės keksiukams, papuošimai ir kitos saldžios idėjos, kad neatsilaikiau ;)) Jau laukiu siuntinuko su naujomis kepimo formomis, o kol laukiu, dalinuosi LABAI šokoladinio pyrago Braunio (Brownie) receptu :)

Reikės:

  • 150g sviesto
  • 200g juodojo šokolado
  • 3 naminių kiaušinių
  • maždaug 100g miltų
  • 150g cukraus
  • 4arb.š.  kakavos

Kimbam į darbus:
ant garų vonelės išlydom šokoladą (vis pamaišant medine mentele), tada sumetam kubeliais smulkintą sviestą ir laukiam, kol šokoladas ir sviestas taps vientisa mase. Nukeliam nuo garų.
Atskiriam kiaušinio trynius nuo baltymų (į atskirus indus - reikės abiejų). Į indą su tryniais dedam cukrų ir išplakam iki standžių putų. Dedam miltus, kakavą ir viską gerai išmaišom. Supilam kiek atvėsusį lydytą šokolado ir sviesto masę.
Labai gerai išplakame baltymus ir po truputį pilam juos į paruoštą masę, vis (labai atsargiai!) permaišant. Tai, kaip permaišote plaktus baltymus turės įtakos pyrago kilimui.
Tešlą pilam į sviestu išteptą formą ir šaunam į įkaitintą iki 180`C orkaitę. Kepam maždaug 20min.

Braunis - amerikietiškas skanėstas, todėl tikėtis čia sumažinti kalorijų kiekį turbūt tikrai neverta ;) Kartais, manau, galim leisti sau be jokios graužaties pasimėgauti tikro, gryno, burnoje tirpstančio pyrago gabalėliu. O kad nebūtų per mažai, skanu su plakta grietinėle ir smulkintais riešutais ;)

2013 m. rugpjūčio 18 d., sekmadienis

Tikras džiaugsmas - dalykas rimtas ;)


 Šiandien kažkodėl prisiminiau visai nesenai mano draugo iš darželio pasakytą mintį: "Laimė - tai toks nematomas dalykas, kai tau viskas yra gerai". Ir tikrai! Jis visiškai teisus!

Nei vienas gimtadienio sveikinimas ar linkėjimas neapsieina be šių žodžių - "daug laimės Tau...". Jei ne kasdien, tai bent retkarčiais, manau, daugelis paklausia savęs: o kas ta laimė? Ar aš tikrai gyvenu laimingai? Ir paradoksalu tai, kad žodis, ką jau kalbėti apie jausmą, "laimė" - toks neapčiuopiamas, saldus, mistinis ir toks reikalingas kiekvienam mūsų :)
Deja, su metų bagažu vis rečiau mokam pasidžiaugti paprastais, kasdienybės dovanojamais džiugesiais. Turbūt tai tobuliausiai geba tik vaikai... Suaugusieji neretai tampa tais, kurie "tik skaito laikraščius, plauna indus ir savo vaikams vis kartoja povalandos". Gink Dieve, tokios nelaimės! Kai rutina ir niurzgėjimas užpildo dienas. Ir būtent todėl, kad netaptume bambekliais, nors ir prisidedant metų akmenėlių į gyvenimo kuprinę reikia mokėti išlikti vaikais.
Bent šiek tiek. Juk tikrai esame laimingi, kai:
grįžtančius po darbo pasitinka mylimas augintinis;
po sunkios darbo dienos apkabina ir nieko nesako, bet drauge tyli savas žmogus;
ryte pramerkęs akis prieš save matai rymantį besišypsantį veidą, kuris saugoja Tavo miegą;
kai liūdna ateina ir lyg niekur nieko prisiglaudžia minkštas pūkuotas namų padarėlis;
kai karštą dieną pradeda lyti gaivinantis lietutis, o tu be skėčio, bėgi iš tikrųjų nenorėdamas nuo nieko pabėgti;
kai turi kam paskambinti 3val nakties;
kai Draugas ateina tada, kada reikia - jaučia ir žino...o kartais tiesiog kartu su tavimi išeina iš proto;
kai pasinaudoji galimybe užauginti jei ne sodą, tai bent prieskonių lysvę ar vazonėlyje baziliką;
kai gali ne tik klausytis muzikos, bet gebi ją pajausti;
kai įveiki savo baimes, o trūkumus paverti privalumais;
kai turi Tave mylinčią ir be sąlygiškai palaikančią Šeimą;
kai išeini į naktį ir stebi žvaigždžių lietų;
kai turi draugų, su kuriais gera ne tik valandų valandas plepėti, bet ir taip pat gera tylėti;
kai mylimas žmogus praskaidrina kasdienybę;
kai įgyvendini iš pirmo žvilgsnio neįmanomus dalykus;
kai pildosi tai, kas buvo nugulę slaptuose sąrašuose;
kai esi kūrėjas;
kai gali padėti tam, kuriam tą akimirką esi reikalingas;
kai gali duoti, nesitikėdamas ką nors gauti mainais;
kai tas, kurį myli apipila bučiniais nuo galvos iki kojų pirštų galiukų - šiaip sau, be jokios priežasties;
...tų kai yra tokia gausybė (!), kad, manau, dabar jau supratote, jog tikrai dažniau nei manėte esate laimingi ;)  
Dauguma žmonių turi tiek laimės, kiek patys nori turėti /A.Linkoln/

2013 m. rugpjūčio 16 d., penktadienis

Ir Tu, ir aš gerai žinau,
kad esam viens kitam kažkas daugiau.
Dalink pusiau,
pasverk,
parduok,
jei nori, man mažesnę pusę duok.
Vis vien kartu. Nors esam du:
skrosti dangų ištiesti sparnai,
ilgi šešėliai vakaro sutemose...
Mes du ir visada kartu:
lietinga, saulėta, vėjuota.
Abu su savo raktų poromis
vienos ir tos pačios gyvenimo krypties eisme.
Kartu, nes norim, jaučiam, žinom...galim.
Ir tik kartu mes esame galia:
lietingoj, saulėtoj, vėjuotoj dienoje.

2013 m. rugpjūčio 11 d., sekmadienis

Mėnesis beveik įpusėjo, laikas -iausiems ;)

 
  • filmas - Kolibrio efektas J. Stathamas!!! Ir čia Jis kitoks, nei esame įpratę matyti: ne tas, visu greičiu lekiantis automobiliu, apsuptas gražuolių ilgakojų būtybių, tobulai įvaldęs ginklus ir lyg atsitiktinai nuolat tampantis sprogimų epicentru. Šiame filme jis palūžęs, apšepęs, verkiantis, bandantis ant griuvėsių pasistatyti naują gyvenimą... Ir sutinka naujo gyvenimo viltį - vienuolę Kristiną.
  • daina - arlissa - sticks and stones patraukė vokalas, po to jau skambesys, vaizdo klipas ir visas bendras kontekstas.
  • knyga - vyrai kile is marso moterys is veneros tai tikrai verta dėmesio knyga! Ne vien todėl, kad pamatysite, jog taip, kaip jūs, gyvena bent 90proc pasaulio porų..bet ir todėl, kad padės rasti susikalbėjimo būdus, atvers naujus ieškojimo ir supratimo plotus, paskatins būti geranoriškesniems vienas kito atžvilgiu ir tiesiog padės suvokti skirtumus. Žinosite, kad kitaip nebus - esame labai skirtingi, bet tuo pačiu, vieni be kitų negalime, todėl verta stengtis :) Be to, knyga parašyta su gera humoro doze, šiek tiek ironijos ir lengvo sarkazmo.
  • žurnalas - lamuslenis o taip, naujas Lamų numeris!
  • frazė - enjoy..
  • akimirka - http://31.media.tumblr.com/tumblr_m54n8akKZc1qhli25o1_500.jpg
  • vieta - http://31.media.tumblr.com/60f81eb9f18f0c4f2ea654a386d7d578/tumblr_mp2bdwnljp1risn14o1_1280.jpg

2013 m. rugpjūčio 9 d., penktadienis

Gyvenimo Marse ir Veneroje ypatumai

Rašydama, kad patys statome arba griauname mitus apie vyrų moterų santykius neveltui sakiau, tęsinys bus. Ir viena dalelė to tęsinio štai čia, šįvakar. Esate girdėję apie Marsą ir Venerą? Net neabejoju, jei ir nesate kosmoso tyrinėtojai. Taigi, marsiečiai vertina jėgą, kompetenciją, veiklą ir laimėjimus. Jų veikimas visuomet siejosi su savęs išmėginimu ir atskleisdavo jų jėgą bei gabumus. Jie vertino kitus pagal sugebėjimą siekti tikslo, o šį savo ruožtu parodo rezultatai. Viskas Marse atspindėjo šį sugebėjimą. Jie neskaitė žurnalų "Psichologija Tau" ar "Žmonės". Dauguma marsiečių mėgo būti gamtoje, domėjosi medžiokle, žvejyba ar automobilių sportu ir negalėjo pakęsti skaityt verksmingų romanų ir pamokomų knygelių. Marsiečiai labiau domėjosi „objektais" ir „daiktais" negu žmonėmis ir jų jausmais. Net dabar, gyvendami Žemėje, kai moterys svajoja apie romantiškus nuotykius, jie svajoja apie galingus automobilius, dar galingesnius kompiuterius, naujus mechanizmus ir dar naujesnes bei tobulesnes technologijas. Vyrų mintis užvaldę įvairūs „daiktai", kurie gali padėt išreikšti jų sugebėjimus ir proto galią siekiant naujų, dar geresnių rezultatų. (ištrauka iš J.Gray "Vyrai kilę iš Marso, moterys - iš Veneros"). Mielosios, o kai kurios iš mūsų vis dar puoselėjame viltis išsiauklėti vyrus pagal save. Tai - NEĮMANOMA nei fiziškai, nei genetiškai, nei dar kaip kitaip!!!
Veneriečių vertybės yra visai kitokios negu marsiečių. Jos vertina meilę, sugebėjimą bendrauti, grožį ir draugystę. Jos praleidžia marias laiko padėdamos viena kitai ir kitaip rūpindamosi viena kita. Moterų esmė apibrėžiama jų jausmais ir sugebėjimu bendrauti. Joms svarbiausia būti draugiškoms ir nesavanaudėms. Viskas Veneroje atspindėjo šias vertybes. Venerietėms nerūpėjo dangoraižių ir greitkelių statyba, joms buvo daug svarbiau gyventi kartu gražiai ir draugiškai. Bendravimas joms buvo kur kas vertesnis už darbą ir pažangias technologijas. Moterys orientuojasi ne į sėkmę, o į bendravimą. Joms labiau rūpi parodyti savo jautrumą, rūpestingumą ir meilę. Du marsiečiai eina į restoraną pavalgyti ne šiaip sau; jiems reikia aptarti projektą ar verslo reikalus. Be to, jiems tai efektyvus būdas aprūpinti organizmą maistu: nereikia eiti į parduotuvę, gaminti valgio ir plauti indų. Venerietės eina kartu pavalgyti, norėdamos paplepėti, labiau susidraugauti, pasikeist nuomonėmis bei suteikti viena kitai moralinę paramą. Restorane moterų pokalbis gali būti labai atviras ir intymus, panašus į gydytojo ir paciento pokalbį. Visos venerietės studijuoja psichologiją ir turi mažiausiai šios srities patarėjos magistrės laipsnį. Jos labai rūpinasi savo asmenybės ugdymu, dvasiniu tobulėjimu ir viskuo, kas padeda gerinti žmonių gyvenimą. Ech, tenka tik linkčioti galva ir sutikti su kiekvienu J. Gray žodžiu... ir kodėl jis vis dar nepaskelbtas šventuoju?! Vyrai, po to, kai buvo išleista ši knyga, neturite teisės sakyti, kad neįsivaizduoja, ko nori moterys! Čia juodu ant balto viskas parašyta ;)
Nieko nežinodama apie šias vyrų pasaulio vertybes, t. y. nesuprasdama vyrų prigimties, moteris labai lengvai, pati to nenorėdama, gali įžeisti ir pažeminti vyrą, kurį myli labiau už viską. Taigi nereikėtų nurašyti tokios tematikos skaitinių, kaip laiko gaišaties. Gyvenimas nepakartojamai žavus ir nepatikėsit, bet mes patys turim šansą (ir net ne vieną!) paslinkti vieną kitą šachmatų figūrėlę toje gyvenimo lentoje.

Pabaigai pavyzdėlis, labai gyvenimiškas..ir du galimi variantai. Pasirinkite patys ;)

Merė grįžta namo po varginančios darbo dienos. Jai norisi pasidalyti savo įspūdžiais ir išgyvenimais.
Merė: „Tiek daug reikia dirbti, man visiškai nelieka laiko sau."
Tomas: „Tu turėtum mesti tą darbą. Jis labai varginantis".
Merė: „Bet man darbas patinka. Tiesiog jie laukia, kad aš viską atlikčiau tuoj pat."
Tomas: „Tu jų nežiūrėk. Paprasčiausiai daryk tai, ką pajėgi."
Merė: „Aš ir darau! Bet tu tik pagalvok: aš pamiršau paskambinti tetai!"
Tomas: „Nesijaudink, ji neužpyks."
Merė: „Ar tu žinai, kaip jai dabar sunku? Aš jai reikalinga."
Tomas: „Tu pernelyg jaudiniesi, dėl to ir esi tokia nelaiminga."
Merė (piktai): „Aš ne visada esu nelaiminga. Ar bent gali mane išklausyti?"
Tomas: „Bet aš klausau."
Merė: „Kam aš čia varginuosi?"
Po šio pokalbio Merė pasijunta dar blogiau negu grįžusi iš darbo, kai tikėjosi iš Tomo supratimo ir švelnumo.

Tomas nežinojo, kad ramiai ir kantriai išklausęs Merės pasakojimo, būtų suteikęs jai nusiraminimą. Tik tuomet, kai Tomui buvo papasakota apie Veneriečių gyvenimą ir apie tai, kaip svarbu joms išsipasakoti, jis išmoko klausyti. Dabar, kai Merė grįžo namo pavargusi ir kupina įspūdžių, jų pokalbis vyko visai
kitaip:
Merė: „Kaip man sunku darbe, visiškai nelieka laiko sau."
Tomas giliai įkvepia, atsidūsta ir sako: „Hm, atrodo, buvo sunki diena."
Merė: „Jie mano, kad aš galiu dirbti kaip robotas. Net nežinau, ką toliau daryti."
Tomas kurį laiką patyli ir kažką numykia.
Merė: „Aš net pamiršau paskambinti tetai."
Tomas kilsteli antakį: „O, ne, to negali būti!"
Merė: „Jai taip trūksta manęs. Man kažkaip neramu."
Tomas: „Tu tokia nuostabi. Eikš, aš tave apkabinsiu." Tomas apkabina Merę, ir ji lengviau atsidūsta. Tuomet ji sako: „Man taip patinka su tavimi kalbėtis. Ačiū, kad išklausei, dabar aš jaučiuosi daug geriau."