#ContactForm1 { display: none ! important; }

2014 m. gruodžio 28 d., sekmadienis

Sveiki, mielieji,
kiekvienais metais galvoju, kad likus, pavyzdžiui, savaitei iki Šv. Kalėdų, dar tikrai rasiu laiko prisėsti prie kompiuterio ir brūkštelėti kokį jaukų sveikinimą didžiųjų žiemos švenčių proga... BET taip jau nutinka, kad nespėju :) Prieššventinės dienos pralekia šuoliais, išvažiuojame pas savus ir blog'as lieka be jokių šventiškų atributų. Skubu pasitaisyti.

Iš tikrųjų, tikiu žodžio, minties galia ir nėra taip labai svarbu kada tiksliai tai pasakyta, gruodžio 25-ąją ar kiek vėliau. Bet kad jau esame visai ant slenksčio senųjų ir naujųjų metų, tai norisi visiems palinkėti, visų pirma - tikrumo, nesvarbu ką darytumėte, ko imtumėtės, su kuo bendrautumėte ar apie ką begalvotumėte. Dar norisi linkėti tų įprastų, bet svarbių dalykų - šypsenų, artimųjų apkabinimų ir meilės, kurią vieni kitiems spinduliuojame - kad viso to ir ateinančiais metais netrūktų. Dar labai noriu Jums palinkėti idėjų, naujų siekių ir įdomių veiklų. Nemažiau gyvenime svarbi ir sveikata bei laimės (nors ir trumpos) pojūtis. Kad Jūsų gyvenimo žemėlapiuose būtų kuo daugiau kelių - greitkelių, kaimo vieškelių ar miško takelių, kurie ves Jus jūsų laimės link. Artėjant Naujiesiems norisi linkėti, kad atverstumėte naują lapą. Ne, senųjų išplėšti iš gyvenimo knygos tikrai nerekomenduočiau, tiesiog būkite pasiruošę nerti į naujoves. Kad ir kokie geri Jums atrodo šie - 2014-ieji, linkėsiu Jums dar sėkmingesnių 2015-ųjų! Ir pabaigai norėčiau linkėti tik gerų akių, kurios sugebėtų net ir tarp juodžiausių pelų pamatyti gerumą ir gerų lūpų, kurios net ir netikėčiausiems išbandymams užgriuvus atrastų ir ištartų gerą žodį... na, ir žinoma, gerų širdžių, kurios visai tai pajaustų.

Su artėjančiais 2015-aisiais, mielieji! Sėkmingų, kūrybingų, nuotykių ir naujovių kupinų metų. Iki pasimatymo naujuose mano užrašų Jums puslapiuose!

2014 m. gruodžio 21 d., sekmadienis

Naujų laikų Moteris

Žinote, kai rankose laikau naują žurnalą (gruodžio pabaigoje pasaulį išvysta sausio mėnesio numeriai) visuomet apima keistas jausmas, lyg būčiau žingsniu priekyje šiandienos. Dar keisčiau, manau, turėtų jaustis žmonės, kurie ruošia naujus žurnalo numerius. Jie visuomet gyvena vienu numeriu prieky visų kitų. Taigi, vieno skaitomiausių žurnalų moterims Lietuvoje jau 2015-ųjų metų numeryje skamba vien stiprūs moterų balsai. Balsai moterų, kurios mąsto kitaip, laužo standartus ir negailestingai naikina klišes, jau ilgą (gal kiek per ilgą) laiką priskirtas moteriškai lyčiai. Skaičiau straipsnį po straipsnio ir mąsčiau, kokia gi ta naujų laikų Moteris? Straipsnių herojės buvo TOKIOS skirtingos, bet tuo pačiu turinčios kažką bendro...
Vyrai rėkia, kad moterys prarado savo prigimtinį moteriškumą ir, kad jas reiktų uždaryti į "moteriškumo mokyklas". Moterys neatsilieka ir kaip antausį rėžia, kad jeigu vyrai leidžia sau būti skudurėliais moterims po kojomis, tai kas joms belieka - perimti vyriškąjį vaidmenį į savas rankas. Psichologai aršiai diskutuoja, kodėl tos moterys virsta "trans" būtybėmis, prie kurių bijo prieiti vyrai, bet džiaugiasi darbdavys, galintis tokiai būtybei ant pečių sukrauti visus įmanomus darbus - kaip tikrų tikriausiam darbiniam mului. O vyrai dejuoja, kad vis dėlto, po visų darbų jie pasigenda deivių namuose, kurios su šypsena kurstytų šeimos židinį ir švelniu balsu viliotų juos į jaukų guolį...
Ši tema, apie moterų NEprarastą moteriškumą, o vyrų - vyriškumą, manau, tokia pat aštri, kaip gerai pagaląstas virtuvės šefo peilis arba temos apie politiką giminės rate. Tai kokia gi turėtų būti ta naujų laikų Moteris, kad būtų priimtina visuomenei, tinkama karjerai, neišsižadama vyro ir šeimos? Arogantiškos moterys, nes mat tik lipant kitiems per galvas gali pasiekti aukštumų, tapo vakar dienos atgyvena. Stiprios, savimi pasitikinčios, aukštus postus darbe užimančios - realybė, bet po truputį tolstanti ir užleidžianti vietą toms, kurios geba derinti darbą ir šeimą, malonumus. Gyvena gyvenimą, kurio nereikia išsižadėti dėl karjeros. Dabarties moterims rūpi mokslas, tobulėjimas, bet šiuos dalykus stengiamasi suderinti su asmeniniu gyvenimu. Jos nelaukia, kada kas nors atvilks sumedžiotą mamutą - tuo gali pasirūpinti pačios, bet visuomet su malonumu leis savo vyrui vykti į medžioklę, kad šis neprarastų prigimtinių instinktų. Naujų laikų moterys stiprios savo vidiniu pasauliu, nuostatomis ir aiškiai sudėliotais prioritetais. Jos stiprios, bet NORI jausti užnugary ir žinoti, kad kai kas nors nepavyks taip, kaip norisi, turės Tą, į kurį atsirems ir jausis saugi. Šių dienų Moteris vis dažniau renkasi šeimą ir vaikus vietoje užtikrintos vietos darbo rinkoje. Nes ji nebenori įrodinėti visuomenei, kokia stipri ir galinga galinti būti, esą vaikas tik šalutinis veiksnys, "kokybiško" šeimyninio gyvenimo rodiklis, kuris toli gražu nėra stabdys karjerai (ir su kelių savaičių ar mėnesių kūdikiais bėga darbų maratoną, lyg tai būtų norma). Šiandienos Moteris taip aršiai nebesiveržia į vyrų pasaulį ir nebruka jiems savo taisyklių. Ji nėra nuolanki namų tarnaitė, bet moka pasimėgauti kurdama namų šilumą ir jaukumą. Manau, kad šiandienos Moterys suvokė, kad nenorėdamos šalia matyti moteriškų vyrų, pačios turi nustoti elgtis kaip vyrai. Elementari, bet, deja, nevisiems suvokiama tiesa.
Aš tikiu, kad ne veltui vyras gimė vyru, o moteris moterimi. Matyt Vyr. režisierius yra suplanavęs įdomių vaidmenų ir būtent tokiems veikėjams, kokie buvo atsiųsti čia į Žemę. Ir net kai kas nors galvoja priešingai, kad neva turėjo gimti, pavyzdžiui, vyras moterimi, matome, kad ir po plastikos chirurgų įsikišimo nelabai kas gero įvyksta. Plastinė chirurgija gali pakeisti lytį, tam tikras kūno dalis pašalinti, reikiamas prisiūti, bet plastikos chirurgai nėra dievai ir kol toks "neapsisprendėlis" guli ant jų darbo stalo negali jam implantuoti manierų, eisenos, nuojautos, tam tikrų subtilybių, būdingų tik tos lyties atstovams. Ir tuomet nuo to chirurgų stalo pakyla toks "nei šioks nei toks" individas - praradęs tikrąją tapatybę, lyg ir norintis susikurti naują, kitokį rytojų, bet pasimetęs turbūt dar labiau nei prieš gulantis ant operacinio stalo.
Naujų laikų Moteris suprato, kad jai nebereikia ant savo pečių nešti viso pasaulio, nereikia nudirbti visų įmanomų darbų, ir išspręsti visų kylančių sunkumų. Tai ji, jeigu tik pati nori, gali daryti drauge su vyru. Ir jaustis dėl to nei kiek ne blogiau. Tiesiog ne tokia pavargusi, išsekusi ir sutrypta. O tuomet atsiranda laiko ir tam prigimtiniam moteriškumui skleistis ir visiems kitiems dalykams, kurie leidžia mums jaustis tikromis asmenybėmis, o ne vyrų įkaitėmis kasdienybėje.
Šių dienų Moteris - charizmatiška, išsilavinusi, komunikabili, šilta, atidi savo aplinkai, jautri, laisva savo vidumi, įkvepianti, savita ir įdomi, kaip asmenybė, subtili, bet tuo pačiu velnioniškai padūkusi ir nesipriešinanti savo prigimčiai... svarbiausia - nebijanti būti tiesiog savimi. Tikra.

2014 m. gruodžio 20 d., šeštadienis

Metinė ataskaita... sau.

Kiekvienas mūsų artėjant metų pabaigai kruopščiai ar kiek atmestinai peržvelgiame praėjusius metus: darbus, poelgius, tikslus, santykius, įvykius. Žvelgiantys giliau analizuoja save ir bando nusimatyti ateinančių - Naujųjų metų siekius, bando piešti linijas, galimai nuvesiančias prie finišo. Nes posakis "Esame savo laimės kalviai", matyt, daugiau ar mažiau veikia. Kas kitas, jeigu ne Tu pats planuosi ir po mažą detalę, kaip dėlionę, lipdysi savo gyvenimą?
Gyvename tokiu laiku, kad rodos VISKĄ galime susiplanuoti patys: darbus, karjerą... patys renkamės kokio gyvenimo pamatus norime kloti, renkamės iš kokių medžiagų statysime gyvenimo karkasą ir kuo užpildysime erdves. Patys sprendžiame, norime karjeros ar atsiduosime šeimai. Būsime kažkieno kito pavaldiniai ar kursime rytojų iš savo idėjų ir svajonių. Galime, kaip muzikoje, pasirinkti netgi mums labiau tinkantį ritmą, į kurio taktą trepsėdami keliausime, o galbūt tylą, atvesiančią mus į vidinę ramybę. Renkamės ką nors daryti ar tiesiog egzistuoti. Rodos tokia gausybė pasirinkimų ir visur viską gali modeliuoti pats, bet... Vis dėlto, išlieka dalykų, už kuriuos, deja, negalime būti atsakingi . Tiesą sakant, net neturime galimybių to įtakoti. Net jeigu turime viso Pasaulio turtus (materialinius ar/ir dvasinius). Tiesiog negalime. Yra dalykų, kurie ne mūsų galioje. Ir tai daugelį mūsų šiek tiek trikdo. Galvojame, kaip apeiti tam tikrus dalykus, kurie kelią baimę, skausmą ir visuotinį nusivylimą. Egzistuoja toks posakis, kad kol nenustoji bandyti - tu dar nepralaimėjai. Galbūt. Bet net ir tai galioja toli gražu ne be išimčių. Biblijos ištrauka teigia "Žmogus planuoja savo kelią, bet Viešpats jį veda". Ir vis dėlto, "Po dvidešimties metų tu būsi labiau nusivylęs dėl to, ko nepadarei, nei dėl to ką padarei. Taigi atsikratyk pančių. Palik saugų uostą. Pagauk palankų vėją. Tyrinėk. Svajok. Atrask." /Mark Twain/ Net jeigu ir suvoki, kad visko iki galo apspręsti pats negali, paversk šį žinojimą savo stiprybe.


2014 m. gruodžio 7 d., sekmadienis

Neskaičiuokime paskutinių metų dienų. Tiesiog tinkamai jas nugyvenkime.

Ir vėl Gruodis. Nuo paskutinio tokio sakinio praėjo metai, o atrodo, lyg koks mėnuo. Net nežinau džiaugtis ar verkti, kad taip greitai ir nesugaunamai bėga laikas. Matyt ne veltui P. Coelho "Piligrime" rašė, kad laikas niekada nebėga tuo pačiu ritmu. Laiko ritmas priklauso nuo mūsų pačių.
Šis gruodis šiek tiek kitoks nei praėjusieji. Jis paskutinis kai dar naudojamės savo nacionaline valiuta - litu. Negana to, kad gruodis užbaigia metų ratą, jis tarsi brolis dvynys nenutrūkstamai perduodantis sausiui laiko estafetę. Tarsi tarpininkas tarp šiandienos ir to "geresnio" rytojaus. Dvyliktas brolis, Naujųjų naktį išskrisiantis juodvarniu iki kol vėl apsisuks metų ratas.
Gruodis, jau tampa priimta visuomenėje, gerumo akcijų ir svajonių pildymo metas. O ar neturėtų tokiais gruodžiais virsti visi metų mėnesiai..? Dalinti(s) gerumu, meile, šiluma, jaukumu ir šypsena neturėtų būti tinkamo ar netinkamo mėnesio. Tai tiesiog turėtų virsti mūsų kasdienybe, nepriklausomai nuo to, koks kalendorinis metų laikas.
Taigi, ką dovanosite brangiems žmonėms šį gruodį? Aš įnirtingai galvoju... į ką geriau būtų įpakuoti šilumą, kad ji neišsisklaidytų ir pasiektų adresatą. O kokį popierių ar dovanų maišelį parinkti švelniausioms šypsenoms, apkabinimams ir gerumo žodžiams? Į ką įvynioti jaukumą? Teks pasukti galvą...
Žinote, kas keisčiausia, kuo toliau, tuo labiau man norisi dovanoti visada, išskyrus tas dienas (gimtadienis, vardadienis, sukaktys, šventės), kai dovanoti "reikia". Bet nepaisant to, dovanoti man dvigubai maloniau nei laukti dovanų. Tikrai, nei kiek neperdedu. Man patinka rinkti, ieškoti, galvoti apie tuos žmones ir galiausiai sulaukti jų reakcijos. Tai suteikia tiek daug gerų emocijų, kad tampa lyg atgalinė dovana sau pačiai.
Pabaigai neradau tinkamesnių žodžių, kaip A. Maceinos "Ne tiek žmogus gyvena laike, kiek laikas gyvena žmoguje kaip jo egzistavimo forma".

2014 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis

Tylos minutė

Paskutinės lapkričio dienos... Greitai prasidės adventas - susikaupimo, apmąstymo ir paslapčių metas. Šį vakarą po, regis, nesibaigsiančios dienos darbe pagaliau nurimau. Čia. Savyje. Sėdžiu su ausinėmis, kuriose The Dream Song, susisupusi šiltame plede (tiesiog, dėl jaukumo), ranka čiuopdama dilgėlių arbatą (o taip, nustebtumėte, kokia gardi gali būti dilgėlių arbata) skęstu vakaro ramybėje.
Šiandien turėjau galimybę "užuosti" artėjančias gražiausias žiemos šventes: prisiliesti prie pernykštės eglutės, sušildyti ją rankų darbo žaisliukais pagamintais iš džiovintų apelsinų skiltelių, prisivilioti geras mintis sapnų gaudyklėmis ir sukurti žmonėms bendrystės jausmą - kai vienija bendras tikslas.
Keista tyla. Laukimas: rytojaus, švenčių šurmulio, karšto šokolado skonio burnoje, lupamų mandarinų paskleidžiamo kvapo ore, draugo rankos savam delne, pokalbių prie židinio ir artimųjų šypsenų. Tylus laukimas to, ko negali apčiuopti, bet gerai žinai, kad kada nors tai virs netgi šiek tiek daugiau nei apčiuopiama.
Akimirka. Tokia trapi... čia ir dabar - esi arba ne. Ir kai susimąstai apie tą "o jeigu ne...", staiga duria skausmas peiliu. Skauda, nes gali taip ir likti nepasakęs to, kas labai svarbu patiems brangiausiems, gali nebepriglausti vaiko, nenubraukti ašarų ir prarasti galimybę pasakyti "viskas bus gerai" tam, kuris tikisi būtent šių žodžių, nebepaglostyti šuns ir nenusišypsoti tam, kuris visada kantriai laukia tavo šypsenos. Gali likti prisiminimuose, bet tai nebus tas pats, kaip būti čia ir dabar.
Tyla, kai esi tiesiog ramus viduje kitokia. Su ta tyla drauge pabūti gera. Ir nors žinai, kad už durų nekantraudamas laukia rytojus, neįsileisk, kol nepradeda įkyriai skambinti durų skambučiu. Lai palaukia, nes rytojus juk negali ateiti be šiandienos. Tiesiog negali. Kaip negali ateiti pavasaris nepraėjus žiemai, o pavasario niekada neaplenks vasara.
Viskas laiku ateina tiems, kurie moka laukti /Onorė de Balzakas/

2014 m. lapkričio 9 d., sekmadienis

Rankos gavo darbelio - individualūs užsakymai :)

Apyrankė "Color Rain"
Apyrankė "Paslapties skrynia"
Apyrankė "Colors of Autumn"
Apyrankė "Lucky day"

Love is Simple

Meile, akla jėga ir aklas nuotykis, gyvenimo – mirštančio karaliaus – švelnus juokdarys; nieko nėra tavyje gražaus ir viskas nuostabiai gražu; meile, pilna prakeikimų ir stebuklų, paprasta, žiauri ir dosni, dar negimusiems sukrauni dieviškas gėrybes ir pati sunaikini; tokia tu esi, palaiminta meile – vienintele, nepasirenkama; bepročiai tavęs vengia, o kas nevengia taip pat netenka proto. – J. Grušas.
Meilė - tas jausmas, kurio nesunaikina šimtmečiai, neištrina karai, nesuniokoja net didžiausios gamtos stichijos. Jausmas, kuriam aprašyti neužtektų viso Pasaulio medžių popieriaus lapams pagaminti. Jausmas, kurį nešiojantis užanty - tiesiog gera ir jauku. Jausmas, kuris šildo net žvarbiausią dieną...
Meilė net suklasifikuota į tam tikrus tipus: krikščioniškai draugiška, romantiška, erotinė, platoniška, broliška, motinos meilė, meilė sau, meilė Dievui ir t .t. Anot psichologų, egzistuoja spalvinis meilės tipų modelis, trikampio teorija ir panašūs dalykai. Kuo daugiau žinių, teorijų ar apibrėžimų kam nors paaiškinti išrandama ir užrašoma, tuo, atrodytų, viskas suprantamiau. Bet Meilei tai, manau, netinka. Kiekvienam ji sava, kiekvienas mūsų santykius su mylimuoju įsivaizduojame ir suprantame savaip, praleisdami visas teorijas per savą prizmę. Kitaip ir būti negali. Čia vienos ir nekintamos tiesos būti negali. Per daug subtilu. Trapu. Neapčiuopiama. Ir tuo pačiu TAIP stipru.
Sutikite, juokingai nuskamba klausimas "Už ką jį (ją) myli?" ir dar juokingiau, kai pašnekovas išgirdęs tokį klausimą ima rimtai ieškoti "Na tikrai, už ką gi aš jį (ją) myliu?!" Pradėjus taip "knaisiotis" po jausmus gali paaiškėti, kad gal ir nėra tokių labai svarių priežasčių tai meilei... Bet protingas žmogus, visų pirma, nepasiduos provokacijai "už ką?", visų antra, nenarstys savęs ir santykių ar TO jausmo po gyslelę, kad išsiaiškinti, vis dėlto "už ką". Reikėtų išmokti tiesiog mylėti. Čia kaip kvėpuoti. Kvėpuoji negalvodamas, kodėl taip darai. Tai diktuoja gyvo individo prigimtis ir jokių šalutinių paaiškinimų tam negalvojame. Tad kodėl turėtume racionaliai paskaičiuoti "už ką" ir "kiek" mylime? Juk Meilė yra Gamtos karūna. "Ji kuria skirtumus tarp visų būtybių, tarsi norėdama viską į save sugerti; ji viską išskiria, kad vėl viską sujungtų. Keli lašeliai iš meilės taurės atlygina visą kupiną kančių ir rūpesčių gyvenimą", teigė J. V. Gėtė.

2014 m. spalio 28 d., antradienis

Abejotino statuso dekoracijos

Ne pirmame interviu su žinamomis ir visuomenėje "gerbiamomis" (dėl tos neva visuotinos garbės, tiesa kyla abejonių) damomis girdžiu: "reikia vyrui netrukdyti", "kartais moteriai reikia tiesiog nieko nedaryti, tylėti ir laukti, kitaip tariant leisti vyrui dirbti ir mąstyti", "vyrą reikia gerbti ir jam tarnauti"... na, žinote, tas "tarnauti" mane turbūt nuginklavo galutinai! TARNAUTI?! Jos rimtai?!? Priminkite, kuriame amžiuje įstrigę esame? Čia kas, ponai ir ponios su dvaro samdiniais pašonėse? O gal dar gūdesni skaudžios (tikrąja ta žodžio prasme) vergovės atgarsiai nūdienoje? Jei girdėčiau ne savomis ausimis, sunkiai patikėčiau, kad šiandien yra moterų, kurios renkasi tokią tarnystės formą.
Taip, sutinku, kad vyrai yra tas mūras, tos sienos už kurių mes esame saugios, mylimos, gerbiamos ir todėl tiek pat saugančios, mylinčios ir gerbiančios. Klausau tų interviu ir, aišku, matau, dažnai blizgiuose žurnalų viršeliuose ir jų puslapiuose šmėžuojančias damas. Taip kalba tos, kurios pačios nejudindamos nė piršto gali leistis į kelionę Bahamuose (žinoma tokią kelionę finansuoja puikusis sutuoktinis, su kuriuo ir yra "pasirašyta" ta nuolankios tarnystės sutartis) ar rinktis "šopinimasi" Milane, ketvirtadienį, šiaip sau, dėl pramogos. Kalba damos, kurių vyrai sako dirbantys po 6-7 dienas per savaitę, kad būtų ne geri, o GERIAUSI verslininkai, kurie nepramiega progos užsidirbti (suprask, nevengia dirbti per "šventines" dienas, kai kiti tuo tarpu ilsisi). Nes laikantis tokio darbinio tempo gali pildyti visas savo "tarnaitės" užgaidas, pavyzdžiui, virtuvės baldus padaryti tokio pat rašto, kaip mylimosios rankinė ir paties avimi mokasinai.
Turtai ar gera finansinė padėtis iš esmės nėra blogybė. Tiesiog kartais mūsų "gerbiamieji" peržengia, mano manymu, sveiko proto ribas. Aišku, kai tikrai nuoširdžiai dirbi tiek daug, kad būtum tas geriausias ir tikrai tokiu tampi, turbūt nesvetimas tampa ir besaikis užgaidų (net ir kvailiausių) tenkinimas vien todėl, kad "aš galiu!". Na ir gerai, tebūnie... Tenkinkite tas užgaidas, jeigu tai jums suteikia laimės ar bent kiek pilnatvės gyvenime. Bet kaip su riba, kai moterys viešai dėsto, kokia neva ta tobula moteris turi būti šalia to, kuris "uždirba" joms gyvenimą. Dar dabar ausyse skamba tas "neduok Die vyrui trukdyti!"... Na, kita vertus, suprantama, dekoracijos gražiausios tada, kada tyli ir tiesiog atlieka savo pirminę funkciją - puošia.

2014 m. spalio 25 d., šeštadienis

Saugikliai laimingoms pabaigoms

Kai lėktuvas sklendžia reikiamame šuoliams aukštyje viduje dar sėdintys šuolininkai išklauso paskutinių instruktažo niuansų, kas susikaupę bando atrasti ramybę, kas maskuojasi linksmumo kauke ir taip bando save padrąsinti... Bet manau visi tikisi to pačio - laimingos pabaigos. Kad patirtų adrenalino antplūdį kūne ir širdyje, nusinertų tarsi nebereikalingą odą ore ir į žemę nusileistų kaip naujai gimę. Visose šiose žmogui svarbiose sekundėse ir minutėse svarbiausias sraigtelis - išsiskleidęs parašiutas. Elementaru, nes be šios dalies, nebus ir tos laukiamos laimingos pabaigos.
O kaip gyvenime? Šiapus, ant žemės. Kai nardai kaip žuvis tarp brakonierių kilpų, kad neįkliūtum kur nereikia ir vistiek stengiesi pasiekti savo tikslą. Arba kaip pelė žvelgdama į spąstuose esantį gardų kąsnelį bandai strateguoti, kaip jį pasiimti. Čia jau kaip kuris Jums labiau patinka apibūdinimas. Esmė ta pati. Ir žuvis ir pelė realiai, manau, laukia to įsijungiančio "saugiklio", kuris išgelbės nuo galimai nepalankiai susiklostysiančios situacijos. Parašiuto, kuris suveiks būtent tą akimirką, kai labiausiai bus reikalingas.
Saugikliai gyvenime suteikia galimybę rizikuoti, bet tuo pačiu suteikia ir galimybę reikiamu momentu ištraukti "draudimo polisą". O jeigu neturi draudimo, visada gali kliautis sėkme ir tikėtis, kad atsiras žmogus, kuris pasirodys reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Čia panašiai kaip šokant parašiutu pirmą kartą, su instruktoriumi: užvaldytas adrenalino lyg ir esi pasiryžęs viskam, bet atėjus reikiamam momentui kaip saugiklis suveikia instruktoriaus patrauktas žiedas ir tą pačią sekundę išsiskleidęs parašiutas.
Kaip sakoma: "Skrydžio malonumui pajusti parašiutas nereikalingas, jis reikalingas, jei norėsi tai pajusti ir antrą kartą".

2014 m. spalio 11 d., šeštadienis

Kokį Tikro Vyro paveikslą piešia patys vyrai..?

Sakydama "Būti moterimi...ir išgyventi" jokiu būdu nenorėjau nuvertinti vyrų ar juo labiau pasakyti, kad būnant vyru, suprask, viskas lyg per sviestą. Manau, toli gražu taip nėra.
Ankstesnių laikų vyras turėjo pakankamai aiškiai apibrėžtus prigimtinius rėmus - "medžiotojas", "šeimos maitintojas". Iki šių dienų daug vandens nutekėjo... ir vyrų rėmai daug kartų buvo laužomi, vėl klijuojami, lipdomi naujai. Kas iš to gavosi? Naujų laikų vyrai.
Vienas nesenai atrastas savo Blog'o rašytojas, Mantvydas Leknickas teigia, kad "Tikras vyras niekada nemeluoja", na, turbūt turėjo galvoje, kad neturėtų meluoti. Tikrai taip, visos dailiosios lyties atstovės dabar linksi galva. Paprasta, bet, deja, net ši gudrybė pavergianti moteris vyrams nevisuomet perkandama. Dar pasak to pačio Blog'o autoriaus "Tikras vyras visada užleidžia vietą, visada apgaubia savo švarku moters pečius, niekada nežiūri į žemę, nes pasodintas ąžuolas stiebiasi dangaus link." Pripažinsiu, būtų tikrai džiugu jeigu aplink "augtų" būtent tokie ąžuolai. Juk tuomet ir "liepos" neprarastų savo prigimtinių savybių: grakštumo siūbuoti vėjyje ir nebijoti palūžti, nes šalia jų - ąžuolai. O M. Leknicko frazė "Tikras vyras niekada nesmogia iš nugaros, nes jis mėgaujasi paskutiniu priešo žvilgsniu" verta būti kaligrafiškai iškalta net ne patiltėse, bet ant miesto sienų, matomiausiose vietose. Nes tai, kas subtilu (turbūt daugelis pastebėjote Vilniuje bandymus nuspalvinti patiltes ir užrašus "Kodėl patiltės turi būti pilkos?" autorių apmaudą), ne visuomet pastebima subtilumo šalininkų. O dar jeigu vyrai ( na gerai, ne visi, bent jau dauguma), kaip teigia M. Leknickas nenutylėtų matydami savo giminės atstovo nedžentelmenišką elgesį, nors puikiai suvoktų šio pamokslo beprasmiškumą, tai gal tikrai turėtume Džentelmeno vardo vertų vyrų? O dabar laikykitės, mielosios (jeigu skaito vyrai, atleiskite, bet ši vieta, manau, dedikuota moterims) - anot M. Leknicko Tikras Vyras - "<...> santūrus, bet ir šarmingas, tikras vyras tai ne bicepsai ar milijonai banko sąskaitoje, tai ne žemas balsas ar šeriai skruostų zonoje, tikras vyras net gi ne prabangiame Armani kostiume įspraustas kūnas ar tiesiog stiprioji lytis. Ne, tikras vyras tai tas, kuriuo kiekvienas norime tapti. Pasiseka tik atkakliausiems." Po tokių žodžių netgi drįsčiau suabejoti, ar tai tikrai galėjo užrašyti vyras. Bet Blog'o autoriaus vardas ir pavardė, o ir profilio nuotrauka byloja, kad tai tikrai vyriškos giminės "atstovas spaudai". Galiu tik pasidžiaugti, nes esu maloniai nustebinta tokio mąstymo. Nors pati Blog'ą, kurį šiandien citavau, užmačiau ne taip ir senai, bet jis jau turi savo gerbėjų ratą ir panašu, kad visai ne mažą. Sveikinu ir nuoširdžiai tikiuosi, kad skaitanti auditorija ne vien moteriškos giminės. Galų gale, ne tiek svarbu, kurioje barikados pusėje esame, svarbu kaip mąstome, ko siekiame, kokią žinią nešame Pasauliui! Šį mano pasakymą labai taikliai ekranizuoja vaizdelis:

2014 m. spalio 4 d., šeštadienis

Būti moterimi...ir išgyventi. II dalis

Du pastaruosius mėnesius iš eilės žurnalai rodos nieko kito savo interviu nesirenka, kaip tik karjeros viršūnėje įsitaisiusias damutes: alaus daryklos gamybos ir technikos direktorė, drabužių parduotuvių tinklo pardavimo ir rinkodaros direktorė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktorė... ir tai tik lašas jūroje. Rodos aplink vien tik direktorĖS!?
Taip norisi paklausti gerbiamų žurnalo redaktorių, negi aplink mus tik karjeristės, aukšto rango vadovės ir direktorės? Ar tikrai nebeliko tų tikrųjų moterų, kurios įdomios savo "užklasine" veikla net ir būdamos namų šeimininkės, menininkės, valstybinio sektoriaus darbuotojos, verslininkės ar kitokių šaunių dalykų sumanytojos ir įgyvendintojos? Ar čia tokia taktika: žurnalas moterims nori įteigti, kad tik pasiekusi aukštumų karjeroje moteris gali save pristatyti moterimi iš didžiosios "M"?
Ir taip jau šių dienų visuomenėje gajūs įvairūs stereotipai, kurie kaip iškramtyta guma prilimpa neatplėšiamai prie mokyklinio suolo. Standūs visuomenės rėmai, kuriuose vienaip ar kitaip įrėmintas kiekvienas mūsų. Tam tikrų klišių apribotas pasirinkimas ir mąstymas. Argi to negana žlugdyti savivertei ir kelti nepasitikėjimui savimi ir tuo ką darai? Manyčiau pakankamai...
Lyg būtų negana spaudos, įvairiose laidose tarp kalbinamų pašnekovų taip pat labai populiarios tos šauniosios vadovės, direktorės ir nepailstančios karjeristės. Juokas pro ašaras. Taip, sutinku, kad net šioje situacijoje yra dvi medalio pusės ir nelygu kuriai jų priklausai, tokią nuomonę turi. Iš vienos pusės straipsniai ir visuomenei nešama žinia apie karjeristes skatina stengtis, tobulėti ir nepaleisti vėjais savo potencialo. BET kita vertus, tai lyg kirtis šlapiu skuduru per veidą toms, kurios vietoj karjeros Everesto pasirinko šeimą, ramią motinystę, kitokį gyvenimo būdą, nei bando atkakliai piršti žiniasklaida ir visuomenė.

Man tikrai šiek tiek neramu, kad mamos dabar taip skuba grįžti į darbus vos paauginusios savo atžalas. Ir netgi ne visada todėl, kad jų vidinis Aš rėkte rėkia "veiklos!darbo!naujų iššūkių!", o todėl, kad baiminasi, jog jų vietą užims kažkas kitas ar kita, kuri(s) bus darbui ir karjerai atsidavęs keliasdešimt procentų daugiau nei ji - žmona, mama ir tiesiog namų fėja (toks pavadinimas šeimos židinio kurstytojai man daug patrauklesnis, nei namų šeimininkės). Ir tik po keliasdešimt metų iš tokių moterų, kurios skubėjo vytis darbą ir lyg smėlis pro pirštus slystančią karjerą išgirsti, kad galbūt suklydo, šiandien rinktųsi kitaip, nes tas laikas, kurį paskyrė darbui toli gražu nepranoko pagrindinio namų fėjos vaidmens. Bet deja, pakeisti pasirinkimą dažnai būna tiesiog per vėlu.

2014 m. rugsėjo 28 d., sekmadienis

Tylus Rugsėjis,
Kalbantis vėjui.
Žodžius pabėręs
Į laukus nuėjo...
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Kiekvienas metų laikas atsineša kažką savo: žiema kvepia stebuklų laukimu, tyla ir ramybe; pavasaris dovanoja nubudimą ir gyvenimo gaivalą; vasara dalinasi džiaugsmo ir šėlionių nuotaika... O štai ruduo man asocijuojasi su apmąstymais ir susikaupimu. Tarsi pasinėrimas į savotišką letargo miegą, kai viską jauti ir girdi, bet matai per ūkanas. Metas, kai viskas aplink sulėtėja. Ir nori nenori pats virsti tingiu katinu, kuris mieliau įsitaiso prie šiltos krosnies nei ieško medžioklės nuotykių.
Namai vis dažniau pakvimpa cinamonu ir obuoliais. Kaklą nuo vėjų apjuosia šiltesnė ir jaukesnė kaklo mova, o rankas pradeda šildyti plonytės moheros siūlai. Ruduo.
Vis dažniau įsiauname į guminius botus vietoj lengvų sportinukų. Kasdieniu draugu tampa žaismingas skėtis, saugantis nuo rudeninių darganų. Supranti...į pabaigą Rugsėjis.
Žvarbų rytą sugrubusias rankas šildo termosinis karšto gėrimo puodelis. Ir vietoj to, kad susitikęs su draugais gurkšnotumei ledų kokteilį renkiesi jaukiai pasėdėti susisupus į pledą prie puodelio arbatos. Ruduo.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Išdidus Rugsėjis
Lapus šalnai pakandus
Galvą iškėlęs
Nudienotais Bobų vasaros takais išėjo...

2014 m. rugsėjo 27 d., šeštadienis

Būti moterimi...ir išgyventi. I dalis

Pasak L.Tolstojaus "Moterys - tai ašis, aplink kurią viskas sukasi". Ir negali to paneigti, kai visi žurnalai rašo ditirambus karjerai aklai atsidavusioms moterims, lieja rašalą spėlionėms, kokia gi ta XXI amžiaus moteris... Be jokios abejonės kabinami medaliai toms, kurios laiko visus keturis namų kampus, darbinėje sferoje siekia tarptautinio pripažinimo, nuolat keliauja po Pasaulį, nebegali susigaudyti tarp išeitų mokslų diplomų ir galų gale, yra nesuprantanti, kas esanti iš tiesų, be visų šių kaukių. Bet medaliai juk žavi? Kolekcionieres.
Kasdienybės ratas toks, kad įsukęs vargu bepaleidžia ir po 12 valandų darbo. O konkurencija tokia, kad paleidus vadžias, rodos, niekaip nepavyks įšokti ir suvaldyti nuo skardžio riedančio gyvenimo vežimo. Kiek baisoka, kai susimąstai, jog per tą beprotybę dalis mūsų prarado bet kokią tapatybę. Identifikacijos numerį - tai, kas išskirtų jį iš daugelio kitų. Tai, kas suteiktų savitumą.
Paieškoje įvedus žodį "moteris" gauname apie 11 800 000 rezultatų (na gerai, patenkinsiu smalsumą, įvedus "vyras" paieška randa kiek daugiau - 12 800 000 rezultatų). Ir permetus akimis informaciją, atrodo, kad ta "moteris" tikrai kažkas stebuklingo arba mažų mažiausiai - antgamtiško! Tiek sentencijų, citatų, eilių ir kitokio plauko rašliavos, skirtos būtent moterims. Ir žinote, skaitant "anais laikais" diktuotas rašytojų, filosofų mintis atrodo, kad tokių moterų nebėra. Jos tiesiog išnyko kartu su "dailiosios lyties" traktavimu, nuskendo kažkur tirpstančiuose ledynuose drauge su mamutus medžiojančiais vyrais ir uogas renkančios moters idealu.
Lėkdamos užkariauti Pasaulį pamiršome, kas esame. MOTERYS. Visų pirma esame moterys, mamos, dukterys, seserys ir tik po šių svarbiausiųjų "titulų" esame darbo rinkos dalyvės, visuomenės narės, savo lyties atstovės Pasaulyje. Nežinau kaip vyrai, bet šiomis dienomis aš pasigendu tų tikrųjų moterų, kurios nenorėtų užimti vyro vietos po saule, o tiesiog laimingai gyventų savo - su moteriškąja prigimtimi atsineštą gyvenimą.
Nesakau, kad reikia grįžti į viduramžius ir jurtose laukti, kol vyras parneš sumedžiotą laimikį, bet galėtume mažiau suktis tame kasdienybės darbų rate ir daugiau laiko skirti sau, savo moteriškumui.
Nesenai išgirdau vieno interviu gyvenimo būdo laidoje nuotrupas, kad "moteris moteriai nėra konkurentė". Kad jų stiprybė - būnant drauge, esant vienu kumščiu. Ir susimąsčiau, gal tikrai tai tiesa? Tik tas nuo mažumės aplinkos nevalingai skiepijamas nepasitikėjimas, konkurencijos tarp moterų skatinimas, visuomenės ar vyriškojo "direktorato" priešinimas mūsų vienų su kitomis atvedė iki tos ribos, kai visi aplink esantys rodos yra tavo konkurentai, kuriuos žūt būt reikia įveikti ir įrodyti savo pranašumą.
Belieka pritarti Ž.Ž.Ruso: "Kai moteris esti tik moteris, ji vertingesnė nei vaidinanti vyro rolę. Ugdyti vyriškus moters bruožus, nepaisant jai būdingų savybių, - tolygu didžiai jai kenkti".


Kai moteris esti tik moteris, ji vertingesnė nei vaidinanti vyro rolę. Ugdyti vyriškus moters bruožus, nepaisant jai būdingų savybių, – tolygu didžiai jai kenkti. – Ž. Ž. Ruso.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/737467/sentencijos-ir-aforizmai-apie-m
Kai moteris esti tik moteris, ji vertingesnė nei vaidinanti vyro rolę. Ugdyti vyriškus moters bruožus, nepaisant jai būdingų savybių, – tolygu didžiai jai kenkti. – Ž. Ž. Ruso.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/737467/sentencijos-ir-aforizmai-apie-moteris/2
Moterys – tai ašis, aplink kurią viskas sukasi. – L. Tolstojus
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/737467/sentencijos-ir-aforizmai-apie-moteris/5
Moterys – tai ašis, aplink kurią viskas sukasi. – L. Tolstojus.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/737467/sentencijos-ir-aforizmai-apie-moteris/5
Moterys – tai ašis, aplink kurią viskas sukasi. – L. Tolstojus.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/737467/sentencijos-ir-aforizmai-apie-moteris/5
Moterys – tai ašis, aplink kurią viskas sukasi. – L. Tolstojus.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/737467/sentencijos-ir-aforizmai-apie-moteris/5

2014 m. rugsėjo 6 d., šeštadienis

Kai trumpam virstame kuo nors kitu

"Tai ne tau!" - negailestingai nukerta draugė, tarsi turėdama teisę ką nors esminio nuspręsti tavo asmeniniame gyvenime. Arba "Tu juk nesugebi, kam tai darai?" - suaugusiųjų nuosprendis vaikui besistengiančiam išmokti ar atlikti ką nors nauja. "Tai ne vyriškas/moteriškas reikalas" - tik keletas iš daugelio aštrių kaip ašaka žodžių, kai kas nors pradeda mąstyti NEstandartiškai...
Daugybė NE, NE TAIP KAIP VISI, NE TAU įspraudžia mus į rėmus. O šie kasdien traukiasi, viduje palikdami mums menką plotelį, kuriam nykstant atsiranda galimybė uždusti. Kaip asmenybei. Bet juk tai normalu, sakysite, nes visuomenė turi turėti rėmus. Galbūt. Bet jei jau taip - sau pageidaučiau guminių. Man patiko G.Santayana pasakymas, kad "Apie visuomenės laimę galima spręsti iš to, ar ji geba žaisti." Šiandien atsitiktinai pamačiau šias nuotraukas ir supratau, kad vis dėlto, žmogus gali virsti absoliučiai viskuo. Kad ir trumpam. Bet ta galimybė - labai žavi ir įkvepianti. Gali Tu - vadinasi, galiu ir aš.



"Būkite tas, kuo, Jūsų nuomone turi tapti visa visuomenė. Jūs tikite žodžio laisve? Tada kalbėkite laisvai. Jūs mėgstate tiesą? Tada sakykite tiesą. Jūs tikite atvira visuomene? Tada atsiverkite. Jūs tikite padoria ir humaniška visuomene? Tada elkitės padoriai ir humaniškai." A.Michnikas

2014 m. rugpjūčio 23 d., šeštadienis

Mes pakeliui namo...

Prisimenate, ką esu sakiusi apie norų sąrašiukus? Kad užrašytos ar tam tikrais atvejais išsakytos mintys materializuojasi. Kad kai labai labai ko nors nori - tai ima ir įvyksta. Arba ne. Tuomet, dar ne laikas.
Šiomis dienomis daug keistų minčių galvoje: kur tas tikrasis kelias, net ne kelias, autostrada, kur būtų galima lėkti didesniu nei leistinas greitis; ar tikrai esu ten, kur turėčiau būti; ar likusį gyvenimą noriu daryti tik tai, ką darau dabar... Kas pasakys kur ieškoti atsakymų? Laukiu. Ženklų, parodysiančių kur link toliau keliauti. O kol laukiu sudarinėju sąrašus, su keisčiausiomis svajonėmis ir gal kiek absurdiškais ketinimais. Dar tuose sąrašuose daug realių dalykų iki kurių lyg ir nėra toks kalnuotas kelias, bet vis dėlto - žvyrkelis, ne asfaltuota (kolkas).

Galvoju. Apie namus ir jų intymumą. Ne apie namų šeimininkų intymumą, o apie pačius namus. Nes pravėrus namų duris, na, įžengus į svetimą teritoriją kartais juk apima keistas jausmas (ar čia tik man vienai taip būna?). Jausmas, kad patekai į svetimą gyvenimą, kitą pasaulį su savomis taisyklėmis. Namuose esantys daiktai pasakoja istorijas. Ką ten daiktai, net sienos gali daug pasakyti apie tuose namuose gyvenančius. Sofa, kėdė, paveikslas. Gražiausia kada nors matyta stiklo vaza su šviesoje spindinčiais įrėžimais stikle. Gėlė vazone. Kilimas ant kurio stovime. Namai turi savo spalvas ir kvapus. Keistenybes būdingas namų gyventojams ar provokuojančias detales, kurios užmina mįslę ir galbūt net ne vieną.

Namai. O taip, aš noriu namų. Savų namų. Su ne bet kokiais - po vieną po du, o išsirinktais gražiais indais. Su storo stiklo stiklinėmis ir grakščiomis plonutėmis taurėmis. Su pasteliniais dubenėliais ir linksmomis rankų darbo keramikinėmis glazūruotomis lėkštėmis. Su daugybę jaukių pledų - pagal nuotaiką. Su jausmus kutenančiomis nuotraukomis. Su šypseną keliančiais asmeniniais daiktais ir dėžutėmis į prisiminimus. Su sienomis tokiomis, kokių MES norime ir kokias patys dažysime. Su meile išsirinktais audiniais...

Žinau, kad mano vyrui nė pusės tiek nereikia, na, visų tų estetiškų, gražių, išskirtinių dalykų, nes juk galima atsigerti vandens iš puodelio, jeigu nėra stiklinės šalia (ko aš niekada negalėsiu suprasti!:)). Arba galėtume iki nukritimo ginčytis, koks skirtumas iš kokio puodelio gerti arbatą ar kavą. O taip, man skirtumas yra ir galvokite, ką norite, bet aš turiu savo KAVOS ir ARBATOS puodelius ir jie tikrai nėra tokie patys ;) Žinau, kad vyrui, kaip ir daugeliui kitų vyrų pakaktų tiek, kiek reikia. O man norisi to "dar trupučio", kad būtų jauku. Ir tai nėra nei blogai, nei gerai, nes tokių porų pasaulyje, spėju, milijonas, gal net keli. Jo minimalizmas priverčia mane pagalvoti, ar tikrai nereikia to "dar trupučio" ir, žinote, kartais nereikia (o kartais būna būtina). Dar žinau, kad mes abu sutariame dėl namų sąvokos. Kad tai vieta pasislėpti nuo visų negandų, kartais užknisančios kasdienybės, tai tarsi saugumo zona, kur nedega jokie "deadline". Kur kartais nereikia kalbėti vien tam, kad užpildytum tylą, nes gera pailsėti nuo garsų srauto. O kartais norisi rėkti ir kalbėtis, daug juokauti ir plepėti. Namuose galima viskas: būti susivėlusiems, vienmarškiniais... ir vistiek būti fainiems :)
Noriu namų pasakojančių istoriją - jaukią, šviesią, linksmą, rūpestingą, išmintingą ir mielą. Noriu kasdien tuose namuose sukurti šimtus kitų istorijų, kurios nuspalvins mūsų kasdienybę. Noriu tikrų namų... ir žinau, kad būtent tokie kažkur mūsų laukia. Tereikia surinkti akmenis pakelėje į juos.

2014 m. rugpjūčio 16 d., šeštadienis

Kokią žinią kiekvienam mūsų neša "selfie"?

Angliškai selfie – autoportreto nuotraukos pavadinimas – buvo paskelbtas anglų kalbos metų žodžiu (o tai "atradimas"!), o socialiniuose tinkluose tokio tipo nuotraukomis dalijasi visi – nuo paprastų žmonių iki pasaulinio lygio garsenybių, Holivudo žvaigždžių ir net prezidentų ar karališko kraujo turinčių šeimų narių. Asmenukių darymosi mada užkariauja pasaulį, to nepaneigsi, bet psichologai rimtai susirūpinę, mat šis, rodos, nekaltas užsiėmimas gali virsti užuomina apie galimą ligą. Ekspertų teigimu, žmonės, kurie kaskart save fotografuoja daug kartų ir ieško geriausio rakurso, gali sirgti kūno įvaizdžio sutrikimu (angl. Body Dysmorphic Disorder, BDD). Tokį pomėgį turintys žmonės gali praleisti keliolika ar net keliasdešimt minučių, bandydami įamžinti idealią savo nuotrauką - asmenukę, kurioje nesimatytų išvaizdos trūkumų, kuriuos jie patys puikiai žino, nors kiti to nepastebi (arba priešingai, daugybę kartų žiūrėdami į to paties žmogaus asmenukes kaip tik išnarsto po plaukelį jį visą ir taip pastebi daugybę trūkumų, į kuriuos gyvai bendraudamas ar matydamas įprastas nuotraukas visai neatkreiptų dėmesio).  
Žinoma, viena kita asmenukė dėl įdomumo, savęs tyrinėjimo ar tiesiog noro kažkam kažką parodyti nėra blogai. Psichiatrai suskirstė šią maniją į tris stadijas, tad nereikėtų peržengti ribų, mielieji. Jeigu šiuo metu nerimastingai žvilgčiojate į išmanųjį ar PC ir galvojate, kad jau senokai (prieš keletą valandų) dalinotės su draugais savo nuotrauka bandykite racionaliai save įvertinti toliau skaitydami psichiatrų nustatytus selfie manijos požymius: pirmasis - fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną, tačiau neviešinti nuotraukų socialiniuose tinkluose; antras - fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną ir skelbti tas fotografijas socialiniuose tinkluose, norint atkreipti į save dėmesį; trečias - fotografuotis mažiausiai šešis kartus per dieną įtraukiant kitus asmenis, gyvūnus ar daiktus bei publikuoti visa tai socialiniuose tinkluose. Na, jūs dar čia ar jau nuskubėjote atnaujinti savo asmenukių albumo FB? 
Tiesa, yra ir ne tokių pesimistinių žinių iš psichiatrų. Viena tokių - ši manija turėtų greitai baigtis kaip ir visos kitos. 
O man kartais tikrai nuoširdžiai smalsu, kodėl ir kam, kokią žinią norėdamas perduoti žmogus darosi tuos selfius? Kad aplinkiniai matytų kaip gerai gyvena? Kokiais malonumais, džiaugsmais ar laimėjimais gali pasigirti šį kartą? Na gerai, KARTAIS merginų tarpe tikrai smalsu pastebėti, kaip kas ir kuo gyvena šiandien, bet tai neturėtų virsti liguistu užsiėmimu, kai pats gyvenimas atsiranda ne pirmoje, o antroje vietoje - jūsų fotoaparate. Vietoj to, kad tikrai nuoširdžiai pasimėgautumėte akimirka... Ir dar tie banalūs žodeliai po nuotrauka, įsprausti tarp įvairių hieroglifų: "me", "bučkis", "laiminga", "chilinam", "atostogos", "savaitgalis", "glamour" ir t.t.
Na, o dabar, apžvelgus psichologų ir psichiatrų nuomones, kiekvienam pagalvojus apie dažniausiai matomų žmonių asmenukes, ar kas nors man pasakys kokią, vis dėlto, žinią jos neša..?
Pirmieji „selfie“ manijos požymiai yra fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną, tačiau neviešinti nuotraukų socialiniuose tinkluose. Antroji – fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną, tačiau skelbti fotografijas socialiniuose tinkluose norint atkreipti į save dėmesį. Ir trečioji stadija – fotografuotis mažiausiai šešis kartus per dieną įtraukiant kitus asmenis, gyvūnus ar daiktus bei publikuoti nuotraukas socialiniuose tinkluose.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/784007/geriausi-pasaulio-psichiatrai-pateike-isvadas-apie-selfie-manija
Pirmieji „selfie“ manijos požymiai yra fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną, tačiau neviešinti nuotraukų socialiniuose tinkluose. Antroji – fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną, tačiau skelbti fotografijas socialiniuose tinkluose norint atkreipti į save dėmesį. Ir trečioji stadija – fotografuotis mažiausiai šešis kartus per dieną įtraukiant kitus asmenis, gyvūnus ar daiktus bei publikuoti nuotraukas socialiniuose tinkluose.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/784007/geriausi-pasaulio-psichiatrai-pateike-isvadas-apie-selfie-manija
Pirmieji „selfie“ manijos požymiai yra fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną, tačiau neviešinti nuotraukų socialiniuose tinkluose. Antroji – fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną, tačiau skelbti fotografijas socialiniuose tinkluose norint atkreipti į save dėmesį. Ir trečioji stadija – fotografuotis mažiausiai šešis kartus per dieną įtraukiant kitus asmenis, gyvūnus ar daiktus bei publikuoti nuotraukas socialiniuose tinkluose.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/784007/geriausi-pasaulio-psichiatrai-pateike-isvadas-apie-selfie-manija

2014 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis

Gyvenimo lošėjai

Ne, šį kartą aš ne apie tuos, kurie perka momentinius loterijos bilietus ir bando save įtikinti neprarasti vilties mažuose dalykuose (nes jei prarasi viltį mažmožiuose, vargu ar pavyks tikėtis stebuklų dideliuose dalykuose). Ir ne apie tuos, kurie metų metus visą savaitę prieš sekmadienį perka Teleloto bilietus, nes paiso pasakymo "Jeigu nori kada nors ką nors laimėti, žmogau, tai bent loterijos bilietus pradėk pirkti!" Ir net ne apie tuos, kurie jau turi rimtą priklausomybę azartiniams žaidimams ir yra prasilošę, visų pirma, prieš save patį... Aš apie tuos, kurie drįsta lošti gyvenimą.
Gyvenimo lošėjai nebijo rizikuoti: kūryboje, kasdienybėje, darbe ar tuose, kaip kiti pasakytų, mažuose dalykuose, kurie pilką buitį priverčia pražysti įvairiaspalvėmis gėlėmis. Jei nuolat kliautumėmės tik racionaliu protu ir mąstytume logiškai, manau, nepavyktų sukurti nieko gražaus. Iš tikrųjų GRAŽAUS. Nes čia reikia jausti, pasikliauti intuicija. Aišku, atsiduodamas emocijoms rizikuoji pralaimėti, bet lošimas tuo ir žavus, kad negali 100 procentų iki galo nulemti rezultato. Lieka tas procentas ar pusė, kurie užkaitina kraują ir verčia daryti tai, ką pradėjai vedamas intuicijos...
Gyvenimo lošėjai yra jautrūs juos supančiai aplinkai ir žmonėms. Pilni gyvenimo syvų. Kupini entuziazmo ir optimizmo. Nes juk pesimistai nelošia. Jie nusivylę ir net netiki, kad kada nors ir jiems gali pasisekti. Tikrieji gyvenimo lošėjai į pasaulį žengia atvira širdimi, net jeigu labai stipriai rizikuoja, kad ją kas nors išplėš ir sudrąskys į gabalėlius. Jie netūno susigūžę pakalnėje, o ryžtingai kopia į kalną, net jeigu ir suvokia riziką suklupti nepasiekus aukščiausio taško.
Žinoma, kad rizikuodamas, nesvarbu ar kasdienybės smulkmenose ar didžiausiuose kanjonuose, gali pralaimėti. Prarasti viską, išbarstyti po smiltį paskutines sielos dulkes. Šioje vietoje yra svarbu, ką statai: autoritetą, sąžinę, įsitikinimus, santaupas... Kiekvieną kartą statymą ir jo vertę pasirenki PATS.

2014 m. birželio 28 d., šeštadienis

Vertingiausia dovana žmonėms po išminties yra draugystė

Cukraus pudra ir ką tik iš orkaitės ištrauktos putlios auksinės spurgytės. Braškės ir grietinėlė. Cinamonas ir obuolys. Vynuogė ir minkštas, burnoje tirpstantis gabalėlis sūrio. Riekelė šviežios duonos ir truputis naminio saldžios grietinėlės sviesto. Plonyčiu griežinėliu itališko prosciutto apvyniotas sultingas melionas... Ideali pora! Šios draugystės gyvuoja nuo neatmenamų laikų, todėl yra tikros ir laiko (bei skonio) patikrintos. Virtuvėje visada viskas pakankamai paprasta :) O kaip gyvenime?
Tikra draugystė - retas reiškinys šiomis dienomis. Psichologai teigia, kad pavyzdžiui, vaikų draugystės yra "augančios": nuo "duosiu tau saldainį, todėl būsi mano draugas" iki piktavališko manipuliavimo tiek bendraamžiais tiek suaugusiais. Didmiesčiuose gyvenantys jaunosios kartos atstovai laiko save individualybėmis, cosmopolitais, kuriems draugai tik be reikalingi konkurentai arba prašalaičiai, užsukę trumpam į jų gyvenimus tam tikrais etapais. Gal tik vyresnės kartos atstovai vertina tikrą bendravimą ir draugą šalia. O aš, nesu nei miestietė, nei senosios kartos atstovė, nebesu jau ir vaikas (gal tik širdyje)... bet žinau, kad draugystė yra tai, ką branginu ir saugau.
Kiekvieno žmogaus gyvenime būna įvairių etapų, naujų vietų, pažinčių, kompanijų, kuriose mezgasi draugystės, bičiulystės ar partnerystės. Ir tai normalu. Žmonės keičiasi - vieni ateina, kiti išeina...kas trumpam, o kas negrįžtamai. Ir nebūtinai to žmogaus nelieka šioje Visatoje, galbūt jis išnyksta tik nuo tavo mindomos žemės paviršiaus su pasilikta teise sugrįžti. Ir tie žmonių srautai kartais priverčia klaidingai manyti, kiek daug draugų turi. Pažįstamų taip, bet artimų bičiulių, jei ir turime, tai keletą, mažą saujelę, kurią turime saugoti.
Kai kalbu ar galvoju apie draugystę, visuomet vaizdiniuose matau vaikystės kiemą, balčiausių jazminų krūmą, kurio kvapas, žydint baltiems žiedams, net kvapą gniaužė... karstykles, pievelę, pilną "kiškio kopūstų", lėlių namus. Ir visa tai buvo mūsų mažas pasaulis, kuris tuomet rodėsi neaprėpiamai didelis. 
Draugystė man - pieno ūsai, pokalbiai iki nakties, ilgi pasivaikščiojimai, ausinuko dalybos, kai vienai tenka viena ausinė, kitai - kita ir klausomasi tos pačios mėgstamos dainos. Draugystė tai patylėjimai ir draugo ranka tavo delne. Tai galimybė užbaigti nutylėtą sakinį ir sudvejojus paklausti patarimo. Draugystė tai padovanota savosios širdies dalelė - visiems laikams, be teisės ją susigrąžinti.
Mergaitiški juokai ir pažadai, kaip bus, kai būsime suaugusios. Laiškai. Sudėti į dėžutę nuo sausainių... Užrašų knygutėse ir dienoraščiuose nugulę užrašai - prisiminų jūros. Laiko žymės fotografijose ir senuose albumuose. Ir dar daugybė dalykų, kurie sutelpa vien pažiūrėjus į Draugo akis.

Niekas ir nesakė, kad bus lengva

Savaitė buvo ne iš lengvųjų... Kai likus nepilnai trims savaitėms iki tos "Big day" sužinai tai, ko negalėjai numanyti ar jokiame priešvestuviniame košmare susapnuoti, tai nutinka ir belieka eilinį kartą ieškoti išeities. Juokas pro ašaras. Ir visa laimė, kad laimingos pabaigos būna ne tik pasakose.
Žmogus keista būtybė: negerai, kai gyvenimas tampa nuobodus ir nuspėjamas lyg oras tropikuose, tačiau negerai ir tada, kai visko tiek daug, kad vos spėji aprėpti. Norisi viduriuko, o čia ir vėl ne pagal norus - gyvenimas primygtinai įsiūlo kraštutinumus. Na, ir laviruoji žmogus gi tarp tų slalomo vingių. Priminkit, kaip skamba lietuviška patarlė? "Reikia druskos pūdą suvalgyti, kad..." Tai nuoširdžiai tikiuosi, kad šių dienų savąją porciją druskos jau suvalgėme ir galėsim pradėti po truputėlį laižyti medų :)
Gyvenimo druska - gerai. Neleidžia pasinerti į letargą ir anksčiau laiko sustabarėti. Turi mąstyti, mąstyti ir dar kartą mąstyti. O kai mąstai, randi sprendimus. Ir tikrai, matyt, niekas nevyksta veltui... tik kartais būna per anksti suprasti, kas ir kodėl. Bet laikas tam ir skirtas, kad parodytų.
Na, kaip bebūtų, išbandymai yra tam, kad juos įveiktume. Ir skiria juos mums tokius, kokius pajėgiame pakelti. Kiekvieną kartą įveikiant sunkumus galvoji, kad blogiau nebūna. Būna ir dar kaip būna. Tad turime kiekvienas lygiai tiek, kiek skirta - nei daugiau nei mažiau, nes "Nėra tokios kliūties, kurios negalėtum peršokti, iššūkio, kurio negalėtum įveikti, baimės, kurios nepajėgtum nugalėti, kad ir kaip neįmanoma tai kartais atrodo." /Erin Brockovich/


2014 m. birželio 20 d., penktadienis

Kultūros paieškos

Kultūra - visa, kas sukurta visuomenės fiziniu ir protiniu darbu: materialinė (medžiaginė) k., dvasinė k., nacionalinė k., senovės graikų k., kultūros istorija. Arba - išsiauklėjimas, išprusimas, pasiektas tobulumo laipsnis.
Šių dienų aktualijos - kasmetinis Vilniuje vykstantis festivalis "Tebūnie naktis", kultūrų savaitė, kiti kultūrai skirti meniniai renginiai. Važiuodama po darbo autobuse išgirstu (net to nenorėdama, nes pokalbis - labai garsus) pokalbio telefonu nuotrupą: "Tu ką?! Gi šiandien Vilnius nemiegos, varom pasikultūrinti!". O tipinės šių dienų tuštutės pasikultūrinimu jau vadina ir visos dienos kaukšėjimą 12 centimetrų pakulne visuose įmanomuose prekybos centruose. O ką, kas paneigs, kad lankymasis prekybos centruose, kur tiek naujo gali sužinoti, pavyzdžiui, grožio aktualijas, naujausias madų tendencijas, nėra "kultūrinimasis"? ;)) Juokas pro ašaras, bet tas žodis "kultūra" šiai dienai toks nuvertėjęs atrodo, kad tikrai norisi verkti.
Nereikia toli ieškoti pavyzdžių: kai kurie tėveliai ateidami ir išeidami iš darželio teritorijos net negeba išlementi elementaraus pasisveikinimo/atsisveikinimo, ką jau kalbėti apie rišlia kalba dėstomas mintis viena ar kita tema. Reikalauti. Pulti. Garsiai rėkti. Va štai kaip dažnas šių dienų žmogus suvokia kultūrą. Nes "Aš galiu! Esu drąsi asmenybė!". Ir tokiems visai nesvarbu, kas ką galvoja ir kodėl jų nenori iš tikrųjų išklausyti, nes apie išsiauklėjimą ir kultūringą elgesį jie deja nėra girdėję... O vat būtent tokie po to garsiai rėkia į telefoną viešajame transporte, kad laikas "kultūrintis".
Žinau, kad visi esame skirtingi, kad turime savitą nuomonę visais (ar beveik visais) klausimais, daug žinome (tie, kurie domimės) ir priešingai nei ujamų bendruomenių sociumo nariai, gebame interpretuoti tas turimas žinias. BET vis dėlto, turėtų būti temų ir klausimų, dėl kurių didžioji dauguma turėtų sutarti. Vienas tokių - kultūra. Visų pirma - elgesio, o tik po to sukurtoji visuomenės: meninė, dvasinė ir kita.
Kol stokosime kultūros kasdienybėje: šeimoje, bendravime vieni su kitais, darbuose, gatvės situacijose... tol negalėsime būti pilnaverčiai bendruomenės nariai. Ir ką jau kalbėti apie visuotinį kultūrinimą(si).

Jei žmonių širdyse nėra kultūros, tai niekur jos ir negali būti.
/Ž. Diuhamelis/

2014 m. birželio 13 d., penktadienis

...kam atitenka laimė


Tie, kurie gauna, paprastai nebūna laimingi; laimė atitenka duodantiesiems, jūs tiesiog perduodate kitiems truputėlį savęs – kilnų aktą, naudingą idėją, padėkos žodį, paramą sunkią akimirką, supratimą, laiku išsakytą pasiūlymą. Jūs tarsi paimate kažkokią savo proto dalelę, papuošiate ją savo širdies taurumu ir įdedate tai į kito žmogaus protą ir širdį. /Ch.H.Burr/



2014 m. birželio 12 d., ketvirtadienis

Vasara... VASARA?!? O gi tikrai, birželis! Šįmet kaip niekada laikas tiesiog bėga pro pirštus ir, tiesą sakant, praradau viltį jį sugaudyti. Gerai, kad ne rugpjūčio naktyje atsipeikėjau! Dar turiu galimybę pasidžiaugti ankstyvais rytais, braškėmis iš mamos darželio, iki begalybės ilgais vakarais.
Kol kasdienius krosus ir maratonus bėgu čiuopdama sostinės pulsą tomis trumpomis birželio naktimis sapnuoju lėtą ir lengvą liepą Rūgpienių kaime... Nes tik jaunystė tegali suprasti, ką reiškia apsvaigti nuo vasaros saulės, ilgesingai stebėti žvaigždes, minutės patylėjimu pajusti Draugą greta, plaukais sugerti rytmetinę pievų rasą, pajusti tikrumą šventų žodžių, tariamų parklupus ant kelių.
_______________________________________________

Ir vis galvoju, kad mes - dar nenutolę. Lietus juk nebaigė šokti į žalią vasaros žolę. Skamba žodžiai... ir voratinklis grynas, kaip visas žvaigždynas, pasiklydęs minčių brūzgyne. Ne, mes dar nenutolę. Dar liepos dangus bus mums po kojom. Ir aš tame danguje lig rytojaus. Kartosiu žodžius, kaip maldą kartoju...

2014 m. gegužės 26 d., pirmadienis

Apie laimės paieškas

Kaip rasti laimę? Kur jos ieškoti? Po antklode, palovyje, o gal pakabinamoje spintelėje, kurioje dar rodos taip nesenai mama slėpė saldainius... galbūt apdilusioje džinsų kišenėje? Ir ką su ja daryti, jeigu vis dėlto pavyktų netyčia atrasti? Apkabinti ir nepaleisti? Užtikrintesnis sumanymas būtų uždėti apynasrį bei pririšti batų raišteliu prie savo sportbačių. O gal tiesiog užsirašyti mobiliojo telefono numerį, kad prireikus galėtume jai paskambinti? Bet laikas, kai labiausiai norisi jaustis laimingais - savaitgaliai ir vėlūs vakarai galbūt nėra tinkami trukdyti Laimės? O kartais viskas būtų paprasčiau, jeigu galėtume tiesiog paskirti Laimei pasimatymą...
Prisimenu juokingas savo gudrybes. Kas vakarą, kai sutemdavo ir danguje pasirodydavo žvaigždės, galvodama apie tos dienos svajonę suskaičiuodavau tam tikrą skaičių šviesuliukų. Tada greitai bėgdavau į lovą, užsiklodavau ir apsimesdavau, kad miegu. Nebuvo galima kalbėtis, jei nenorėdavai išbaidyti besipildančių svajonių :)
Mes visaip jaukinamės laimę. Viliojame ją pūkeliais, skaičių magija, tikėjimu, žvaigždėmis. O ji ateina staiga ir visai netikėtai. Ir vėl pabėga, taip pat greitai, kažkur į spalvotas pievas. O mes liekame laimingi - nors ir vėl vieni... Nes laimė yra JUDĖJIMAS!