#ContactForm1 { display: none ! important; }

2015 m. gruodžio 30 d., trečiadienis

Su geriausiais Naujų metų linkėjimais Jums!

To do list
Na, ar jau sudarėte sąrašus tikslų, siekių ir "padaryti būtina" ateinantiems 2016 - iems metams? Man šiandien šeštą ryto, aiškiai, kaip niekada dėliojosi pažadai sau ir pildėsi siekiamybių sąrašas. Juk turbūt ne veltui P. Coelho sakė: "Ir kai tu TIKRAI ko nors trokšti, visas Pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą".
Kas mėgstate panašaus pobūdžio sąrašiukus, žinote, kad jie gali būti labai intymūs, atviri (kad lengviau sektųsi siekti to, apie ką viešai pasižadėjote), "dėl kitų akių"... SAU. Esmė ne šių sąrašų viešinimas, bet pastangos - kur, kada, kaip ir kiek padarome dėl to, kad pasiektume savo tikslų. Kai būsime nuogi prieš save patį, nereikės nei viešo Linčo teismo.
Thinking
Peržvelgusi sąrašą, sudarytą prieš metus, pripažinau sau, kad dėl kai kurių dalykų stengiausi nepakankamai, į tam tikrus dalykus žiūrėjau pro pirštus, dar kitiems dalykams atrodė likę marios laiko (kaip paaiškėjo - arba marių seklių būta, arba jos vis dėlto perplaukiamos lengviau nei galima pagalvoti)... Ir vis dėlto, keletu dalykų iš sąrašo galėjau pasidžiaugti - pavyko įgyvendinti.
Žinau, kad naujasis sąrašas ne taip labai skirsis nuo senojo - jame bus dalykų, kuriems dar ne laikas, bus ir tokių vietų, kur per aukštai išsikelsiu kartelę, bet bent jau žinosiu, kad jie įmanomi. Tereikia tinkamo kiekio pastangų, laiko, noro ir šiek tiek sėkmės.
Na, o Jums, mieli skaitytojai, draugai, kolegos tinklaraštininkai, noriu palinkėti, kad ateinančiais 2016 - ais metais:
būtumėte atviri viskam, kas nauja;
imtumėtės drąsių darbų;
įgyvendintumėte keisčiausias idėjas;
atkakliai siektumėte tikslo (net jeigu tektų suklupti - atsikelkite. Čia, kaip sporte: prisimenami tik tie, kurie pasiekia finišą - nesvarbu kokia kaina);
kurtumėte (visai nesvarbu kur ir ką!);
pelnytumėte (būtent! Ne gautumėte, o nusipelnytumėte - darbais ir žodžiais) pagarbą ir supratimą iš aplinkinių;
atrastumėte ką nors netikėto (nesvarbu kas tai bus - "sekretas", užkastas kieme su vaikystės drauge ar negyvenama sala);
džiaugtumėtės kiekviena diena (beveik taip, kaip per Kalėdas);
dalintumėtės (su tais, kuriems to labiausiai reikia);
bendradarbiautumėte (nes kartais tik komandoje atsiskleidžia kiekvieno talentas ir galimybės);
ryžtumėtės nuotykiams;
keliautumėte (mintimis, kelionių planais, sėdėdami lėktuvo ar automobilio pasostėje - kaip kam patogiau);
ieškotumėte (naujų kelių, vietų, žmonių, veiklų, nutikimų...);
...ir, žinoma, rastumėte - pernai pamestą kelnių sagą, vasarnamio durų raktus, seną nuotrauką, vaikystės prisiminimus, knygą, gerą draugą ar dar bala žino ką, ko ieškote;
sutiktumėte (be susitarimo, einant gatve seną bičiulį, verslo partnerį, mokytoją, gyvenimo bendrapakeleivį);
investuotumėte, nes tik duodami galime tikėtis grąžos(!);
sulauktumėte (draugo skambučio, bučinio, atjautos, gero žodžio, paskatinimo, skambučio į duris, laiško pašto dėžutėje, geros dainos klausantis radijo, lietaus, kaktuso žiedo, vaiko rankos savam delne, svajonių išsipildymo...);
Su Naujais 2016 - ais metais!
gyventumėte pilna koja tokį gyvenimą, apie kokį visuomet svajojote, kokį turite galimybę susikurti... gyvenkite tokį gyvenimą, kurio su nieku į nieką neišmainytumėte, net ir už pačius didžiausius turtus pasaulyje! Būkite labai laimingi. 

2015 m. gruodžio 20 d., sekmadienis

Įkvėpimas naujai savaitei!

Christmas is coming

Prie šventinio stalo drauge sodinkime tikrus dalykus

Ir vėl gruodis, ir vėl nenumaldomai lekiantis laikas, ir suvokimas, kad liko KELIOS dienos (!) iki Kalėdų. Šie metai buvo... ieškau galvoje žodžių... kitokie. Nes praėjusiais dar neturėjome savo namų, nekankino (gerąja prasme) būsto kūrimo ir įsirenginėjimo darbai, nebuvo ištikę tokie kardinalūs pokyčiai (kitas darbas, miestas, būstas ir t.t.), neapturėjome tiek pergyvenimų ir baimių dėl artimųjų... Šiais metais visa tai ir dar daugiau vyko ir tebevyksta. Kaip pažiūrėsi - jauti, kad gyveni, bet tuo pačiu jauti ir tą akimirkos laikinumą, suvoki, kad materialūs dalykai staiga gali nublankti ir tapti nieko verti prieš akistatą su tuo, ko labiausiai bijome. Vėliau, viskam pasibaigus, rodos, atslūgsta nerimas ir šiek tiek atsitraukia baimės... bet tik kuriam laikui, užlenda už kampo ir tūno ten, kol nežinia kada vėl sugalvos išlįsti.
Žinote, šiemet teko gerokai pasukti galvas dėl Kalėdinių dovanėlių artimiesiems. Šiek tiek labiau nei visad ribojo finansai, o kai taip nutinka, tenka įjungti visu pajėgumu smegenėlių generatorių, kad gautųsi kažkas gražaus, jaukaus, būtų gerai dar ir naudingo bei funkcionalaus ir, žinoma, džiugaus tam, kuriam skirta dovana. Visi tinklaraščiai, kaip tyčia, mirgėte mirga nuo dovanų idėjų koliažų, miniatiūrų ir sąrašų. Tik viena bėda, kad dauguma jų skirti tiems, kurie ne tik per šventes, bet iš viso neskaičiuoja popierėlių piniginėse. Taip, koliažai gražūs ir idėjos visai nieko, bet atleiskite, kai dovanų pasiūlymai prasideda NUO 40 - 50 eurų, tai tie koliažai ir lieka tik gražiais paveikslėliais, kurie keičia vieni kitus - bet tik tiek.
Galvoju, kad jau dėl mitybos, maisto produktų ir kitų panašių dalykų atsisukame atgalios ir per petį žvalgomės, ką močiutės ir mamos deda ant savo stalo, tai derėtų prieš šventes prisiminti ir tai, kas tiek metų buvo TIKRA. Tradicijos, papročiai ir kiekvienos šeimos savi monai. 
Kažkodėl dabar Adventas tapo prekybininkų džiaugsmas ir galimybė įbrukti pirkėjui bet ką, kas blizga; neribota vaikų fantazijų aikštelė, kai aštuonmetis galvoja, ko labiau norėtų šioms Kalėdoms - 6 iPhone ar iPad'o; kai tėvai pamiršta pasaką apie Kalėdų senelį prieš miegą, nes vietoj šio ritualo mieliau grumdosi eilėse "Žaislų Pasaulyje", kad nupirktų kokį nors vienadienį plastikinį ar pliušinį niekalą už daug eurų, nes gi draugų kompanijoje reikės pasibėdavoti, kas kiek šiemet išleido vaikų dovanoms, o apgalvotos, išjaustos ir įsiklausytos į vaikų poreikius dovanėlės tokio pokalbio metu tampa visai neaktualios... 
Gaila, kad TIKRI dalykai nukeliami į antrą planą ir gauna tik užkulisines vietas šventiniame maratone. Taip norėtųsi, kad ne dovanos būtų svarbiausios, o rodomas vieni kitiems dėmesys, supratimas ir meilė. Gerumas, kai norisi padėti IŠ TIKRŲJŲ, o ne dėl kitų akių. Padėka, nes tikrai per dažnai nerandame tinkamų žodžių tose situacijose, kai reikėtų nenutylėti ar "palikti kitam kartui", o išreikšti konkrečią padėką čia ir dabar, nes kitos progos gali ir nebebūti. Rodos sunku perlipti save, nesinori pasijusti silpnu ir dėkoti, nes tai reiškia, kad kažką gauni, nors tuo momentu pats neturi ką ar tiesiog negali duoti... 
Likus tik kelioms dienoms iki švenčių, kai visi sėsime prie Kūčių stalo, noriu palinkėti, kad drauge prie to pačio stalo sodintume gerumą, pagarbą vieni kitiems, pasitikėjimą, atjautą, supratimą, meilę... ir nepamirštume tikro dėkingumo. Galbūt nepavyks ir šį kartą perlipti per save ir garsiai, aiškiai ištarti atviro AČIŪ už tam tikrus dalykus, bet tuomet bent vidumi pajuskime dėkingumą už tą akimirką, už visas suteiktas galimybes, už pagalbą ir meilę, už gautus ir įveiktus išbandymus... ir už viltį šviesesnio rytojaus.

2015 m. gruodžio 6 d., sekmadienis

Įkvėpimas naujai savaitei!

Inspiration for a new week

Tyloje... kur gimsta garsas

Žurnalistė Dalia Žemaitytė yra labai gražiai pasakiusi apie tylą: "Tyla nekviečia apie save daug pasakoti. Tyla nori būti išgyvenama, ja reikia mėgautis. Ji neperša savo draugijos, o švelniai kviečia, prieina ir laukia, kol bus pastebėta. Neprabėkime pro šalį keturmyliais batais - gal tik švelniai prisiartinkime ant pirštų galiukų, kad jos neišgąsdintume ir neišsklaidytume. Ir būsime apdovanoti".
Paskutinis įrašas tinklaraštyje buvo spalio pabaigoje. Dabar - įsibėgėja gruodis. Išgyvenu. Tylą.
Žinote, gruodis ir artėjančios didžiosios metų šventės visuomet priverčia susimąstyti apie kai ką daugiau. Kažkodėl prisiminimuose vėlyvosios Bernelių mišios. Kai dar būdamos paauglės po Kūčių vakarienės skubėdavome, kad neliktume už durų. Tą vakarą į bažnyčią susirinkdavo, rodos, visi miestelio žmonės. Kai geriau pagalvoji, kvepia kažkokia masine invazija... Bet tada buvo ne kiek svarbus kunigo pamokslas, dažnai šiek tiek painus ir nerišliai mezgamas tekstas, kiek tas pabuvimas su visais, bendrumo jausmas. Ir kai artėdavo akimirka, kai kunigas ištardavo "palinkėkime vieni kitiems ramybės", tai būdavo momentas, kai gaudavai šansą bent trumpam pažvelgti į kito sielos veidrodį (juk taip sakoma apie akis?).
Kai užaugi, daugelis dalykų įgyja visai kitą prasmę. Eini į maldos namus ne todėl, kad taip reikia ar, kad močiutė prašo palaikyti jai draugiją. Net ne todėl, kad dabar vėl "madinga" pateikti save visuomenei kaip dorovingą krikščionį... Eini tada, kada norisi atrasti ramybę, pasisemti tikėjimo ir jėgų nepalūžti. Ir tą akimirką, kai kunigas vėl ištaria "palinkėkime vieni kitiems ramybės", aš kuo nuoširdžiausiai, nesižvalgydama kažkur pro žmones, o žiūrėdama tiesiai į akis linkiu ramybės. Nes tik iš tikrųjų ją turėdami, galime džiaugtis gyvenimu.
Siela išskleidusi sparnus gali sklęsti ten kur nori tik tada, kai jaučiasi rami ir saugi... to visiems Jums ir linkiu - sielos ramybės.

2015 m. spalio 28 d., trečiadienis

Ne mes mintis, o mintys renkasi mus!


good ideas
Prieš kelias dienas perskaičiau, rodos, paprastus žodžius, kurie dar ir šiandien neduoda ramybės - ne mes renkamės mintis ir idėjas, o jos pasirenka mus: apsigyvena galvoje, širdyje, ar kokioje kitoje vietoje, jaukiai ten tūno, kartais duoda kokį netikėtą niuksą į šonkaulius, turbūt, kad nepamirštume jos... auga, formuojasi ir galiausiai subręsta. Subręsta tam, kad galėtų gimti visame gražume. Ir tos mintys bei idėjos tikrai nesirenka atsitiktinių praeivių. Klystate, jeigu taip manote. Jos sumanesnės ir daug gudresnės nei mes apie jas galvojame. Ir žiūrėk, jeigu kokia įkyri mintis nedavė ramybės, rodos, užmetėme ją, bet ji šast - pačiu netikėčiausiu momentu ir išlenda mums prieš akis, kaip kokia juoda katė, kuri visada ne laiku ir ne vietoje perbėga mums per kelią. Mintys skirtos materializuotis - anksčiau ar vėliau, visai nesvarbu. Svarbu, kad tas, kuris jas nešiojasi, nebijotų paleisti į dienos šviesą.
Manau ne vienas esate susidūręs su tokia nemalonia situacija, kai tu svarstai, ar verta, atidėlioji, bijai žengti žingsnį ir štai - jūsų idėja jau čia. Kažkas kitas nepabijojo leisti jai gimti ir pradėti klestėti - jau visai kitomis formomis ir spalvomis. Tada cimpinate nuleidęs galvą: "vėl ne man... pasisekė kažkam kitam". Kad to neįvyktų vėl ir vėl - imkitės iniciatyvos.
Do it!
Kad ir kaip kartais baugu, nedrąsu ir rizikinga viskas atrodo. Tiesiog padarykite TAI! Ir net jeigu jūsų šviežut šviežutėlė idėja, išvydusi šviesą nejaukiai markstysis, bandys slėptis po tamsiais akiniais, atsikalbinės ir norės stypsoti jūsų užnugaryje - paleiskite ją. Tegul eina... gyventi savo gyvenimo.
Viktoras Hugo sakė: "Nieko nėra stipriau už mintį, kurią įgyvendinti pribrendo laikas".

Įkvėpimas naujai savaitei!

Inspiration for a new week

2015 m. spalio 27 d., antradienis

Kasdienybė kitaip @tanaka_tatsuya

Kadangi mūsų namuose (abiejuose) jau kuris laikas karaliauja dėžės, dėžutės, krepšiai, maišai ir panašūs daiktai, kurie skirti pakuoti ir patys rizikuoja būti supakuoti, gyvename tarp dviejų miestų - ryte nubundi viename, pietauji arba esi darbo pokalbyje kitame, o vakarienę ruoši dar kitame mieste... Žodžiu, dėl viso šito Grand projekto jaučiuosi šiek tiek crazzy! Taigi šios savaitės pasidalinimas irgi crazzy, netikėtumo grožį, rodos iš visai paprastų dalykėlių kuriantis japonas Tanaka ir jo "kasdienybė kitaip".