Artėjant gražiausioms metų šventėms, kaip visada, norisi stabtelėti ir viską gerai pergalvojus išsikelti naujus tikslus, siekius, sudaryti sąrašėlius ir gauti naujus pasižadėjimus sau. Savotiška vidinė inventorizacija. Man ji patinka dar ir dėl to, kad į naujus metus įžengi švarus lyg baltas popieriaus lapas. Pasiruošęs naujai pradžiai. Geras jausmas.Jau esu rašiusi apie tai, kad prie-sventinio-stalo-drauge-sodinkime tikrus dalykus ir tuomet viskas įgaus kitą prasmę. Pati prisiminusi šį įrašą (jį perskaičiusi po dvejų metų), galvoju, ar turiu ką pridurti, nes viskas ten labai teisingai sudėliota.
Ir vis dėlto, šįmet valgydami kūčiukus ir aguonpienį nevalgykime savo nuoskaudų, nekramtykime skausmo ir nerykime dar giliau įstrigusių gyvenimo ašakų. Geriau pasikalbėkime. Jaukiai, tyliai, o gal kaip tik labai garsiai, apie tai, kas slegia, kas kankina ir neduoda užmigti nakčia. Išsklaidykime dūmų uždangas ir taip prisileiskime artimus. Gal palietę žaizdą ir neužgydys iškarto, bet bent jau bus tvarsčiu ar pleistru, kuris švelniai priglus. Ir nesvarbu, kad visi žinome, kaip kartais skausmingai vėliau tie pleistrai nusiplėšia. Tai bus vėliau. Leiskime sau pabūti silpniems. Ne, neprašant per daug dėmesio ar atjautos, nesibėdavojant... tiesiog būkime be kaukių. Todėl galbūt labiau pažeidžiami. Pabandykime ne teisti, o suprasti. Neretai tai kainuoja vidines pastangas, bet ar ne dėl artimųjų tuos vidinius resursus vis pildome, kad atėjus reikiamam laikui galėtume juos semti? Būkime kantresni ir atidesni.
Ne tik šalia esantiems, bet ir patiems sau. Kartais pagalvoju, kad kito skausmą ar negandas pastebime greičiau, o savo vidinėms dramoms dažnai esame abejingi. Taip neturėtų būti, nes viskas - visi geri darbai ir norai, tai, apie ką čia rašiau prasideda nuo meilės ir atidumo sau. Juk su vidine šviesa daug lengviau kelti kitų širdis.
Prie šių metų Kūčių stalo būkime nuogi. Lai rūbai bus tik lyg Kalėdinės eglutės dekoracijos.
Su meile, tikėjimu, dėkingumu ir pagarba.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą