#ContactForm1 { display: none ! important; }

2017 m. liepos 14 d., penktadienis

Liepos užrašai arba "O kas, jei tikrai gera gyventi?!"

July
plans
scrapbook
Tai ką, vasara įpusėjo, kiti terminai įgauna dar didesnį pagreitį pabaigos link, viskas aplink vyksta, o kartais visai nevyksta - tik lietus už lango tapo tokiu įprastu ir beveik kasdieniu reiškiniu, kad jeigu Lietuvoje numatoma diena be lietaus - jūs apie tai tikrai išgirsite(!).
Tinklaraštyje - štilis. Turbūt, ne šiaip sau. Laukia šokios tokios permainos ir čia. Atsisakiusi idėjos atgaivinti pagrindinio tinklaraščio "podukrą" ar "įsūnį" (čia kaip kam patogiau) "Kelias namo", lipdau naują "kūdikį". Ar jis išvys dienos šviesą ir kaip viskas vyks - bus matyti. Bet, kažkodėl, turiu tikėjimą, kad bus gerai (o gal net labai gerai). Ne taip jau ilgai trukus ir jūs galėsite įvertinti tą naują lipdinį.
relax with book
Na, o kol pati nerašiau, "mano" mintis užrašė Sabina savo tinklaraštyje 7taskai Perskaičiau trumpą, rodos neįpareigojantį tekstuką ir linksėjau po kiekvieno sakinio. TAIP taip ir dar kartą TAIP!!! Na ir kas, jei gera gyventi?! Pagalvojau ir aš, pritardama įrašo autorei. Net kai kasdien lyja lietus, nenusiseka koks darbas ar staiga griūna planai. Na ir kas?! Visko dar bus. Gal kitaip, bet kas turi įvykti - būtinai įvyks, vienokia ar kitokia forma. Ir tas lietus kartais visai į gerą - pristabdęs darbus ir lėkimą kažkur, leidžia ištiesti kojas, išgerti šilto gėrimo puodelį, susidėlioti planus ir darbus, išsibraukti iš "to do" list'o keletą darbų (kuriuos gali atlikti kaip tik tada, kai dėl lietaus negali atlikti kitų darbų), pasidžiaugti meiliai prie šono prigludusiu tinginio apimtu augintiniu, ragaujant pavakarės skanumyną įsižiūrėti į mylimas akis ir atrasti jose kažką, ką galbūt manei pametęs... Ir kas drįs pasakyti, kad turint visa tai nėra gera gyventi?!
Dažnas mūsų kasdien sau keliame vis didesnius reikalavimus, vis papildome ir taip, rodos rankos ilgumo sąrašą darbų, dienos pabaigoje bandome visų akims pateikti "matomą produktą"... na ir kas iš to? Jei viskas pavyko - džiugu. Jei ne - pavyks kitomis dienomis, o gal ir ne. Ir nuo to, patikėkite manimi, tikrai neapsivers Pasaulis aukštyn kojomis.
Take it easy
positive vibes only
Nurimkime. Viduje. Leiskime sau tiesiog mėgautis gyvenimu.
Taip taip, mėgautis. Be jokio graužaties jausmo. Nes apie blogus dalykus ir kaip "baisu gyventi Lietuvoje" gargsi toookios žmonių gretos, kad jų papildyti tikrai nebereikėtų. Išvažiuokite. Tie, kuriems čia taip blogai. Trumpam. Pailsėti. Po pasaulį pasidairyti. Žalesnės žolės paieškokite, o dar, žiūrėkite, ims ir pavyks gyvenimo prasmę ir laimę atrasti kažkur toli nuo "bananų kraštu" vadinamos tėvynės. Ir bus puiku, jeigu jums pavyks. O jei ne, sugrįšite. Ir tai bus nemažiau puiku!

2017 m. birželio 2 d., penktadienis

Show off Life ARBA kas slepiasi už spalvotų paveikslėlių

show off life
instagram
Ar ir jūs turite "show off" gyvenimą? Na, instagram'e, tinklaraščių platformoje ar visų, turbūt, geriausiai pažįstamame Facebook'e. Išpūtėte akis ir jau norite sakyti NE?! Pagalvokite. Ramiai ir nuoširdžiai atsakykite, bent jau sau... Visos tos nuotraukos, kuriose daug šypsenų, juoko ir šėlsmo, kelionės aplink pasaulį, o gal Lietuvos ribose, draugų kompanijos, skanus maistas, augintiniai, laimingi vaikai, dar laimingesni sutuoktiniai, beprotiškai įsimylėjusios porelės, gėlės, kalnai ir saulėlydžiai prie jūros. Ar tai TIKRAI vyksta kasdien?! Ar būtent taip atrodo JŪSŲ gyvenimas? Džiaugiuosi, jei atsakymas teigiamas ir dar labiau džiaugiuosi, jeigu pavyko išlikti sąžiningu prieš save ;)
Gražios, kokybiškos ir įdomios nuotraukos, kaip paveikslėliai, man yra tarsi savotiškas nusiraminimo, įkvėpimo ir idėjų, pagautų ore, ritualas. Gal kažkam tai atrodys laiko švaistymas, bet man šis užsiėmimas teikia pasitenkinimą, žadina kūrybiškumą, o kartais net pastūmėja vieno ar kito žingsnio įgyvendinimui. Aną vakarą eilinį kartą žiūrėdama vienas už kitą gražesnius paveikslėlius instagram'e nejučia pagalvojau: "Ar tai tikrai yra tikrasis žmonių gyvenimas?". Ar tai, ką matome tik dūmų užsklanda? Žiūrovams.
bad day
nothing is happening
Tiesa, matyt, slypi kažkur anapus tos dūmų užsklandos, bet vis dėlto, manau, kad dauguma instagramo paskyrų savininkų, tų tobulųjų paveikslėlių autorių, yra tiesiog eiliniai mirtingieji, kaip ir visi kiti. Neabejoju, kad ir jiems būna apsiniaukusių dienų, sudužusių lėkščių, murzinų ir nežinia ko rėkimu reikalaujančių vaikų, nepatenkintų sutuoktinių ir tikrai ne šampano burbuliukais putojančių įsimylėjėlių dienų... Nes tikras, realus gyvenimas - tai ne vien tik juoda ir balta. Tomis "lyg tyčia" dienomis, manau, nei vienam iš mūsų pirštai nespragteli fotoaparato mygtuko. Tiesiog. O kai kas nors kasdienybę vėl nudažo spalvotai, norisi visiems išrėkti, koks laimingas ir patenkintas esi. Tada daugiausiai ir spragsime tomis fotoaparato blykstėmis. O kam jomis spragsėti, jeigu su nieku tuo džiugesiu nepasidalinsi? Pats sau vienas vėl ir vėl peržiūrėsi užfiksuotus kadrus? Galimas, turbūt, ir toks variantas, bet žmogus, senokai pripažinta, yra sociali būtybė, kuriai, kad ir kaip norėtume tai paneigti, vis dėlto svarbūs kiti žmonės, jų nuomonės, požiūris. Ir ta sąvoka "socialiniai tinklai" - ne iš piršto laužta.
I/my ego/i'm great/in the first place
"Pasižiūrėję iš arčiau į žmonių užmačias ir siekimus, visur susidursime su jų brangiuoju AŠ, kuris visada išlenda į priekį" /I. Kantas/

2017 m. balandžio 6 d., ketvirtadienis

TIE žmonės

surprising
Mane vis dar labai stebina svetimų žmonių kišimasis į asmeninę erdvę, kai jie sau leidžia ne tik fiziškai įžengti į tavo apsibrėžtą "ratą", bet ir žudyti žodžiais, atsainiomis frazėmis, kuriomis mėtosi lyg pavasarį sodinamomis bulvėmis vagose... Negana to, leidžia sau taukšti apie menkai pažįstamus arba visiškai nepažįstamus asmenis tokius dalykus, kuriuos realiai žinoti gali tik vyras/žmona, geri draugai, bičiuliai, kiti artimieji. Dar leidžia sau vertinti kitą, jo veiksmus, darbus ar net požiūrį į tam tikrus dalykus, lyg patys būtų aukščiausio teismo teisėjai. Leidžia sau ir klausimus ar juokelius, kurie yra užgaulūs arba mažų mažiausiai išmušantys iš vėžių. Ir kas TIE žmonės, paklausite?! Jų, manau, yra daugelio mūsų kasdienybėje: darbe, prekybos centre, socialiniuose tinkluose ir dar galai žino kur kitur juos gali kaktomuša susitikti, bet sutikęs, tikrai suprasi - ČIA JI(S)!
conscience
Visuomet galvojau, kaip labai neįdomiai turi gyventi pats, kad drįstum taip elgtis su kitais? Kokį įskiepytą netaktą turi turėti?! Kokį akiplėšiškumą ir negatyvą auginti(s) užanty!
Negaliu pasakyti kodėl šių dienų visuomenėje mane tai visa dar stebina, bet... stebina. Žmonės gerieji, gal mažiau kalbėkime ir daugiau klausykime!? Iš tikrųjų KLAUSYKIME, kai mums pasakoja ar ką nors reikšmingo bando pasakyti. Ir vien tik tylos čia gali nepakakti. Reikia NORĖTI išgirsti. Dažniau bandykime įsijausti į kito vaidmenį, o ne aklai teiskime. O jei jau norime kalbėti, tai kalbėkime pasverdami žodį. Jo svoris gali ilgam priplakti prie žemės arba trumpam pakylėti. Rinktis mums. Kaip teigė Seneka "Švari sąžinė yra nuolatinė šventė". Argi nesinorėtų švęsti kasdien? 

2017 m. kovo 17 d., penktadienis

Diena nebėgant sprinto arba lėto gyvenimo malonumai


 "Bėk, ..., bėk!", įsirašę tinkamą vardą galėtume šį pavadinimą pritaikyti, turbūt, kas antro mūsų kasdienybei užvadinti. Ir, rodos, tai tapo tokia norma, kad jeigu žmogus gali sau leisti, pavyzdžiui, dirbti namų sąlygomis, atsiribojus kažką kurti, generuoti idėjas, jį palydime klausimu "O tai ką Tu veiki per dienas?!" Suprask, jis gyvena kažkaip "ne taip", kaip turėtų. O aš manau, kad tokie žmonės turi susikūrę sau tokią komforto zoną, kurios slapta daugelis ir pavydime. Dažnai tokie žmonės gali sau leisti lėtą, prasmingą, tikrą ir visiškai neforsuojamą aplinkinių įvykių kasdienybę. O tai, sutikite, didelė dovana.

children time
Mes esame TAIP pripratę lėkti, bėgti ir verstis per galvą, kad atliktume darbus, kad įtiktume darbdaviui, kad patenkintume kažkieno kito lūkesčius savo adresu, kad jau pamiršome, kaip gera gyventi "lėčiau". Vartodama žodį "lėčiau" galvoju apie gyvenimo kokybę. Ir ne tik patys esame įsisukę, kaip voverės rate, bet, negana to, įtraukiame į tą nuolatinį bėgimą ir savo vaikus. Vos kelių mėnesių kūdikius nešame į grupinius užsiėmimus, kai jiems norisi tik mamos ir tėčio artumo bei individualaus, o ne grupinio bendravimo; sulaukusį vienerių mažylį jau norime atiduoti lopšelio globai; sulaukusį dvejų pradedame vežioti po, pageidautina, bent jau du papildomus užsiėmimus PO darželio; sulaukusį trejų skubame užrašyti į anglų kalbos kursus, nes suprask, nespės ištobulinti anglų kalbos, kol teks palikti gimtą šalį dėl neva gardesnio duonos kąsnio... Ką jau kalbėti apie tolimesnius tėvų planus vaiko atžvilgiu. Taip taip, TĖVŲ planus. Netikiu, kad bent kas esate pasiteiravę metinuko, prieš užrašant jį į lopšelio grupę, ar jis tam jau pasiruošęs ir ar kas nors esate nuoširdžiai sudvejojęs veždamas dvimetį iš baseino į vaikų jogą, ar JAM to tikrai reikia?!
Net jeigu esate iš tų, kurie sulaukėte kol vaikui sueis dveji ar treji, kad pradėtų lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą, tikėtina, kad ieškosite tokio darželio, kuris bus perpildytas veiklų: keramika, sportas, joga, muzika, ritmika, rankdarbiai, anglų kalba ir t. t. Čia, savaime suprantama, neįtraukiant veiklų, kurias veda auklėtojos dienos metu, nes tai - "TIK veiklos", po kurių būtina PAPILDOMAI lavinti.
Žinote kur lenkiu? O gi ten, kur priešais stovi ženklas STOP. Psichologai mojuoja raudonomis vėliavėlėmis, kad šių dienų vaikams VISKO tiesiog PER DAUG!!! Dėl to "per daug" vaikai isterikuoja ir krenta ant žemės parduotuvėse, rėkia iki pamėlynavimo, rodos, dėl smulkmenos, kandžioja darželio draugus, užsimoja sesei ar broliui... Nesusimąstėte, kad vaikas pasiimtas po darželio į jūsų standartinius klausimus atsako standartiškai: "gerai, ne , taip, nieko" todėl, kad jis nori įjungti restart mygtuką. Leiskite jam įkvėpti... ir iškvėpti. Tyla, kuri trunka iki kol grįžtate namo arba pasiekiate parduotuvę, nėra pavojaus varpo gausmas. Tai normalus mažo žmogaus - asmenybės, kaip tėveliai mėgsta vadinti vaikus draugų būryje, poreikis - stabtelėti, kad galėtų tęsti ilgos dienos kelionę toliau.
Ir jeigu jūs manote, kad grįžus namo reikėtų užversti vaiką dar kitomis veiklomis, nes o kaip gi jis tiesiog sėdės arba žiūrės į lyjantį lietų pro langą, tai prisiminkite tą ženklą STOP. Visiems namuose būna gera tik tada, kai niekas nieko nedaro tyčia. Kai pokalbiai ir darbai išplaukia natūraliai. Kai jeigu norisi tingėti, gali tingėti, o kai norisi apsikabinti - nedelsiant gali tai padaryti. Fizinis ryšys bendravimas, sėdėjimas kartu, apsikabinimai, prisilietimai, glostymai - štai kas yra didžiausia dovana ir svarbiausias "veikimas", ką namuose gali suorganizuoti tėvai savo vaikui, ypač iki trejų metų, kol vystosi jo nervų sistema.
take time to make your soul happy
Smagu ir įdomu spėti su visomis šių dienų naujovėmis, puiku nesėdėti diena iš dienos namuose spoksant į televizoriaus ekraną, smagu keliauti, mokytis, kurti... tiesiog visa tai turi būti subalansuota jums. Ir nemėginkime primesti savų poreikių kitiems. Nekurkime planų, ką ir kaip turi daryti vaikas. Nesmerkime savęs už tai, kad vieną dieną iš septynių suvalgėme ne salotų lėkštę, o pyragaitį ir vietoj aktyvaus pasivaikščiojimo, su užfiksuotais ir pasidalintais FB kilometrais, praleidome vakarą ant sofos su mylimuoju žiūrint gerą filmą. Apkabinkite ir pamyluokite savo vaiką - PABŪKITE, vietoj to, kad planuotumėte, į kokį dar užsiėmimą jį užrašyti.

2017 m. vasario 17 d., penktadienis

Rytojaus ateitis

Ateičiai reikalingi įgūdžiai ir asmens savybės:
future skills
  • kūrybingumas
  • savanoriškumas
  • iniciatyvumas
  • lyderystė
  • komunikaciniai ir bendradarbiavimo gebėjimai
  • ryžtingumas, sprendžiant problemas, priimant iššūkius ir atsakomybę už savo veiksmus
  • gebėjimas greitai orientuotis ir veikti nestandartinėse situacijose
  • kritinis mąstymas, sąmoningumas, vertinant informaciją, įsivertinant veiklos procesą ir rezultatus
Ne, tai ne iš mokslinės fantastikos skyrelio vaikams ir jų tėveliams. Tai labai netolima ateitis. Tai yra tai, į ką jau šiandien esame įžengia viena koja. Stovime tarpduryje. Šiek tiek sutrikę, šiek tiek pasimetę - o kas toliau? Bet tie, kuriuos veda smalsumas, nori ir antra koja peržengti "rytdienos" slenkstį. Belieka tikėtis, kad tų smalsiųjų užteks, kad ir visi kiti neliktų už borto - užstrigę vakar dienoje.
believe you can and you're halfway there
Beje, tos savybės, kurias išvardinau pradžioje - bene vienintelės, kurių įvaldyti ir ištobulinti negalės ateities bendrasavininkai - robotai. Kūrybingumas, orientacija nestandartinėse situacijose, kritinis mąstymas ir sąmoningumas - jiems kol kas neįgalinami.
Amžiaus tarpsnių tyrinėtojai, psichologai teigia, kad net 65 procentai dabartinių darželinukų dirbs pagal profesijas, kurios šiandien dar neegzistuoja. Gerbiami auklėtojai ir kiti ugdytojai, ar tikrai ŽINOME, kam ruošiame šių dienų mažuosius?! Būkime atviri sau. Galbūt numanome, bet tik tiek.
Prognozuojama, kad šiandien besimokantys asmenys iki savo 38 - ojo gimtadienio gali būti pakeitę 10 - 14 darbų. Vau! Tiesa? Nesunkiai įgyvendinama realybė. Nes dabarties žinių ieškotojams nėra nieko neįveikiamo. Šimtasis išsiųstas CV - tai tik įsidarbinimo galimybių plėtimo procesas, o ne skaudus savivertę menkinantis nusivylimas visu pasauliu. Ir noras išbandyti kuo daugiau - studijuoti užsienyje, keliauti, viską patirti savo kailiu, padirbėti JAV, po to nuskristi į Australiją ir galbūt sugrįžti - kurti Lietuvai. O kodėl ne?

thoughts develop the future
Kiekvieną dieną mus supa tokie informacijos srautai, kurių XVIII amžiuje žmogus nesužinodavo per visą savo gyvenimą. Gebame atlikti galybę darbų vienu metu. Tas procesas netgi turi savo sąvoką - multitaskinimas. Tiesa, nereikėtų persistengti. Londonietis psichologijos profesorius G. Wilsonas įsitikinęs, kad daugiafunkciškumas mūsų pažinimo ir atminties procesams kenkia labiau nei marihuanos rūkymas. Daugiafunkciškumas taip pat didina streso hormonų gamybą, o vykdomos trumpalaikės užduotys lavina visai ne tuos smegenų centrus, kurie atsakingi už analitinį mąstymą ir kūrybiškumą. O būtent šių įgūdžių jums prireiks ateityje. Tad, linkiu laiku sustoti.
Kiekviena mintis kuria mūsų ateitį. /Louise Hay/

2017 m. vasario 11 d., šeštadienis

Tėvų motyvacija būti tėvais... kur ji?!

Prancūzų rašytojas Federic'as Beigbeder'is rašė: "Kai tave pradeda erzinti jaunuoliai, tai nereiškia, kad tu sensti", jis tai rašydamas, turbūt, norėjo pasakyti kai ką daug reikšmingesnio. Nors mano toks amžius, kad dar neerzina jaunuoliai, bet tas kartų skirtumas - dirbtinai pritemptas psichologų ar pagal visus dėsnius išaiškintas žmogaus amžiaus tarpsnių tyrinėtojų, šiuolaikiniai "alfa" vaikai ir jų požiūris bei vertybės, tiksliau būtų sakyti, vertybių nebuvimas - kartais tikrai išmuša iš pusiausvyros.
"Norėčiau naujo šuniuko", sako pirmokė. "Kas nutiko "senajam"?" susirūpinusi teiraujuosi. Nustebusi sako: "Nieko! Tiesiog dabartinis jau senas, labai piktas, prie būdos... tai kai jo neliks, norėčiau naujo". Dar labiau apstulbusi pradedu žerti, kad tas "naujas" irgi gali būti piktas, jeigu ir jis bus pririštas prie būdos ir pan., bet matau, kad mergaitė net nesiklauso, ji tiesiog nori NAUJO šuniuko - o kas čia blogo?!
Jau net nekalbu, kad net ir pirmokui naujas, žinoma, būtų geriau dar ir už tėvų geresnis išmanusis yra būtinybė, nes "NORIU NAUJO!". Ir nėra čia apie ką diskutuoti.
Kai lektorė, švietimo ir verslo konsultantė, nepriklausoma žurnalistė paskaitoje apie vaikų motyvaciją mokytis susirinkusiai auditorijai - mokinių tėvams, pedagogams ir administracijos darbuotojams tiesiai šviesiai išrėžia, kad vis dėlto, viskas prasideda nuo šeimos ir tik nuo to, ką ir kaip ji duoda vaikui, priklauso kokiu žmogumi jis užaugs, tėveliai tik juokiasi iš lektorės sąmojų, kurie kaip veidrodis atspindi kiekvienos šeimos kasdienybę... Deja, kad ir kokie tie sąmojai, paskaitai pagyvinti, buvo naudojami, tėveliams reikėtų adekvačiai įvertinti šių dienų situaciją, pasverti vaikų poreikius, jų elgesį, mokymo(si) gebėjimus ir įdedamų pastangų kiekį. Proporcijos būtų, manau, nelabai adekvačios. Kaip bebūtų, dauguma tėvų vis dar galvoja ir šventai tiki, kad šešiametis atiduotas į priešmokyklinio ugdymo įstaigą bus "paverstas" tikru žmogumi, na, o jeigu nepavyks per tuos metus, tada visos viltys sudedamos į pirmokų mokytoją - ji(s) tai tikrai padarys stebuklą(!). O tėveliai bus stebėtojai, iš tolo, nes juk jie - TIK vaiko tėvai. Suprask, nežinojo, ką ir kaip "teisingai" daryti - sugadino, o dabar... būtų gerai, kad kas nors "sutaisytų", nes pradeda erzinti ryškėjantys defektai.
Štai taip, mielieji, su tokiu gimdytojų požiūriu ir auga ta besiformuojanti asmenybė, kuri: jeigu nesisveikina mama ar tėtis, įėjęs į parduotuvę, tai nesisveikina ir jis; jeigu mama (ar tėtis) tik įėję pro namų duris rėkia, kad ji(s) KAIP VISADA nepadarė to ir ano - tai ir vaikas rėks arba bus tas, kuris toleruos rėkimą savo adresu; jeigu giminė susėdusi prie bendro stalo pašaipiai atsilieps apie tuos giminaičius, kurių kartu nėra, šaipysis vienas iš kito, tai ir vaikas elgsis ne kitaip - leis sau pasityčioti iš klasės draugų, vėliau įsidrąsins tolėliau pasiųsti mokytojus, o po to (arba anksčiau, dar prieš mokytojus) ir tuos pačius gimdytojus, pradėjusius užburtą ratą.
Manau, kad reikėtų dar vienos paskaitos, tik šį kartą ne vaikų tėvams apie tai, kaip motyvuoti vaikus mokytis, o apie tai, kas galėtų motyvuoti tėvus... būti tėvais.

motivation




2017 m. sausio 6 d., penktadienis

Sausio ramybė

Po šventinio siautulio, po, tikėkimės, kokybiško pasibuvimo su artimaisiais, sudarę pasižadėjimų sau sąrašus ir to do list'us grįžtame į kasdienybę.
Jei Naujųjų išvakarės, didžiojoje Lietuvos dalyje, net nebuvo panašios į žiemą, tai po kelių dienų nubudome tikrų tikriausioje žiemos pasakoje. Norėjome - gavome. Kitaip ir būti, turbūt, negalėjo, nes be žiemos neateitų laukiamas pavasaris.
Žinoma, gal dėl per staigių žiemos užmojų neužsiveda automobiliai, gal prieš eidami į lauką lakstome lyg pamišę ieškodami jaukiausio megztinio ir šilčiausio šaliko bei pirštinių komplekto... bet JI čia - už lango ir laukujų durų. Visa išdidi ir savimi patenkinta. Tikra žiema.
Sutikite, žiūrint į tą vaiskų baltumą ir spindinčius sniego kristalus, stebint iš namų kaminų rūkstantį dūmelį, einant ir po kojomis girdint girgždesį, koks būna tik spaudžiant šaltukui, užplūsta kažkoks keistai geras ramybės jausmas. Atrodo, lyg laikas būtų sustojęs. Tam, kad apmąstytume visus tuos sąrašus ir pažadus, o esant galimybei pakoreguotume planus.
Ne taip senai suvokiau, kokia vertybė ir koks gerumas ta tyla. Tereikia ja mėgautis...

just start. january. inspiration

you are so worth it. january. inspiration