#ContactForm1 { display: none ! important; }

2013 m. rugpjūčio 24 d., šeštadienis

šeštadieniniai malonumai

Na ką aš galiu pasakyti? Karštligiškai užsikrėčiau keksiukų, mufinų (ar kaip dar kitaip pavadinsi) virusu! Nežinau kuo tai baigsis, bet atradau TIEK nuostabių puslapių, kuriuose gražiausios formelės keksiukams, papuošimai ir kitos saldžios idėjos, kad neatsilaikiau ;)) Jau laukiu siuntinuko su naujomis kepimo formomis, o kol laukiu, dalinuosi LABAI šokoladinio pyrago Braunio (Brownie) receptu :)

Reikės:

  • 150g sviesto
  • 200g juodojo šokolado
  • 3 naminių kiaušinių
  • maždaug 100g miltų
  • 150g cukraus
  • 4arb.š.  kakavos

Kimbam į darbus:
ant garų vonelės išlydom šokoladą (vis pamaišant medine mentele), tada sumetam kubeliais smulkintą sviestą ir laukiam, kol šokoladas ir sviestas taps vientisa mase. Nukeliam nuo garų.
Atskiriam kiaušinio trynius nuo baltymų (į atskirus indus - reikės abiejų). Į indą su tryniais dedam cukrų ir išplakam iki standžių putų. Dedam miltus, kakavą ir viską gerai išmaišom. Supilam kiek atvėsusį lydytą šokolado ir sviesto masę.
Labai gerai išplakame baltymus ir po truputį pilam juos į paruoštą masę, vis (labai atsargiai!) permaišant. Tai, kaip permaišote plaktus baltymus turės įtakos pyrago kilimui.
Tešlą pilam į sviestu išteptą formą ir šaunam į įkaitintą iki 180`C orkaitę. Kepam maždaug 20min.

Braunis - amerikietiškas skanėstas, todėl tikėtis čia sumažinti kalorijų kiekį turbūt tikrai neverta ;) Kartais, manau, galim leisti sau be jokios graužaties pasimėgauti tikro, gryno, burnoje tirpstančio pyrago gabalėliu. O kad nebūtų per mažai, skanu su plakta grietinėle ir smulkintais riešutais ;)

2013 m. rugpjūčio 18 d., sekmadienis

Tikras džiaugsmas - dalykas rimtas ;)


 Šiandien kažkodėl prisiminiau visai nesenai mano draugo iš darželio pasakytą mintį: "Laimė - tai toks nematomas dalykas, kai tau viskas yra gerai". Ir tikrai! Jis visiškai teisus!

Nei vienas gimtadienio sveikinimas ar linkėjimas neapsieina be šių žodžių - "daug laimės Tau...". Jei ne kasdien, tai bent retkarčiais, manau, daugelis paklausia savęs: o kas ta laimė? Ar aš tikrai gyvenu laimingai? Ir paradoksalu tai, kad žodis, ką jau kalbėti apie jausmą, "laimė" - toks neapčiuopiamas, saldus, mistinis ir toks reikalingas kiekvienam mūsų :)
Deja, su metų bagažu vis rečiau mokam pasidžiaugti paprastais, kasdienybės dovanojamais džiugesiais. Turbūt tai tobuliausiai geba tik vaikai... Suaugusieji neretai tampa tais, kurie "tik skaito laikraščius, plauna indus ir savo vaikams vis kartoja povalandos". Gink Dieve, tokios nelaimės! Kai rutina ir niurzgėjimas užpildo dienas. Ir būtent todėl, kad netaptume bambekliais, nors ir prisidedant metų akmenėlių į gyvenimo kuprinę reikia mokėti išlikti vaikais.
Bent šiek tiek. Juk tikrai esame laimingi, kai:
grįžtančius po darbo pasitinka mylimas augintinis;
po sunkios darbo dienos apkabina ir nieko nesako, bet drauge tyli savas žmogus;
ryte pramerkęs akis prieš save matai rymantį besišypsantį veidą, kuris saugoja Tavo miegą;
kai liūdna ateina ir lyg niekur nieko prisiglaudžia minkštas pūkuotas namų padarėlis;
kai karštą dieną pradeda lyti gaivinantis lietutis, o tu be skėčio, bėgi iš tikrųjų nenorėdamas nuo nieko pabėgti;
kai turi kam paskambinti 3val nakties;
kai Draugas ateina tada, kada reikia - jaučia ir žino...o kartais tiesiog kartu su tavimi išeina iš proto;
kai pasinaudoji galimybe užauginti jei ne sodą, tai bent prieskonių lysvę ar vazonėlyje baziliką;
kai gali ne tik klausytis muzikos, bet gebi ją pajausti;
kai įveiki savo baimes, o trūkumus paverti privalumais;
kai turi Tave mylinčią ir be sąlygiškai palaikančią Šeimą;
kai išeini į naktį ir stebi žvaigždžių lietų;
kai turi draugų, su kuriais gera ne tik valandų valandas plepėti, bet ir taip pat gera tylėti;
kai mylimas žmogus praskaidrina kasdienybę;
kai įgyvendini iš pirmo žvilgsnio neįmanomus dalykus;
kai pildosi tai, kas buvo nugulę slaptuose sąrašuose;
kai esi kūrėjas;
kai gali padėti tam, kuriam tą akimirką esi reikalingas;
kai gali duoti, nesitikėdamas ką nors gauti mainais;
kai tas, kurį myli apipila bučiniais nuo galvos iki kojų pirštų galiukų - šiaip sau, be jokios priežasties;
...tų kai yra tokia gausybė (!), kad, manau, dabar jau supratote, jog tikrai dažniau nei manėte esate laimingi ;)  
Dauguma žmonių turi tiek laimės, kiek patys nori turėti /A.Linkoln/

2013 m. rugpjūčio 16 d., penktadienis

Ir Tu, ir aš gerai žinau,
kad esam viens kitam kažkas daugiau.
Dalink pusiau,
pasverk,
parduok,
jei nori, man mažesnę pusę duok.
Vis vien kartu. Nors esam du:
skrosti dangų ištiesti sparnai,
ilgi šešėliai vakaro sutemose...
Mes du ir visada kartu:
lietinga, saulėta, vėjuota.
Abu su savo raktų poromis
vienos ir tos pačios gyvenimo krypties eisme.
Kartu, nes norim, jaučiam, žinom...galim.
Ir tik kartu mes esame galia:
lietingoj, saulėtoj, vėjuotoj dienoje.

2013 m. rugpjūčio 11 d., sekmadienis

Mėnesis beveik įpusėjo, laikas -iausiems ;)

 
  • filmas - Kolibrio efektas J. Stathamas!!! Ir čia Jis kitoks, nei esame įpratę matyti: ne tas, visu greičiu lekiantis automobiliu, apsuptas gražuolių ilgakojų būtybių, tobulai įvaldęs ginklus ir lyg atsitiktinai nuolat tampantis sprogimų epicentru. Šiame filme jis palūžęs, apšepęs, verkiantis, bandantis ant griuvėsių pasistatyti naują gyvenimą... Ir sutinka naujo gyvenimo viltį - vienuolę Kristiną.
  • daina - arlissa - sticks and stones patraukė vokalas, po to jau skambesys, vaizdo klipas ir visas bendras kontekstas.
  • knyga - vyrai kile is marso moterys is veneros tai tikrai verta dėmesio knyga! Ne vien todėl, kad pamatysite, jog taip, kaip jūs, gyvena bent 90proc pasaulio porų..bet ir todėl, kad padės rasti susikalbėjimo būdus, atvers naujus ieškojimo ir supratimo plotus, paskatins būti geranoriškesniems vienas kito atžvilgiu ir tiesiog padės suvokti skirtumus. Žinosite, kad kitaip nebus - esame labai skirtingi, bet tuo pačiu, vieni be kitų negalime, todėl verta stengtis :) Be to, knyga parašyta su gera humoro doze, šiek tiek ironijos ir lengvo sarkazmo.
  • žurnalas - lamuslenis o taip, naujas Lamų numeris!
  • frazė - enjoy..
  • akimirka - http://31.media.tumblr.com/tumblr_m54n8akKZc1qhli25o1_500.jpg
  • vieta - http://31.media.tumblr.com/60f81eb9f18f0c4f2ea654a386d7d578/tumblr_mp2bdwnljp1risn14o1_1280.jpg

2013 m. rugpjūčio 9 d., penktadienis

Gyvenimo Marse ir Veneroje ypatumai

Rašydama, kad patys statome arba griauname mitus apie vyrų moterų santykius neveltui sakiau, tęsinys bus. Ir viena dalelė to tęsinio štai čia, šįvakar. Esate girdėję apie Marsą ir Venerą? Net neabejoju, jei ir nesate kosmoso tyrinėtojai. Taigi, marsiečiai vertina jėgą, kompetenciją, veiklą ir laimėjimus. Jų veikimas visuomet siejosi su savęs išmėginimu ir atskleisdavo jų jėgą bei gabumus. Jie vertino kitus pagal sugebėjimą siekti tikslo, o šį savo ruožtu parodo rezultatai. Viskas Marse atspindėjo šį sugebėjimą. Jie neskaitė žurnalų "Psichologija Tau" ar "Žmonės". Dauguma marsiečių mėgo būti gamtoje, domėjosi medžiokle, žvejyba ar automobilių sportu ir negalėjo pakęsti skaityt verksmingų romanų ir pamokomų knygelių. Marsiečiai labiau domėjosi „objektais" ir „daiktais" negu žmonėmis ir jų jausmais. Net dabar, gyvendami Žemėje, kai moterys svajoja apie romantiškus nuotykius, jie svajoja apie galingus automobilius, dar galingesnius kompiuterius, naujus mechanizmus ir dar naujesnes bei tobulesnes technologijas. Vyrų mintis užvaldę įvairūs „daiktai", kurie gali padėt išreikšti jų sugebėjimus ir proto galią siekiant naujų, dar geresnių rezultatų. (ištrauka iš J.Gray "Vyrai kilę iš Marso, moterys - iš Veneros"). Mielosios, o kai kurios iš mūsų vis dar puoselėjame viltis išsiauklėti vyrus pagal save. Tai - NEĮMANOMA nei fiziškai, nei genetiškai, nei dar kaip kitaip!!!
Veneriečių vertybės yra visai kitokios negu marsiečių. Jos vertina meilę, sugebėjimą bendrauti, grožį ir draugystę. Jos praleidžia marias laiko padėdamos viena kitai ir kitaip rūpindamosi viena kita. Moterų esmė apibrėžiama jų jausmais ir sugebėjimu bendrauti. Joms svarbiausia būti draugiškoms ir nesavanaudėms. Viskas Veneroje atspindėjo šias vertybes. Venerietėms nerūpėjo dangoraižių ir greitkelių statyba, joms buvo daug svarbiau gyventi kartu gražiai ir draugiškai. Bendravimas joms buvo kur kas vertesnis už darbą ir pažangias technologijas. Moterys orientuojasi ne į sėkmę, o į bendravimą. Joms labiau rūpi parodyti savo jautrumą, rūpestingumą ir meilę. Du marsiečiai eina į restoraną pavalgyti ne šiaip sau; jiems reikia aptarti projektą ar verslo reikalus. Be to, jiems tai efektyvus būdas aprūpinti organizmą maistu: nereikia eiti į parduotuvę, gaminti valgio ir plauti indų. Venerietės eina kartu pavalgyti, norėdamos paplepėti, labiau susidraugauti, pasikeist nuomonėmis bei suteikti viena kitai moralinę paramą. Restorane moterų pokalbis gali būti labai atviras ir intymus, panašus į gydytojo ir paciento pokalbį. Visos venerietės studijuoja psichologiją ir turi mažiausiai šios srities patarėjos magistrės laipsnį. Jos labai rūpinasi savo asmenybės ugdymu, dvasiniu tobulėjimu ir viskuo, kas padeda gerinti žmonių gyvenimą. Ech, tenka tik linkčioti galva ir sutikti su kiekvienu J. Gray žodžiu... ir kodėl jis vis dar nepaskelbtas šventuoju?! Vyrai, po to, kai buvo išleista ši knyga, neturite teisės sakyti, kad neįsivaizduoja, ko nori moterys! Čia juodu ant balto viskas parašyta ;)
Nieko nežinodama apie šias vyrų pasaulio vertybes, t. y. nesuprasdama vyrų prigimties, moteris labai lengvai, pati to nenorėdama, gali įžeisti ir pažeminti vyrą, kurį myli labiau už viską. Taigi nereikėtų nurašyti tokios tematikos skaitinių, kaip laiko gaišaties. Gyvenimas nepakartojamai žavus ir nepatikėsit, bet mes patys turim šansą (ir net ne vieną!) paslinkti vieną kitą šachmatų figūrėlę toje gyvenimo lentoje.

Pabaigai pavyzdėlis, labai gyvenimiškas..ir du galimi variantai. Pasirinkite patys ;)

Merė grįžta namo po varginančios darbo dienos. Jai norisi pasidalyti savo įspūdžiais ir išgyvenimais.
Merė: „Tiek daug reikia dirbti, man visiškai nelieka laiko sau."
Tomas: „Tu turėtum mesti tą darbą. Jis labai varginantis".
Merė: „Bet man darbas patinka. Tiesiog jie laukia, kad aš viską atlikčiau tuoj pat."
Tomas: „Tu jų nežiūrėk. Paprasčiausiai daryk tai, ką pajėgi."
Merė: „Aš ir darau! Bet tu tik pagalvok: aš pamiršau paskambinti tetai!"
Tomas: „Nesijaudink, ji neužpyks."
Merė: „Ar tu žinai, kaip jai dabar sunku? Aš jai reikalinga."
Tomas: „Tu pernelyg jaudiniesi, dėl to ir esi tokia nelaiminga."
Merė (piktai): „Aš ne visada esu nelaiminga. Ar bent gali mane išklausyti?"
Tomas: „Bet aš klausau."
Merė: „Kam aš čia varginuosi?"
Po šio pokalbio Merė pasijunta dar blogiau negu grįžusi iš darbo, kai tikėjosi iš Tomo supratimo ir švelnumo.

Tomas nežinojo, kad ramiai ir kantriai išklausęs Merės pasakojimo, būtų suteikęs jai nusiraminimą. Tik tuomet, kai Tomui buvo papasakota apie Veneriečių gyvenimą ir apie tai, kaip svarbu joms išsipasakoti, jis išmoko klausyti. Dabar, kai Merė grįžo namo pavargusi ir kupina įspūdžių, jų pokalbis vyko visai
kitaip:
Merė: „Kaip man sunku darbe, visiškai nelieka laiko sau."
Tomas giliai įkvepia, atsidūsta ir sako: „Hm, atrodo, buvo sunki diena."
Merė: „Jie mano, kad aš galiu dirbti kaip robotas. Net nežinau, ką toliau daryti."
Tomas kurį laiką patyli ir kažką numykia.
Merė: „Aš net pamiršau paskambinti tetai."
Tomas kilsteli antakį: „O, ne, to negali būti!"
Merė: „Jai taip trūksta manęs. Man kažkaip neramu."
Tomas: „Tu tokia nuostabi. Eikš, aš tave apkabinsiu." Tomas apkabina Merę, ir ji lengviau atsidūsta. Tuomet ji sako: „Man taip patinka su tavimi kalbėtis. Ačiū, kad išklausei, dabar aš jaučiuosi daug geriau."

2013 m. rugpjūčio 4 d., sekmadienis

Griaunam, o gal statom (?) mitus apie vyrų ir moterų santykius

Taigi taigi, amžini ginčai ir diskusijos vyrų ir moterų santykių tema. Ištisus metus ir netgi sezonus laikraščiai bei žurnalai, o ir internetiniai portalai neatsilieka skalambindami varpais - tai kaip vis dėlto yra, kokie tie Marso ir Veneros santykiai, kas juos griauna, o kas sutvirtina?
Nuomonių begalybė, tarp jų - ir manoji :) Galite nesutikti, bet kažkaip instinktyviai jaučiu, kad bus pritariamai man linksinčių galva ;) Pradedam!
Iš straipsnio "10 smulkmenų, kurios gali sugriauti vyro ir moters santykius"
Namų ruoša. Kai pradedama ginčytis, kas šįvakar turėtų suplauti indus ar išsiurbti kilimus, nuvalyti dulkes. Nepatikėsit, tai ne tik piktavališkas "moteriškų" darbų ignoravimas ar apsimetinėjimas, kad tikrai nepastebėjo visos stirtos neplautų indų kriauklėje, tai kur kas daugiau! Anot psichologų - tai skirtingų asmenybių susidūrimas. Mat tik pusė iš 16 egzistuojančių asmenybės tipų yra linkę organizuoti ir mėgsta tvarką! Ir kodėl aš toje pusėje, kuri tai mėgsta... Bet, nėra nepaaiškinamų dalykų, priešingybės traukia :)
Svarbių datų pamiršimas. Jei tikrai sutikote tokią(-į), kuri(s) nesureikšmina jūsų gimtadienio datos, dar lengva ranka numoja į jūsų bendras šventes, metines ir pan... nepulkite į paniką, tiesiog imkitės gudrybių ;) Pavyzdžiui sukurkite šeimos kalendorių, su jums svarbiomis datomis ir pakabinkite jį pačioje matomiausioje namų vietoje. Tas užmiršimas ar ne, psichologų teigimu, atsineštas iš šeimos, auklėjimo padarinys.
Per didelis įtarumas arba per didelis dalijimasis socialiniais tinklais (pavyzdžiui FB). Aišku, kiek žmonių, tiek jų tipų, charakterių savybių paketėlių ir pan., bet santykiuose bet kokiu atveju turi būti pasitikėjimas vienas kitu. Čia nediskutuotina tema, man manymu. Bet dėl tų bendrų, šeimyninių ar kaip čia jas pavadinsi paskyrų FB, na... jums spręsti, ar neperžiangiate vienas kito privatumo ribų. Bet tuo besidominčių žmonių teigimu, dažniausiai tokios poros, kurios eskaluoja nuostabius santykius, darną, yra visur ir visada tiesiog neišskiriami, turi ir savo - tik savo asmenines paskyras, kurios dažnai netgi slaptos (bent jau kurį laiką) nuo antrosios pusės. Tai, ar tikrai esate tokie nedalomi? Gerai pasverkit kiekvieną savo ir kaip poros žingsnį ;) Kad santykiai ir jų puikumo viešinimas netaptų ironiškais juokeliais bendrų draugų kompanijoje.

Jau kitame tinklapyje antraštės tiesiog rėkia - "Vyrai, būkite vyriški!".
Na, brangieji, būtų įdomu išgirsti iš pačių jūsų, kaip išlaikote tą aukso viduriuką tarp namų tirono ir skudurėlio po jos kojomis? Esate girdėję - pagarba yra visų santykių pagrindas!!! Čia, mielos damos, frazė skirta ir jums.
Vyrai, valdykite emocijas. Ne, tai nereiškia užsisklęskite ir nekalbėkite net kankinami :) Tiesiog netapkite perdėtai jautria savimyla, sentimentaliu jautruoliu, kuris braukia ašaras ir verkia mylimajai ant peties, vos pirmai progai pasitaikius.
Būkite ryžtingi. Parodykite iniciatyvą planuodami bendras veiklas, aktyviai bendraukite pokalbiuose su antra puse, spręskite pats. Šių dienų moterims norisi, bent jau daugumai mano pažįstamų, lygiaverčio partnerio. Tačiau nesupainiokite ryžtingumo su įsakinėjimu! Moterys šiais laikais emancipuotos ir nemėgsta, kad joms aiškintų, ką daryti.

Kaip vyrai skaito moterų ženklus. Čia, aišku, būtų galima parašyti keleto dalių straipsnį su kelių savaičių pratęsimais ;) Bet apsiribokime laiku ir vieta. Ko nori moterys, ką jos galvoja ir kuo gyvena, bandė atsakyti Melas Gibsonas viename iš filmų. Vienaip ar kitaip tai buvo perteikta pakankamai įtikinamai. Tik kartais pasidaro visai neaišku, kaip pasielgti paprasčiausioje situacijoje – kai vyrui nusišypso mergina. Ir ką tai galėtų reikšti? Ar ji visai mielai susipažintų su jaunuoliu, kuriam atseikėjo savo baltų dantukų eilę, ar tai tiesiog jos gera nuotaika, ką tik išėjus iš grožio centro. O gal tiesiog ji ką tik išsibalino dantis pas odontologą. Kuris gal buvo visai nieko, komplimentų nepagailėjo, o ir maksimalios kainos už paslaugas nepareikalavo. Dviprasmybės... Kaip teigia tyrinėtojas, besispecializuojantis psichologijos ir protinių sugebėjimų srityje, dauguma vyrų tiesiog nesugeba atskirti vieno ar kito signalo reikšmės. Niekaip. Jei tai nebūna išdėliotos mintys raštu, tiesiai, be jokių galinio išėjimo variacijų.
Moterys šaudo taikliau, vyrai, deja, dažnai tik į lovos pusę. Sutikit, keista situacija, kai vyrai paprasčiausius draugiškus santykius interpretuoja vienaip – savaip – tai yra jiems net nekyla abejonių, kad netikėtai nusišypsojusi mergina yra pasiruošusi stryktelėti kartu su juo į lovą, be jokių ten o, bet, tačiau.
Vieno iš daugelio tyrimo rezultatai yra tvirtas pagrindas teigti, kad mergina, nenorėdama bendrauti su vaikinu, šypsotis negali. Net jeigu vidinis taktas neleidžia imti taip ir išrėžti tiesiogiai: ei, atšok, aš nenusiteikusi su tavimi liamūrams. Teks susikaupti ir viską išsakyti paraidžiui. Lėtai ir aiškiai. Nesišypsant. Priešingu atveju, jeigu meiliai šypsodamos, jos švelniai murks o ne, gal kitą kartą – dažniausia tai bus vyrų suprasta klaidingai. Panašiai kaip – o taip, o taip, ir ne kitaip, esi tu tas, kuris pats tas. Dabar, tuoj, gal dar ir rytoj.
Kita vertus, gal nereikia vyrų kaltinti ar nurašyti į visiškų nesusipratėlių gretas. Ko norėti, kad jie teisingai mus suprastų, jeigu kas dešimta moteris prisipažįsta, jog šypsosi tuomet… kai joms baisu. Kas penkta sugeba šypsotis, kuomet ją kas nors įskaudina. Kas 2500-ta nebegali nesišypsoti po ypatingai griežtos veido patempimo operacijos… :))

Tęsinys, manau, bus, nes ši tema sena, kaip pati Žemė, bet ir tokia pati neišsemiama, kaip jos resursai. Nors, palaukit, resursai tai senka, išskyrus atsinaujinančius, tai gal ir vyrų moterų santykiai taps laikui bėgant bent truputį aiškesni. O kol kas, tiesiog mėgaukimės vieni kitų draugija ;)

2013 m. rugpjūčio 3 d., šeštadienis



Stikle lietus padovanojo praeitį,
apipintą voratinkliais, pilką nūdienos rūką.
Pirštų galiukais lietaus lašus
žvejojau,
lūpų kampučiais juos ragavau.
Saldūs - vaniliniai ir braškiniai
skverbėsi į veidrodžių salę
maži lašeliai...
Ištiesiau ranką ir lietaus lašus
surinkau...
Pagaliau nuvaliau langą
ir išvydau naują saulę!
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Neveltui rašiau kažkada, kad vyrai kabina spyną, o moterys - tiesiog atsiduoda likimui. Ir tik jos taip drąsiai gali užsimaniusios pačios sau, vienos vaikštinėti po praeities koridorius, pasiimdamos iš ten tik tai, kas reikalingiausia šiandienai. Aišku, kas belieka vyrams, jie juk anksčiau laiko užkabino ten spyną, gal net kelias...
O moterys ieško, ieško...ir dar kartą ieško. Bando išgryninti gyvenimą iki skaidraus, gal su vienu kitu inkliuzu, gintaro krislo. Mėgina priartėti prie perfect ribos, bet protingosios stengiasi jos nė pirštų galiukais neperžengti, nes numano, kas tada gali įvykti. Tuose nuolatiniuose ieškojimuose - savęs, tikrojo , vertybių ir moralinių nuostatų mes randam netgi daugiau, nei galime tikėtis pradžioje šio ieškojimo žaidimo. Randame tikrumą, atsijojame pelus nuo gyvenimo grūdų, padarome keletą svarbių apsisprendimų ir vėl tikrinamės, ar gyvename teisingai (?).
Ir kai vėl turi kasdienybėje tokį, kokį visą laiką nešiojiesi prisiminimuose...pradedi manyti, kad kažką darei teisingai.

"Meilė - tai, ko ieškai ir nerandi. Meilė - ji būna tik vieną kartą. Jeigu suprasi tai per vėlai - gyvensi prisiminimais". Toliau nieko nėra. Tuščia. Aš nusišypsau, neparašė to, kas svarbiausia. Išsitraukiu tušinuką ir rašau: "Meilė yra tokia, kokią pats ją susikuri. Ir nesvarbu, kaip ji prasideda ar kaip baigiasi - svarbiausia, kad ji yra!"
Ir jeigu dar Jos neradote, net neabejoju, kad dairotės ne visai tos, tiksliau, ji bus tokia - kokios net neįsivaizdavote! Tikrai mažiausiai panaši į tą, į kurią sudėjote viltis ir slapčiausius norus... Gero ieškojimo ;)