#ContactForm1 { display: none ! important; }

2015 m. rugpjūčio 29 d., šeštadienis

Žmogaus vertės matai

Ar jus kada nors kas nors, nesvarbu kokiomis aplinkybėmis, yra lyginęs su kažkuo kitu? Turbūt daugelio atsakymas bus teigiamas. Ir mane daugybę kartų, vis skirtingi, o dažnai ir tie patys asmenys su kuo nors lygino: tai mokyklos suole, tai pažįstamų tarpe, tai kaimynų ratelyje, tai fakultete, tai darbovietėse... Visų atvejų jau, aišku, ir neprisimenu. Tiksliau, išvis mažai jų pamenu, gal nebent paskutiniuosius, per paskutinį pusmetį. Atrodytų, nieko čia blogo. Gal tikrai, bet daugeliui mūsų vistiek LABAI nepatinka būti su kuo nors lyginamiems. Tai kodėl taip yra? Ir kodėl mokytojos Filomenos, kaimynės Petrutės, močiutės, o kartais ir gimdytojai nesidrovėdami ima ir tave su kuo nors palygina: "O ta(s) tai gyvenime va taip ir anaip padarė, o tu..."
Būna ir taip, kad patys save su kuo nors lyginame. Psichologai tai įvardina kaip savigraužą. Gyvename apsupti prietaisų, kurie skirti matuoti ir lyginti. Mums nuolat brukami įvairiausi palyginimų sąrašai: TOP -dešimt, reitingų lentelės, kuriose nuo politikų iki geidžiamiausių jaunikių, nepamirštant, žinoma, ir būsimųjų nuotakų. Nuolat lyginame dabartinį gyvenimą su tuo, kas vyko praeityje, dabartinę darbo vietą su prieš tai buvusiąja. Renkamės kur dirbti, kokį automobilį vairuoti, ką pirkti vakarienei ir kovojame su pasirinkimu "dėti ar nedėti" į "instagramą" naują nuotrauką.
Nenuostabu, kad dėl šių natūraliai susiklostančių aplinkybių esame įpratę rinkti(s) ir lygiuoti(s). O taip prieiname ir prie svarbiausio palyginimo - pradedame vertinti save ir aplinkinius ir svarstyti, kuris pranašesnis, turtingesnis, geresnis, protingesnis, kam labiau pasisekė gyvenime, o kam laimės pašykštėta. Pasirinkti savo gyvenimo matą kiekvienas esame laisvas, bet kažkodėl lygiuojamės ne į slunkių Joną, kuris jau mokykloje buvo nurašytas, bet į tuos, kurie išsikėlė (o galbūt jiems kažkas kitas iškėlė) kartelę ohoho kaip aukštai... ir kartais dėl to nusiviliame. O visai be reikalo. Juk niekas nežino, kiek daug ar mažai teko įdėti pastangų dėl vienokių ar kitokių laimėjimų gyvenime iš FB ekrano besišypsančiam jaunuoliui ar merginai. Niekas nežinome, kokią kainą jie sumokėjo. Ir kas žino, jeigu mes darytume bent pusę tiek, kiek jie padarė - galbūt nueitume gerokai toliau ir pasiektume daugiau, nei pasiekė jie. Kaip visuomet, už kadro lieka daug svarbesni dalykai, nei parodinė šypsena socialinių tinklų profilio nuotraukose.
Jeigu patys niekada savęs nelyginate su kitais ir nematuojate nei savo, nei kitų laimėjimų, tai net neabejoju, kad jūsų aplinkoje atsiranda tokių asmenų, kurie neprašyti vis tiek lygina jus su kitais.
Ne dažnas lygiavimasis į ką nors gali duoti ir teigiamų pasekmių, pavyzdžiui, padėti siekti tam tikrų tikslų, bet nuolatinis, karštligiškas gretinimas(is) su kitais - tikrai neduos naudos. Taip tarsi programuoji save: "Yra gabesnių, geresnių, protingesnių... ir jiems atiteks viskas, kas geriausia". Nuo kenksmingų lyginimų psichologai siūlo gintis racionaliu mąstymu. Užduokite klausimą: ką lyginate - laimę, šeimą, turtą ar žmogaus pasiekimų visumą ir už juos sumokėtą kainą; ar tas palyginimas tikslus, nes, kaip jau minėjau, įdomiausi, o kartais ir skaudžiausi dalykai lieka už kadro; ar lygindami pabrėžiate kito privalumus ir savo trūkumus - akivaizdu, kad toks lyginimas nėra teisingas.
O po tokių palyginimų siūloma savęs paklausti: "Na, ir kas, kad yra už mus daugiau pasiekusių? Ar dėl to pasikeitė - į blogą ar į gerą mūsų gyvenimas? Ar dėl to tai, ką turime, ką iškovojome ir už ką sumokėjome SAVO kainą tapo mažiau vertinga?"

2015 m. rugpjūčio 23 d., sekmadienis

Du skirtingi... o gal panašūs?

Žinote, stalo žaidimai geroje kompanijoje geriau nei bet kas kitas išjudina ir užveda žmones. Ir visai nebūtinai juos reikia žaisti prie stalo(!). Svarbu, kad žaidžiančių kompanija būtų smagi ir priimtina, o tada jau galima žaisti.
Aš čia ne šiaip sau pradėjau apie tuos stalo žaidimus, kaip turbūt galėjote įtarti. Nesenai, atostogų metu, vakarojant po dienos baidariavimo teko malonumas prisiminti, kaip žaidžiamas vienas azartiškiausių žodžių žaidimų - Alias'as. Šio žaidimo esmę, turbūt žinote daugelis: apibūdinti kortelėje esančius žodžius taip, kad porininkas juos atspėtų. Daugelis žaidėjų buvome porose - tose pačiose, kokiose esame realiame gyvenime. Na, ir prasidėjo... Skirtumų tarp vyrų ir moterų mąstymo, sugebėjimo aiškinti, apibūdinti, parinkti tinkamus žodžius skirtumai. Skirtumai, kurie išryškėja savoje poroje gali netgi šiek tiek suerzinti - "Na kaip tu ne-ži-nai?!?", bet stebint kitus - labai linksma. Tarsi interaktyvus realybės šou. Komedija, drama ir netgi veiksmas viename. Na, bet kiek bepyktume, aikčiotume iš nuostabos ar juoktumėmės iki nukritimo, taip jau yra - mes iš Veneros, jie iš Marso.
 Kai kurie psichologai būtų linkę sakyti, kad nėra vyrų ir moterų, yra tik žmonės... Ir jie būtų TOKIE neteisūs! Yra. Ir Freudas, konstatavęs, kad nėra vyriškos ir moteriškos dvasios, o tik žmogiškoji dvasia, laisva nuo lyties įtakų turėtų peržiūrėti savo teoriją iš naujo, dar ir dar kartą. Nes kiek mes vieni į kitus besilygiuotume, kiek moterys trokštų lyčių lygybės ir visi bandytų užmaskuoti bet kokius diskriminacijos pėdsakus - esame skirtingi. Vyrai ir moterys. Ir džiugu! Nes kitaip numirtume iš nuobodulio arba apaugtume kerpėmis iš dyko buvimo tiesiog "žmonėmis".
Žinote, man atrodo, kad kol mes - moterys visur siekėme tos lygybės, norėjome (dauguma ir tebenori) išsikovoti aukštesnius postus darbe, tarsi tuo įrodytų vyrams, kad jos irgi GALI; aukojome asmeninę laimę ir laisvę dėl anksčiau išskirtinai vyriškomis laikytų pozicijų versle; įpareigojome save būti tobulomis VISOSE gyvenimo srityse ir neduok Die suklupsi(!) - per visa tai tapome stiprios kaip uolos, priešininko akyse nenugalimos herojės, vakarais tyliai besimeldžiančios ir atgailaujančios už velniai žino kam sudėtas aukas... Tuo tarpu vyrai nesidrovėjo perimti šiek tiek moteriškų manierų: apsukrumo, lankstumo, taktinių gudrybių - kas jiems suteikė laisvę skleistis visomis prasmėmis. Ar to mes, mielosios, norėjome? Spėju, kad ne. Tai gal, kol laikas, susiimkime ir leiskime sau būti
Moterimis ir didžiosios M. Juk be to, kad esame dailiosios lyties atstovės jau įrodėme, kad mokame būti griežtos darbdavės ir nesukalbamos valstybės tarnautojos. Šiek tiek atleiskime diržus ir įkvėpkime gaivaus oro gūsį... Juk vis dar esame tobulos, tiesa? Net jeigu paslinkome sagties dantuką viena diržo skylutę toliau.
Kai vyras ir moteris sugeba priimti ir gerbti vienas kito skirtumus, tada jų meilė turi galimybę žydėti /J. Gray/

2015 m. rugpjūčio 22 d., šeštadienis

Make me day!

Kartais labai paprasti dalykai, visiškos smulkmenos praskaidrina dieną ir priverčia nusišypsoti. Saulėtam šeštadienio rytui, manau, labai tiks mažųjų mano Draugų mintys ir pasisakymai.

"Sraigė be namelio" - šliužas

"Aš jau didelis - labai labai. Užaugau ir jau ne koks mažiukas dabar...
- Auklėtoja, gali mane pakelti..?
- Tu juk didelis, nepakelsiu!
- Ne toks didelis... mažiukas aš dar" :)

"- Ką čia pieši?
- Čia mano mamytė.
- O kodėl tik juodu flomasteriu?
- Nes mano mamytė juoda."

"Aš užaugsiu didelis, nes viską suvalgiau. Būsiu toks kaip tėvelis, su dideliu pilvu."

"Maži vaikai neturi tiek protelio, kad nepilstytų smėlio... jų galvytės dar mažos ir ten netelpa daug smegenėlių."

"Auklėtoja, o kada mes užaugsim iki lėktuvo?"

"Gaisrininkai traukia katinėlius iš medžių."

"- Noriu vandens.
- Čia įpiltas vanduo.
- Tada noriu kompoto."

"Ledų galima, tik mažai - kasdien po vieną."

"- Aš turiu didelę močiutę ir mažą.
- O kuri kieno mamytė?
- Didelė močiutė - mamytės, o maža močiutė - tėvelio."

"Buvo vasara, truputį ne vasara, o dabar vėl vasara."

2015 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

Pamokos BŪTI


Buvau išėjusi... ir net pamiršau ant laukujų durų pakabinti lapelį, kada sugrįšiu. Geras dalykas tos atostogos. Tik turi tokį vieną niuansėlį - pabaigą. Ką darysi, neverksi juk į pagalvę, kad viskas, kas gera ima ir baigiasi. To buvo galima tikėtis. Belieka džiaugtis perkrauta "sistema", išvėdinta galva, naujomis idėjomis ir mintimis, kurios veda į priekį.
Labai tikiuosi, kad darbų gausa, naujos veiklos ir siekiai neleis prasigraužti rudeninei VasarosIlgesio kirmėlei ir bus galima mėgautis tuo tikruoju - auksiniu rudeniu. Nesakykite, kartais visai smagu išsitraukti šiltą mylimą megztinį ir susisukus į jį eiti rinkti rudeninės puokštės: spalvų, kvapų, jausmų...
Niekaip nepavyksta išsiaiškinti, kada ir kokiu būdu TAIP stipriai pradėjo lėkti laikas, bet bėgu tekina iš paskos, kartais klupteliu, bet svarbu, kad po to vėl keliauju tolyn. Tai nėra taip blogai, kai geriau pagalvoji, nes jei viskas sukasi greitai, tai ir metų ratas apsisuka, ir vėl nepajusime, kaip lauksime kitos vasaros. O kol laukiame ko nors, gyvename - čia ir dabar.
Visai nesenai, gal koks pusmetis, kaip pradėjau mokytis išgyventi kiekvieną akimirką: vidinę tylą su puodeliu mėtų arbatos, stabtelėjimus dienos bėgime, vakaro ramybę... ir jei prieš akis leidžiasi saulė - tiesiog žiūriu ir tuo mėgaujuosi(!); jei kyla vėjas - bandau užuosti audrą; jei lyja - sugalvoju sau sąrašėlį, kuris galėtų praskaidrinti pilką dieną; jei plaukiu - tai nebijau sušlapti; jei kažką darau - tai atsiduodu tam visa širdimi; jei gaunu galimybę - stengiuosi ją išnaudoti; jei ateina naujienos - jas įsileidžiu; jei turiu anksti keltis - nebambu, o lekiu po šaltu dušu ir su džiaugsmu pradedu dar vieną dieną; jei galiu šypsotis - tai ir darau, visai neieškodama pretekstų ir priežasties tam; jei skauda - verkiu; jei galvoju, kas ką pasakys, tai tik apie pačius artimiausius, nes kiti, paprasčiausiai, nėra to verti... Ir dar daug tų "jei". Mokausi mokausi ir dar kartą mokausi... būti.
Kaip Oprah Winfrey yra pasakiusi: "Kuo tiki - toks ir esi".