#ContactForm1 { display: none ! important; }

2016 m. balandžio 24 d., sekmadienis

Blogerių savireklamos savaitė IR mano sąrašas

Blogosferoje vėl sujudimas! Rokiškis pakvietė visus tinklaraštininkus į blogerių savireklamos savaitę. Visada smagu dalintis ir, žinoma, atrasti. Tas atradimo jausmas aplanko ir blogerių savireklamos savaitės metu, nes dažnas mūsų užsisuka ne tik kasdienybėje, bet ir tarp to, kas jau atrasta, sena, patikrinta internetinėse platybėse. Taigi, dalinuosi savo šių metų atradimais:
e-interjeras - kadangi taip jau sutapo, kad šie metai buvo didžiųjų perversmų ir pokyčių metai asmeniniame gyvenime, tai ir aktualijos buvo šiek tiek kitos. Labai malonūs būsto įsirenginėjimo klausimai ir sprendimai. Šiame puslapyje daug gerų idėjų būstui ir ne tik.
statau sodyba - viskas tuo ir pasakyta. Būsto aktualijos nuo A iki Ž.
le prestige - lietuvaitė pamilusi Prancūziją, o dar tiksliau Paryžių. Visada gražios savo paprastumu, estetiškos ir mielos akiai pažiūrėti fotografijos, tikro gyvenimo atspindžiai ir pasidalijimai.
martinablog - blogas apie stilių, madą, grožį, gyvenimo būdą ir dar šį bei tą.
uilgoji - kaip pati šio tinklaraščio autorė sako, tai mažų dalykų ir nutikimų muziejus, kuriame eksponuojami įdomiausi radiniai iš jaunos mamos, tekstų bei idėjų kūrėjos, ir trejų Ūlos ekspedicijų.
o kai as uzaugsiu - sakyčiau, visų pirma įdomi asmenybė su "kitokiu" rašymo stiliumi, turinti sukaupusi visai nemažai žurnalistinės patirties, žavingo baltapūkio berniuko mama, kuriai norisi ieškoti, planuoti, siekti ir atrasti... "Nes svajoti, keisti ir keistis - kad ir iš esmės, niekada ne per vėlu".
mandriu - požiūris į labai mamiškus reikalus iš visai kitų, gal kartais ir nepatogių, kampų. Atvirai apie tuos dalykus, kuriuos laikome "taip gali nutikti TIK MAN" stalčiuje. Ir štai, perskaitai, supranti, kad viskas TAIP žemiška, ir taip pažįstama daugumai, kad pasidaro ramiau. P. S. tinka ir dar NEmamoms.
dolce vita by laura - šalių ir vietų, kurias tinklaraščio autorė aplankė sąrašas yra TOOOKIO ilgio, kad man asmeniškai, užima kvapą... ir apima baltas pavydas. Bet džiaugiuosi galimybe keliauti drauge, fotografijomis ir pasakojimais.
our small adventure - gyvenimas keliaujant arba keliauninkų gyvenimas iš arti, kaip kam įdomiau.
https://medium.com/@monikapociute - dar vienos keliautojos užrašai ir vaizdai mums. Įkvepia išlipti iš savo komforto zonos!
la vita a bella - moteriškai ir paprastai apie gražius dalykus.
kiss and tell - į stilių ir madą pro SAVO akinius ir su savitu požiūriu - sveikintina ir įdomu. UŽ galimybę kiekvienam atrodyti originaliai!
Ir dar noriu pasidalinti ne kiek savo, o vyro nauju atradimu - kedas kedui nelygu





2016 m. balandžio 19 d., antradienis

Mamų meilės fenomenas

Jeigu tėčių meilė be blizgučių, tai mamų meilė iš tolo tviska deimantais, smaragdais, juosia mus trapiomis ažūrų juostomis ir apgaubia aukso dulkių dulksna. O taip! Mamų meilė tokia spalvinga, įvairi ir besąlyginė, kad retas išdrįstu su ja lygiuotis.
Mamos ir vaiko ryšys - tai kažkas ypatingo: paslaptis, jausmas, tikėjimas ir viltis, tyras džiaugsmas, rūpestis, pasididžiavimas ir tylios baimės... malda. Tik mama gali neskaičiuoti bemiegių naktų vardan Tavęs. Mamos meilė suteikia tikėjimo ir vilties, kai atrodo, kad atėjo blogiausia valanda Žemėje. Tik mama stengiasi dar ir dar, ir dar kartą suprasti, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip. Pateisina nevisai teisingus mūsų pasirinkimus ir visa širdimi trokšta, kad pasimokytume iš svetimų klaidų, nedarydami savų. Tik mamos meilė ir rūpestis yra tokie beribiai kaip Visata. Jos neužmiršta šimtąjį kartą pasiteirauti, kaip praėjo diena ir tūkstantis pirmąjį priminti, kad šiltai apsirengtumėte, nes lauke šalta... Kai niekam kitam nerūpi tavo alkis ir troškulys, mama neužmiršta paklausti, ar šiandien ką nors valgei. Mama matydama keturis pyrago gabaliukus penkiems žmonėms, nedelsdama praneša, kad ji pyrago nenori.
Jai iš tiesų rūpi, kodėl verki ir būtent ji yra TAS Žmogus, kuris atiduotų bet ką, jog tau niekada neskaudėtų... Mama nedvejodama pasikeistų su tavimi vietomis akistatoje su liga. O jei reikėtų rinktis kovą, ji būtų pirmose gretose su sunkiu skydu pavargusiose rankose ir nuožmia širdimi - UŽ tave(!). Tik mamų meilėje neegzistuoja aritmetika ir sudėtingi skaičiavimai: už kiek, po kiek, kelintą kartą... Mamos netgi neturi atleidimų skaičiaus limito - tiek, kiek reikės.
Jeigu tėčiai yra tie, su kuriais gera žaisti "mechanikus" garaže, jų prižiūrimiems teškentis balose, kai vanduo tyška net ir į guminių botų vidų, taisyti sulūžusią kėdę ir dažyti močiutės verandos lentas, tai mamos - tos, su kuriomis smagu gerti mėtų arbatą, aprengti lėles, gaminti šeimai vakarienę ir kepti gardžiausius pyragus drauge... Jos yra tos, su kuriomis pasidaliname mergaitiškomis paslaptimis, iš kurių mokomės, kaip teisingai laikyti blakstienų tušo šepetėlį ir kurių nagų laką skolinamės n-ąjį kartą, net neatsiklaususios ir palikdamos jo likutį vos kelių pirštų nagams nulakuoti. Be atskiro prašymo išsimatuojame visą mamos spintos turinį, kankiname gražiuosius aukštakulnius, nors mūsų pėda dar užima tik daugiau nei pusę bato pėdos ilgio. Iškraustome jos kosmetinę - šiaip sau, iš smalsumo. Paneriam į mamos mėgstamiausių kvepalų debesį - nes norisi priartėti prie panelės statuso. Daugybę kartų vėluojame TIK dešimt minučių, kai mama nemigusi rymo prie lango, kaltai nusišypsome ir nebyliai padėkojame, kad dar šiek tiek palaukė...
Mamų meilė sugrąžina į mūsų sielas ramybę ir taiką. Ir žinote ką? Man atrodo, kad visas mano Mamos gyvenimo tikslas yra... būti mano mama!
Visų žemės gėlių neužtektų, kad galėtume Tau, miela mama, padėkoti!

2016 m. balandžio 5 d., antradienis

Laiko pinklėse

Tinkamą laiką sunku nutaikyti, bet lengva pražiopsoti, teigė vienas kinų filosofas ir tai tikrų tikriausia tiesa. Visada atrodo, kad "dar ne laikas" vieniems ar kitiems dalykams. Paradoksas, kad kuo mažiau planuojame, tuo daugiau laiko praleidžiame veltui. Ir, kaip žinia, kiekvienas pirmadienis užleidžia vietą antradieniui, suteikdamas mums privilegiją planuoti ką nors nuo "kito pirmadienio". ir taip be galo, be krašto - atidėliojimai, išsisukinėjimai, bandymai pabėgti, nors net neaišku nuo ko bėgame.
"Nieko neatidėti rytdienai - štai pagrindinė laiko vertę žinančio paslaptis", teigė E. R. Labulė ir negalim su tuo nesutikti... bet TAIP sunku prisiversti neplanuoti, o tiesiog gyventi. Čia ir dabar paskambinti Draugui, parašyti atsakymą į gautą laišką, įamžinti akimirką fotografijoje, nusišypsoti praeiviui gatvėje, padėti tam, kuriam ŠIANDIEN sunkiau nei tau, išeiti pasivaikščioti, išgerti puodelį kavos tiesiog mėgaujantis skoniu, pasakyti gerą žodį artimui, apkabinti savą, pažaisti su augintiniu... čia ir dabar, nes rytojaus laikas nežinia
ar mums paskirtas. Tik čia ir dabar.
Ir žinote ką, gyvenimo laiko tikrai maža, kad dėvėtume negražius drabužius, gertume šlykštaus skonio kavą, valgytume kas papuola po ranka, neatsižvelgdami į skonį ir kokybę, "laikintume" kas iš tiesų mums visai nepatinka, pataikautume darbdaviui, su kurio nuomone nesutinkame, važinėtume su ne mūsų nosiai skirtu automobiliu už kurį išsimokėsime dar oi, kaip negreitai...
Kuo laikas laimingesnis, tuo jis trumpesnis. Bet reikėtų neužmiršti, kad laikas gali sustoti. tad tikrai neprotinga būtų bandyti jį taupyti, atsidėti ar užkonservuoti. Nes tai tiesiog neįmanoma.
Kaip Charles Dickens'as sakė: "Laikas žmogui duotas tam, kad jisai žengtų tolyn, darytųsi vis tobulesnis, laimingesnis, eitų į tikslą". Ir tokia kelionė, mano manymu, negali būti pilka nyki beskonybė. Neatidėliokime gerų, gražių dalykų, kurie mus padaro laimingais... net jeigu kartais tai atrodo tik kvailas įgeidis ar rytdienos laukimo verta svajonė.
Čia.
Ir dabar.