#ContactForm1 { display: none ! important; }

2016 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Ir Lietuvoje gyventi GALI BŪTI gera!

 Nežinojau, kad balandis paskelbtas "Mylėkime Lietuvą" mėnesiu, bet taip atrodo, kai du didžiausių tiražų Lietuvoje žurnalai lyg susitarę kalbina žmones, kurie džiaugiasi atradę mūsų gimtinę: vadina ją galimybių šalimi, kultūros lobynu, kontrastų šalimi ar net gi įvardina, kaip antruosius namus. Tai kodėl, priminkite man, esame dažnai paniurę, viskuo nepatenkinti, bambantys ir  ieškantys žalesnės žolės svetur? Matyt per mažai įdedame pastangų, kad būtų kitaip.
Ispanų kalbos dėstytojas J. C. P. Motosas, gimęs saulėtoje Ispanijoje, šiandien Vilnių vadina antraisiais namais ir ateitį sieja būtent su Lietuva. Atvykėlis sako: "Ispanijoje esu vadinamosios prarastosios kartos atstovas. Mano amžiaus žmonės yra bene labiausiai išsilavinę per visą mūsų šalies istoriją, bet paveikti ekonominės krizės, neturi galimybių išreikšti save. <...> O Vilniuje nuostabi kultūrinė aplinka, jauni žmonės be galo išprusę <...>". Ir nemanykite, kad iš pietų atvykęs ispanas viską regi pro rožinius akinius, anaiptol. Jis pastebi  sovietmečio reliktus, bet juk kitaip ir negali būti - šalis patyrė priespaudą. Tai mūsų istorija, be kurios nebūtų šiandienos.
Prancūzaitė C. S. Rigaud į Lietuvą atvyko todėl, kad Paryžiuje išvydo rudaplaukę strazdanotą lietuvę ją taip stipriai užbūrusią, kad panoro pati susipažinti su šalimi, kur gyvena tokios fėjos. Atvykusi paviešėti, čia liko ir yra iki šiol. Clotilde sako, kad negali atsistebėti knygų gausa, kurių pobūdis "atrodyk kaip prancūzės", "prancūzų vaikai valgo viską", "prancūzės niekada nestorėja" ir t. t. Ji niekaip nesupranta, kam mums (t. y. lietuvaitėms) reikėtų būti panašioms į prancūzes?! Juk esame, anot prancūzės, tokios savitos, išskirtinių bruožų ir charakterių, kad tiesiog reikėtų stengtis nesuvienodėti (kas, deja, gręsia, nes būti "kitokia" arba "balta varna" nesinori) ir netapti tik gražiomis barbėmis. "Įkvėpimas - šaunu, tačiau jums niekuo nereikia sekti", sako Clotilde.
Vokiečių kalbos mokytoja U. Jansen į Lietuvą atvyko be išankstinių nuostatų ir buvo atvira naujai patirčiai. "Pirmą kartą pamačiau Vilnių balandžio mėnesį. Buvo pilka, tačiau išvydusi senamiestį, gražiąją Šv. Kazimiero bažnyčią, Rotušę pajutau, kad čia ta vieta, kur gerai ir patogiai jaučiuosi ir norėčiau gyventi", sako Ulrike. Mūsų šalies kultūrinis gyvenimas šiai moteriai pasirodė be galo įdomus ir turiningas. Ji negaili gražių žodžių ne tik sostinei, bet ir kitiems jau aplankytiems miestams, pavyzdžiui, Jurbarkui, Druskininkams, Nidai, Kaunui.
Aviakompanijos "Turkish Airlines" atstovybės Lietuvoje vadovas turkas H. S. Binyaras mūsų šalies sostinėje gyvena jau trejus metus, beje, su visa šeima - žmona ir dukrele, kuri gimė Lietuvoje. Vyras sako, kad "Ligi tol jūsų šalyje nebuvau lankęsis ir ne kažin ką apie ją žinojau. Paskambinau į Vilnių tuometiniam Turkijos ambasadoriui: jo atsiliepimai apie Lietuvą buvo kuo geriausi. Tiesą sakant, skambėjo net pernelyg gerai". Atvykę apsižvalgyti, suprato, kodėl taip apie Lietuvą atsiliepė ambasadorius, maža to, iškart įsimylėjo šį kraštą.
Širdis dainuoja skaitant tokius interviu! Dar labiau savimeilę paglosto ir tai, kad daugelis jų noriai mokosi lietuvių kalbos, kad galėtų bendrauti su vietiniais. Gerbia mūsų kraštą - istoriją ir tradicijas. Dirba mūsų krašto gerovei. Kas gali būti geriau?!
Nesu tikra, kad kiekvienas lietuvis, sutiktas Airijoje, D. Britanijoje, Olandijoje, Norvegijoje ar Ispanijoje apie tą kraštą atsilieptų taip pat gražiai ir šviesiai. Nors, labai viliuosi, kad klystu.
Galbūt savam krašte pranašu ir nebūsi, kaip sako patarlė, bet stengtis verta. Ir nustokime vieną kartą keikti visus ir viską aplinkui - patys esame savo laimės kalviai.
"Šalis nėra tik teritorija; tam tikra teritorija yra tiktai pamatas. Šalis yra mintis, kuri kyla iš to pamato; tai yra jausmas meilės, prasmė draugijos, kuri suriša visus tos teritorijos sūnus" /Džuzepė Madzinis/

2016 m. kovo 15 d., antradienis

Baimė iš baimės ARBA ar tikrai verta auginti(s) baimes


Žinote, kas yra blogiau už sėdėjimą savo komforto zonoje? O gi įvairios baimės, kurios kasdien jus graužia ir suriša rankas (ir ne tik jas) visomis prasmėmis. Baimė priimti sprendimą. Baimė ką nors keisti - iš esmės arba vos pastebimai. Baimė veikti, nes "kiti nesupras". Baimė daryti ką nors kitaip nei visiems įprasta. Baimė "sudegti" pasirinkus neteisingai. Baimė išsišokti, nes "ką pasakys kiti?". Baimė... dėl baimės, nes per daug galvoji ir per mažai darai.
Velniop! Siųskit visas šias ir panašias nesąmones, kurios krebžda galvose, kaip kokie pabaisiukai, mintantys jūsų baimėmis. Matyt ne veltui J. V. Gėtė buvo toks įžvalgus: "Baimė užkrečiama taip pat kaip sloga ir kiekvieną sykį daro iš vienaskaitos daugiskaitą". Bijoti galima absoliučiai visko... Ar mes to norime? Tikrai ne. Tad rimtai pasikalbėkite su savo Pabaisukais ir išsiaiškinkite viską visiems laikams. Juk sakoma, kad pažvelgus baimėms į akis, jos tiesiog išnyksta.
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad viskas tikrai, dažniausiai, priklauso tik nuo požiūrio į daugelį dalykų. Kaip priimi - taip ir turi. Kokiomis mintimis maitiniesi (ar maitini kitus) - toks ir esi. Ir nereikia čia išradinėti dviračio, kuris ir taip nuo neatmenamų laikų puikiai rieda.
Kai suprasime, kad vis dėlto daugelį dalykų galime kontroliuoti arba bent jau įtakoti savo mintimis, veiksmais ir poelgiais, manau, pavyks pozityviau  žvelgti į mus supančią aplinką ir racionaliau įvertinti tai, kas vyksta aplink mus. Antrasis žingsnis bus tada, kai pasikalbėsite su savimi ir išsiaiškinsite, kas jus labiau gąsdina ir neramina, ką ir kodėl norėtumėte (pa)keisti, kad tie dalykai, kurie šiuo metu netenkina jūsų virstų bent jau pakenčiamais. Kitą žingsnį galėsite žengti tada, kai nuspręsite ko imsitės vis dar netenkinantiems dalykams pakeisti. Ir taip žingsnelis po žingsnelio, net nepajusite, kaip priartėsite prie švarios, skaidrios naujos seno pradžios.
Nešvaistykite savo energijos menkaverčiams dalykams, tokiems kaip baimės. Veikiau ieškokite išeičių, sprendimų ir būdų kaip galite sau pagelbėti.
"Didžiausia klaida gyvenime - tai nuolatinė baimė suklysti" /Elbertas Hubardas/

P. S. Iš kito kampo - Ilzės dirbtuvėse

2016 m. kovo 8 d., antradienis

Trumpai apie moteriškumą ARBA tulpės čia niekuo dėtos

Na ką, mielos Moterys, diena kaip niekad tinkama pokalbiams apie moteriškumą. Ką jums reiškia ši sąvoka? Gėles kovo 8 - osios proga ar, vis dėlto, šį tą daugiau..?
Nežinau kaip dauguma jūsų, bet aš, pavyzdžiui, niekada nesu pagalvojusi, kad norėčiau būti kieno nors kito (ne moters) kailyje - NIE KA DA. Būti moterimi, mano galva, šiokia tokia "privilegija", su visais saldžiais pabarstukais ar aštriais pipirais - čia kaip kam skaniau.
Galvoju, kaip labai skiriasi, tarkim, afrikietė moteris, europietė, azijietė... Odos spalva, veido bruožais, kūno sudėjimu, manieromis, kalba, mentalitetu ir t. t. Netgi turėdamos tiek skirtumų, net neabejoju, kad rastume ne mažiau ir panašumų vienų į kitas. Moterys - galinga jėga. Ir tai jos jau įrodė ne vienoje srityje.
"Moteriškumas - talentas, kuris egzistuoja kažkur šalia būtų ir nebūtų stebuklų", teigė M. Sluckis ir jis buvo velniškai teisus(!). Tai galimybė rinktis (žinoma, neatmetant galimybės persigalvoti), spręsti (o kartais taip ir neapsispręsti iki galo), mąstyti (ir kartais, pripažinkime, nieko doro nesumąstyti), kurti (su galimybe sugriauti)... gyventi taip, kaip norisi (ir, žinoma, su kuo norisi).
Whitney Houston yra pasakiusi, kad "Net vyrų pasaulyje man patinka būti moterimi. Juk vyrams negalima rengtis suknelių, o mes galime dėvėti kelnes" ir negaliu su ja nesutikti. Būti moterimi - tiesiog gera, nepamirškime to kitomis dienomis, kai kelias tulpėmis nebūna klotas. Nepamirškite, ir to, kad viską aplink save kuriate pačios, tad kokią istoriją užrašysite gyvenimo knygoje priklauso tik nuo jūsų.