Tėvų motyvacija būti tėvais... kur ji?!

Prancūzų rašytojas Federic'as Beigbeder'is rašė: "Kai tave pradeda erzinti jaunuoliai, tai nereiškia, kad tu sensti", jis tai rašydamas, turbūt, norėjo pasakyti kai ką daug reikšmingesnio. Nors mano toks amžius, kad dar neerzina jaunuoliai, bet tas kartų skirtumas - dirbtinai pritemptas psichologų ar pagal visus dėsnius išaiškintas žmogaus amžiaus tarpsnių tyrinėtojų, šiuolaikiniai "alfa" vaikai ir jų požiūris bei vertybės, tiksliau būtų sakyti, vertybių nebuvimas - kartais tikrai išmuša iš pusiausvyros.
"Norėčiau naujo šuniuko", sako pirmokė. "Kas nutiko "senajam"?" susirūpinusi teiraujuosi. Nustebusi sako: "Nieko! Tiesiog dabartinis jau senas, labai piktas, prie būdos... tai kai jo neliks, norėčiau naujo". Dar labiau apstulbusi pradedu žerti, kad tas "naujas" irgi gali būti piktas, jeigu ir jis bus pririštas prie būdos ir pan., bet matau, kad mergaitė net nesiklauso, ji tiesiog nori NAUJO šuniuko - o kas čia blogo?!
Jau net nekalbu, kad net ir pirmokui naujas, žinoma, būtų geriau dar ir už tėvų geresnis išmanusis yra būtinybė, nes "NORIU NAUJO!". Ir nėra čia apie ką diskutuoti.
Kai lektorė, švietimo ir verslo konsultantė, nepriklausoma žurnalistė paskaitoje apie vaikų motyvaciją mokytis susirinkusiai auditorijai - mokinių tėvams, pedagogams ir administracijos darbuotojams tiesiai šviesiai išrėžia, kad vis dėlto, viskas prasideda nuo šeimos ir tik nuo to, ką ir kaip ji duoda vaikui, priklauso kokiu žmogumi jis užaugs, tėveliai tik juokiasi iš lektorės sąmojų, kurie kaip veidrodis atspindi kiekvienos šeimos kasdienybę... Deja, kad ir kokie tie sąmojai, paskaitai pagyvinti, buvo naudojami, tėveliams reikėtų adekvačiai įvertinti šių dienų situaciją, pasverti vaikų poreikius, jų elgesį, mokymo(si) gebėjimus ir įdedamų pastangų kiekį. Proporcijos būtų, manau, nelabai adekvačios. Kaip bebūtų, dauguma tėvų vis dar galvoja ir šventai tiki, kad šešiametis atiduotas į priešmokyklinio ugdymo įstaigą bus "paverstas" tikru žmogumi, na, o jeigu nepavyks per tuos metus, tada visos viltys sudedamos į pirmokų mokytoją - ji(s) tai tikrai padarys stebuklą(!). O tėveliai bus stebėtojai, iš tolo, nes juk jie - TIK vaiko tėvai. Suprask, nežinojo, ką ir kaip "teisingai" daryti - sugadino, o dabar... būtų gerai, kad kas nors "sutaisytų", nes pradeda erzinti ryškėjantys defektai.
Štai taip, mielieji, su tokiu gimdytojų požiūriu ir auga ta besiformuojanti asmenybė, kuri: jeigu nesisveikina mama ar tėtis, įėjęs į parduotuvę, tai nesisveikina ir jis; jeigu mama (ar tėtis) tik įėję pro namų duris rėkia, kad ji(s) KAIP VISADA nepadarė to ir ano - tai ir vaikas rėks arba bus tas, kuris toleruos rėkimą savo adresu; jeigu giminė susėdusi prie bendro stalo pašaipiai atsilieps apie tuos giminaičius, kurių kartu nėra, šaipysis vienas iš kito, tai ir vaikas elgsis ne kitaip - leis sau pasityčioti iš klasės draugų, vėliau įsidrąsins tolėliau pasiųsti mokytojus, o po to (arba anksčiau, dar prieš mokytojus) ir tuos pačius gimdytojus, pradėjusius užburtą ratą.
Manau, kad reikėtų dar vienos paskaitos, tik šį kartą ne vaikų tėvams apie tai, kaip motyvuoti vaikus mokytis, o apie tai, kas galėtų motyvuoti tėvus... būti tėvais.

motivation