Kaip dažnai ir kiek giliai pagalvojate, kad skęstate kito žmogaus gyvenime? Na, jis gi viską turi - karjera, geras uždarbis, tobula šeima, kelionės... Arba, koks jis jaunas, laisvas ir turintis milijoną galimybių! Kaimyno žolė - dažnai žalesnė atrodo, tiesa? Bet ar susimąstome, kas ir kaip iš tiesų vyksta to žmogaus gyvenime? Visai netikėtai išgirsti pasakojimo nuotrupas: "būdama paauglė palaidojau mamą. Tėtis ilgai nesukūrė šeimos, o kai ją sukūrė ir atsirado mažylė sesutė staiga vieną vakarą gaunu žinią - į jų automobilį įsirėžė kitas automobilis: tėtis komoje, jo žmona ir mergytė su daugybiniais sužeidimais guli ligoninėje". Ar ir tokiomis aplinkybėmis norėtume keistis su tuo žmogumi vietomis? Juk jis vis dar labai sėkmingas versle ir alga jo nesumažėjo, o kelionės į šiltus kraštus bilietai šeimai vis dar ant rašomo stalo... tik klausimas, ar į ją išvyks.
Kiekvienam duota tiek, kiek jis gali pakelti ar įveikti. Taip, jis savo valios pastangomis gali koreguoti tuos uždavinius ir įrodinėti sau ar kitiems, kad gali, bet kas iš to? Sakoma, kad kiekvienas esame ir savo laimės kalviais. Yra tiesos. Bet vis dėlto, nenurašyčiau ir tų aukštesnių jėgų, su kuriomis kovoje mes, deja, per dažnai pralaimime.
Dabar labiau nei bet kada anksčiau esu dėkinga už tai, ką turiu. Ir išmokau (pagaliau!) nesilygiuoti į Onutę ar Petrutę. Kažkada rašiau straipsnį apie tai, kad esame savo gyvenimų režisieriais. Galime rašyti scenarijus, juos koreguoti, įtraukti ar išbraukti veikėjus, perstatyti mizanscenas ir panašiai. Tai tuo ir užsiimkime - režisuokime SAVO gyvenimus, įtraukdami dar vieną kitą tikslą ar naują iššūkį. Nesiimkime brangių kito gyvenimo projektavimo darbų, nes galime įklimpti giliau, nei planavome.
Kiekvienam duota tiek, kiek jis gali pakelti ar įveikti. Taip, jis savo valios pastangomis gali koreguoti tuos uždavinius ir įrodinėti sau ar kitiems, kad gali, bet kas iš to? Sakoma, kad kiekvienas esame ir savo laimės kalviais. Yra tiesos. Bet vis dėlto, nenurašyčiau ir tų aukštesnių jėgų, su kuriomis kovoje mes, deja, per dažnai pralaimime.
Dabar labiau nei bet kada anksčiau esu dėkinga už tai, ką turiu. Ir išmokau (pagaliau!) nesilygiuoti į Onutę ar Petrutę. Kažkada rašiau straipsnį apie tai, kad esame savo gyvenimų režisieriais. Galime rašyti scenarijus, juos koreguoti, įtraukti ar išbraukti veikėjus, perstatyti mizanscenas ir panašiai. Tai tuo ir užsiimkime - režisuokime SAVO gyvenimus, įtraukdami dar vieną kitą tikslą ar naują iššūkį. Nesiimkime brangių kito gyvenimo projektavimo darbų, nes galime įklimpti giliau, nei planavome.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą