"Jis - ne tau"

Esate girdėję šią frazę? Iš draugių, iš artimųjų, mamos, pusseserės, o gal neva norinčios padėti kambariokės? Žiūrėjau įdomų filmą. Iš pirmo žvilgsnio turėjo būti kiek lėkštokas, gal net banalus, pagal aprašymą, bet kažkodėl pasirinkau jo peržiūrą ir žinote ką, GERAS filmas! Tiek tiesos ir dar pakankamai įdomiai pateiktos, kad kilo mintis - rašyti :)
Taigi, kai berniukai darželyje ar jau mokykloje tampo mergaitėms už plaukų, šios pyksta, gal net ašarą išspaudžia (priklausomai, ar tas berniukas joms patinka ar nelabai), kelia scenas, vertas oskaro (na, ar bent jau avietės). Ar tik jums tada nesakydavo koks nors suaugęs žmogus (ar tokiu save laikantis), kad "tu jam patinki, todėl jis taip elgiasi"? Kai klasėje prasivardžiuodavo kas nors, tada turbūt irgi išgirsdavot mokytojos žodžius, kurie turėjo nuskambėti, kaip padrąsinimas: "tu jam patinki, mieloji. Berniukai keistai elgiasi, kai jiems patinka mergaitės". ERROR. Suaugusieji ir čia bando vaikams padėti, bet deja deja... greičiau jau užprogramuoja mažas mergaites galvoti, kad jei vyras (berniukas) elgiasi kaip kiaulė - tu jam patinki. Iš draugių girdime: "Jis tau neskambina, nes pametė tavo telefono numerį", "Jis tavęs niekur nepakviečia, nes bijo tavo emocinės brandos", "Galbūt jis ką tik nutraukė ilgalaikius santykius?". Kodėl taip sakoma? Baisu? Ar tiesiog nemokame, o gal negalime išsakyti akis badandžios tiesos? Jis - ne tau! Arba, JI - ne tau. Nes, kaip žinia, taisyklių, kad pirmas turi paskambinti vyras - beveik nelikę.
Vyrai sako, trumpai ir aiškiai (kaip moka, turbūt, tik vyriška giminė): "Jei vyras tau neskambina - vadinasi jis nenori skambinti". Ir nėra jokių šalutinių priežasčių (dažniausiai). 
Kai neskambina patinkantis vaikinas, tai viena. Nemalonu, bet išgyvensi (iki kol atsiras kitas, kurio skambučio vėl lauksi). Bet kai...nenori tavęs vesti, tada iškyla istorijos, vertos auksinės palmės šakelės. Vyrai sukti. O taip. Palieka savo išrinktąsias priversdami jas galvoti, kad tai jos dėl visko kaltos (čia vėlgi, galima ieškoti išimčių...bet, ar verta? :D ). Gudruoliai, nutaisę nuolankų veidelį, gali suokti: "Aš nenusipelniau tavęs", "Tu - tobula, man dar toli iki tavęs", "Nenoriu stoti tau skersai kelio... aš taip pavydžiu tam vaikinui, kuris gaus tave į žmonas" :)) Jeigu tai išgirdote, filmo kūrėjai nuoširdžiai pataria - bėk į parduotuvę, nusipirk kilogramą ledų, ledinukų ar kito šlamšto, kurį galėsi kramsnoti, nes tave ką tik metė.
Kai mergina desperatiškai bando gelbėtis iš esamos padėties, čia grįžtant prie tų skambina/neskambina, vietoj pasiimamo vaikino telefono numerio, bando įbrukti savąjį. Bet jei jis nepaima to lapelio, vadinasi - jūs jam tikrai neįdomi. O jei įdomi, patikėkit manim, jis paskambins, net jei pati savo tel. nr. neužrašėte. Yra šimtai būdų savo palankumui įrodyti. O kas sakė, kad stengtis turi tik moterys?! ;)
Na, o dabar laikas pasikapstyti po vyrišką "logiką". Filme teigiama: "Jei tu patinki merginai - ji su tavimi miega". Banalu ir tiesmuka, bet tokie jau tie vyrai.Dar tiesmukiau jie dėsto simptomus, pagal kuriuos galima atpažinti, kad daugiau nei draugai jūs tikrai nebūsite, pavyzdžiui: ji niekada su tavimi nesi
guls, jei vadina tave "patikimu", jei prie tavęs spaudžia spuogą, eidama į tualetą palieka praviras duris ar po vakarienės restorane pasiima visus likučius į namus. Gal nelabai moksliškas požiūris, bet tai - brutali tiesa.
Mergaites nuo mažų dienų primoko visokių nesąmonių, "Jei berniukas mušasi - vadinasi jam patinki", "Niekada nesikirpk pati sau plaukų", "Kada nors sutiksi nuostabų vaikiną ir gyvensi ilgai ir laimingai". Visi filmai ir romanai moko mus laukti: netikėto prisipažinimo meilėje, siužeto vingio trečiame veiksme, taisyklės išimties. Tačiau kartais taip uoliai ieškome ir laukiame tos laimingos pabaigos, kad neišmokstame skaityti ženklų, neišmokstame laiku skirti tų, kurie mūsų trokšta, nuo tų, kurie nenori ir visuomet gali likti tokių, kurie mus paliks.

Gal ta laiminga pabaiga ateis nebūtinai su gražuoliu vaikinu? Gal tau pačiai teks rankioti duženas ir klijuoti iš naujo? O gal reikės išsilaisvinti ir tikėtis kažko geresnio ateity? Gal laiminga pabaiga tiesiog reiškia, kad...reikia judėti į priekį? O gal laiminga pabaiga nutinka tada, kai tave kankina neatsakyti skambučiai ir širdies skausmas, kai nežinai kur dėtis? Kai per visus negerumus tu niekada nė už ką neprarandi vilties? ;)

Šuo yra tas vienintelis pasaulyje, kuris tave myli labiau nei save. /Josh Billings/

Šiuo metu gausiai kaip niekad pasipylė straipsniai apie kaniterapiją, šunų veisles, rekomendacijas, kodėl verta įsigyti šunį ir pan. Man, kurios namuose, visai nesvarbu būnant vos trejų ar sulaukus paauglystės, nuolat aplink sukiodavosi keturkojis draugas ar net keletą tokių, nereikia jokių priežasčių. Šuo - gėris, vienareikšmiškai.

Bet tiems, kas dvejoja ar nedrįsta žengti TO žingsnio vienas žinomas portalas išskyrė 8 pagrindines priežastis:

• Šunys yra geri klausytojai. Nieko nėra geriau kaip empatiškas klausytojas. Netgi žinant, kad šuo nesupranta nė vieno jūsų sakomo žodžio, labai malonu turėti kažką šalia, kas gali jus išklausyti ir nekritikuoti. Gyvūnai neklausinėja, jie nesako jums blogų dalykų – šunys prisiglaudžia prie jūsų ir klausosi. Esant sunkiems momentams, tai neabejotinai kiekvienam padeda pasijusti geriau.
• Šunys visada yra laimingi matydami jus. Nepriklausomai nuo to ar jūsų namuose nebuvo penkias minutes ar buvote išvykęs visai dienai, šuns reakcija visuomet yra tokia pati. Jums grįžus šunys reaguoja taip, tarsi šeimininko nebuvo visą amžinybę. Turėkite omenyje, kad šuo paslapčiomis tikisi, kad jūs prisiminsite kitą kartą jį būtinai pasiimti į kelionę su savimi.

Šie vaizdai neleis suabejoti tuo!

• Šunys padeda jaustis saugiau. Kai svetimas žmogus pabeldžia į namų duris, o šuo pašoka ant kojų, suurzgia ar pradeda loti, jūs neabejotinai pasijaučiate saugesni. Jūs galite jaustis ramus, žinodamas, kad šuo esant pavojui galės padėti ar bent jau privers nepažįstamąjį gerai pagalvoti ar jis tikrai nori eiti į jūsų namus. Taip pat galite būti užtikrintas, kad šuo visada bus pirmasis, kuris išgirs ar pamatys bet ką, įeinantį į jūsų namus, jei pamiršote užrakinti duris.
• Šunys privers jus mankštintis. Jeigu į darbą keliaujate automobiliu, o vakarą mieliau praleidžiate ne sporto klube, o žiūrėdami televizorių, labai tikėtina, kad jums trūksta fizinio aktyvumo. Šioje situacijoje jums tiesiog būtina namuose turėti šunį. Jeigu augintinį laikote namuose, jo negalite tiesiog išleisti į lauką pasilakstyti. Gyvūną būtina bent kelis kartus per dieną išvesti į lauką pasivaikščioti. Tokie pasivaikščiojimai su šunimi suteiks jums papildomos energijos, jausitės žvalesni. O jei įsigiję šunį netgi nuspręsite bėgioti kartu su juo, augintinis bus jums nepaprastai dėkingas. 
• Šunys moko atsakomybės. Atsakomybės jausmas auginant šunį yra būtinas, jei nusprendėte įsigyti gyvūną. Augintiniui reikia nuolatinės priežiūros – juo būtina rūpintis, išvesti į lauką pasivaikščioti, maitinti, skirti laiko žaidimams, dresūrai. Turėdami namuose augintinį, kuriuo reikia rūpintis, ugdysite savo atsakomybę. O svarbiausia, šunys savyje turi vidinį laikrodį, tad galite būti ramūs – niekada nepavėluosite į darbą. Net jeigu pramiegosite, šuo jums netrukus pažadins, primindamas, kad atėjo laikas jį pamaitinti.
• Šunims patinka nuotykiai. Šunys įprastai mano, kad viskas, ką jūs veikiate kartu, yra didžiulis nuotykis. Todėl netgi nuobodžioje žvejyboje ar klampojant purve savo sode arba vaikštant per lietų, šuo visada bus šalia ir darys viską, ką jūs darote! O grįžus į namus, šuo su mielu noru išgrius su Jumis ant sofos ir manys, kad visi tos dienos įvykiai buvo pats nuostabiausias nuotykis.
• Šunys moko vaikus gero elgesio. Vaikų bendravimo su šunimis naudą pripažįsta daugybė mokslininkų. Vienas svarbiausių bendravimo su šunimi pliusų yra tas, kad bendraudamas su šunimi vaikas išmoksta, kad visi gyvūnai turi jausmus ir su jais reikia elgtis gražiai. Vaikai, augantys su šunimis, tampa švelnesni, suvokia, kad gyvūnams taip pat skauda, jei su jais elgiamasi netinkamai. Todėl vaikas, augdamas su šunimi, kur kas labiau gerbia kiekvieną gyvą padarą.
• Šunys turi dideles širdis. Emocijos, kurias dovanoja šuo, yra neįkainojamos. Joks kitas gyvūnas nesugeba taip stipriai prisirišti prie savo šeimininko, kaip šuo. Jiems nesvarbu kuo esate, šunys nevengia jūsų, jeigu tą dieną neturite nuotaikos ir esate įpykę. Nepaaiškinamu būdu šuo sugeba atmesti neigiamas emocijas, atleisti už visas nuoskaudas ir skirti savo šeimininkams nepamatuojamą meilę ir šilumą.

Ar dar liko bent menkiausių dvejonių?! :) 

Apie du - iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus, iš antro - per daug panašius

Kas sugalvojo tokius terminus, kaip stiprioji lytis, silpnoji lytis..? Turbūt tas asmuo žiūrėjo tik į fiziologiją (ir tai, kai pagalvoji, tai būta toookių moterų - pločiu, ilgiu ir didumu, kad ne daugelis vyrų joms prilygtų!) ir nieko daugiau. Nesenai mokslininkai paskelbė tokį faktą: vyrai ilgainiui išnyks nuo žemės paviršiaus. Skamba grėsmingai! Tokiu teiginiu negaliu nepasidomėti plačiau :))
Jau seniai yra paskaičiuota,kad moterų skaičius pasaulyje didesnis nei vyrų,o ir gyvena vyrai trumpiau už moteris. Vyrų ir moterų gyvenimo trukmės atotrūkis per pastaruosius 8 metus padidėjo net dvejais metais ir sėkmingai didėja toliau. Skirtumas tarp vyrų ir moterų vidutinės gyvenimo trukmės Lietuvoje tarp ES valstybių išlieka didžiausias. Mūsų vyrai gyvena 12,3 metų trumpiau nei moterys. Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė – 64,9 metų. Jie gyvena netgi trumpiau nei kinai ar turkai. Tuo tarpu Lietuvos kaime gyvenančių, nevedusių, žemą išsilavinimą turinčių vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė panaši į AIDS kamuojamų Afrikos šalių gyventojų. Skaičiai tikrai nenuteikia maloniai.
Grįžtant prie lyčių skirstymo, šiandieninės realijos tokios, kad vyrai vis labiau išstumiami iš sričių kuriose kadaise dominavo: moteris – prezidentė, moteris – karininkė, moteris – policininkė, ir t.t. Ką jau kalbėti apie visiems gerai žinomą teisės universitetą, kuriame rodos tik gražuolės ilgakojės teisės mokslus kremta. Pagal tai teisėsaugos institucijose turėtų dirbti vien moterys. Dėkui Dievui, kol kas taip nėra (tikiuosi ir nebus!). Tiesa sakant sunku rasti kur vyrai besąlygiškai dominuotų. Vyrams dar liūdnesnis faktas turėtų būti, kad tas, kas juos išstumia iš šių vadovaujančių pozicijų - būtent silpnoji lytis. Ta, kurios jie geidžia ir kurią myli. Dėl kurios bando išgvildenti ilgą amžių ramybės neduodantį klausimą, ko nori moterys?
Na, turbūt ne veltui steigiami ne tik moterims padėti skirti centrai, o sėkmingai dirba ir vyrų krizių centras. Vis dėlto, neskirstant pagal lytis, visi esame individai, su savo stipriosiomis ir silpnosiomis pusėmis. Matydami kasdienybę ir esamą situaciją negalime neigti kinų filosofijos ir metafizikos, kad kiekvienas turim du pradus - In ir Jang. Tai priešingi pradai, tačiau vienas kitą papildantys. Žinoma, logiška, kad vienam pradui augant, didėjant - mažėja kitas, bet tai nėra blogai. Nes In negali egzistuoti be Jang, ir atvirkščiai. Tam tikru metu In netgi gali pavirsti Jang. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad nė vienas objektas nėra grynai In arba grynai Jang. Kiekvienas yra dalis kito, būtent tai atsispindi ir In Jang simbolyje.
Ir vėl grįžtant prie, na, gal ne stipriosios, bet tiesiog vyriškos lyties, dailiajai lyčiai yra ko iš jų pasimokyti. Skaitantys vyrai dabar turbūt plačiai nusišypsojo, tiesa? :) Na, pasimėgaukit.
Moterys gali labai daug išmokti stebėdamos vyrų elgesį. Pavyzdžiui, kartais naudinga mokėti tylėti. Protingi vyrai mažai kalba ne dėl to, kad neturi ką pasakyti, bet dėl kitų asmenų žinios perdavimo strategijos. Jiems nereikia nuolat būti matomiems, kad jų klausytų. Dažnai žmonės domisi, ką tylūs žmonės galvoja ir gerbia jų paslaptis. Mokėjimas patylėti gali virsti gera savidisciplina, ypač jei esi plepi.
Noras laimėti - dar viena teigiama vyrų (ir ne tik jų, žinoma) savybė. Būtent vyrai iš tiesų supranta, kas yra komandinis darbas. Gal dėl to, kad dauguma jų augdami žaidė komandinius žaidimus ir taip išmoko, kaip kartu užsibrėžti bendrą tikslą ir jo siekti. Vėliau ši patirtis perkeliama į gyvenimą.
Bejausmis veidas kartais mums, emocingoms moterims, tikrai nepatrukdytų. Gal todėl verslo pasaulyje vyrai bijo derybų daug mažiau nei moterys? Emocijų valdymas čia tikrai gali būti labai produktyvus. Juk nesvarbu kokiu klausimu vyksta derybos, visada geriau kai tai gali daryti be emocijų, o jausmus palikti, pavyzdžiui, šeimai, namams. Daugeliui moterų tai sunkiai prieinama, o jei ir prieinama gudrybė, tai daug tenka paaukoti, kol to išmoksta.
Stora oda irgi labiau būdinga vyrams :) Vyras labai lengvai gali visiškai sukritikuoti idėja, nesiruošdamas iš tikrųjų pulti - tokiu būdu tiesiog analizuoja. O moteris daugeliu atvejų pamanytų: "jis manęs (arba mano idėjos) nekenčia!". Taip kartais nutinka ir šeimos santykiuose, kai tarkim, viešumoje vyras nesutinka su moters nuomone, siūlymais, ji jaučiasi puolama, kritikuojama ir pan.
Taigi, net ir po mokslininkų gąsdinančių prognozių yra šviesi proskyna. Be to, prognozės lieka prognozėmis, o faktai jei ir bus, tai tikrai ne rytoj, po mėnesio ar dešimties metų. Tos, kurios laukia, kol tikrai išnyks visi vyrai, turės dar gerokai pasikankinti. O tos, kurios myli ir žavisi vyrais tokiais, kokie jie yra, galės dar bent keletą dešimtmečių pasidžiaugti jų draugija ;)

Nauda moterims: kiti žmonės domisi, ką tylūs žmonės galvoja ir gerbia jų paslaptis. Mokėjimas patylėti, ypač jei esate plepi, gali tapti gera savidisciplina. Tad jei nėra reikalo kalbėti, geriau patylėkite, nes aplink jau ir taip per daug plepalų.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/727911/ko-dailioji-lytis-gali-pasimokyti-is-vyru

Nauda moterims: kiti žmonės domisi, ką tylūs žmonės galvoja ir gerbia jų paslaptis. Mokėjimas patylėti, ypač jei esate plepi, gali tapti gera savidisciplina. Tad jei nėra reikalo kalbėti, geriau patylėkite, nes aplink jau ir taip per daug plepalų.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/727911/ko-dailioji-lytis-gali-pasimokyti-is-vyr

Jie mažai kalba ne dėl to, kad neturi ką pasakyti, bet dėl kitų asmenų žinios perdavimo strategijų. Jiems nereikia nuolat būti matomiems tam, kad šių klausytų.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/727911/ko-dailioji-lytis-gali-pasimokyti-is-vyru

Jie mažai kalba ne dėl to, kad neturi ką pasakyti, bet dėl kitų asmenų žinios perdavimo strategijų. Jiems nereikia nuolat būti matomiems tam, kad šių klausytų.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/727911/ko-dailioji-lytis-gali-pasimokyti-is-vyru

Jie mažai kalba ne dėl to, kad neturi ką pasakyti, bet dėl kitų asmenų žinios perdavimo strategijų. Jiems nereikia nuolat būti matomiems tam, kad šių klausytų.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/727911/ko-dailioji-lytis-gali-pasimokyti-is-vyru

Apyrankių diena!

Apyrankė "Dangus nuo akmens"

Apyrankė "Red details"

Individualus užsakymas apyrankė "Rudeninis sapnas"

Varstau svetimų namų duris ir ieškau, kur slepias netektis. Svetimi namai - svetimų širdžių aidai. Ir baugi ramybės jūra. Taip šalta, nes tipenu per svetimo gyvenimo koridorius. Ir nejauku, nes vėjas šėlsta anapus dulkėm pasidengusių langų, ir neramu širdy - tylu. Atėjau čia, nežinodama ko. Ieškoti.

Atėjau, kad galėčiau matyti kaip gyvena žmonės už pilko mūro sienų, nuaugusių vėjyje besidraikančiais vijokliais ir jau turbūt visą amžių nenubrauktais voro numegztais voratinkliais ant lubų. Atėjau pamatyti žiaurią, tačiau būtent todėl neklystančią teisybę. Atėjau, nes pavargau nuo rožinių svajonių ir nėriniuotų norų. Klaikiai nyku, nes čia gyvena vienatvė. Pasislėpusi nuo ašarotų akių ir sustingusių žvilgsnių, misdama baugumu ir atsigerdama tyla.

Tik horizonte paskendus saulei ji praveria pilkų namų duris. Atveria tyliai, nedrąsiai ir pajunta laukymėm atlekiantį vėją. Žengia pro duris baltu, ką tik iškritusiu puriu sniegu. Slapstosi pakampiuose ir stebi tuos, kurie žygiuoja gatvėje vienui vieni. Žiūri į tuos, kurie silpni. Nulydi akimis ir tuos, kurie labai liūdni. Nes ji - vienatvė.

Labiausiai ko ji bijo, tai naktis prieš gaisrą. Nes ugnis sunaikintų jos niūrią ir pilką vienatvės tvirtovę. Ir ji nebemokėtų gyventi tarp gražių, gerų, mylinčių ir mylimų. Ji nepajėgtų gyventi tarp siekių, svajonių ir susikurtų tikslų. Nebeturėtų kur auginti baimių ir pati negalėtų grįžus iš spalvotų gatvių atsigerti klaikios juodos tylumos.

Vienatvė bijo ugninių pašvaisčių nakties. Bijo apkvaitusios nežinios,

neapčiuopiamo degėsių kvapo ir prie apdulkėjusių langų pasirodančių rausvų gaisų. Bijo savo kraujuojančių žaizdų ir užmirštų beprasmių sentimentų... Ji bijo tik vieno vienintelio - nakties prieš gaisrą. Po velnių, ar girdit? Duokit jai šimtus gaisrų!

P.S. 7. Skaičius, kurio mano gyvenime labai daug. Visomis prasmėmis. Netikiu prietarais, na, gal tik tais, kurie man pačiai patinka. Netikiu aklai ir numerologija, klaidos faktorius, man atrodo, išlieka net čia. O šįkart, tiesiog lygiai septyni metai nuo to laiko, kai parašiau šiuos žodžius. Džiugina, kad skaitant šiandien nesijaučia nebrandos, itin jauno amžiaus, vaikiško rimo... Tą vakarą, prisimenu, tikrai norėjau vienatvei padovanoti šimtus gaisrų!

Kai negali likti abejingas kasdienybei

Sutapimas ar ne, bet skaudūs, nesuvokiami įvykiai drebina Lietuvą vienas po kito ir atrodo, neketina liautis. Nejauku. Aišku, kol sėdi jaukiuose namuose, gal ir nieko baisaus, bet dauguma mūsų kiekvieną rytą išeiname iš tų jaukių namų ir mintis, kad ne visada galime sugrįžti - tikrai šiurpina.
Abejingų negali palikti tokia ir panašios antraštės - "Jaunas lenkas padeginėjo ūkinius pastatus, nes mėgo žiūrėti į liepsną", kur dar istorija apie bagažinėje padegtą merginą, šaltakraujišką taksisto nužudymą, netyčinį, bet deja, mirtiną šūvį į paauglį... Šiurpsta oda skaitant vien antraštes, ką jau kalbėti apie tiksliasnę įvykio chronologiją. Ir tai čia ir dabar, šiandienos aktualijos. Liūdna.
Išgirdusi ar perskaičiusi apie tokius įvykius iškart pagalvoju, kas taip galėjo pasielgti? Kokios nestabilios psichikos ar kitų rimtų problemų turi turėti toks asmuo?! Kokios paskatos..? Nežinau ar sutiks skaitantys, bet mano manymu, žmogus negali būti (kaip po įvykio kalbinti kaimynai sako "ramus, niekuo neišsiskyrė") normalus iki įvykio. Pokyčiai galvoje ir mąstysenoje vargu ar pasikeičia per dieną ar vieną naktį. Aišku, tokiais atvejais, neatmetama ir narkotinių medžiagų vartojimo galimybė, bet nemanau, kad anksčiau negalvojus apie šiurpius nusikaltimus, jų galimybę, kažko pavartojus imi ir sugalvoji - "būsiu herojus, uždarysiu bagažinėje merginą ir padegsiu mašiną!".
Ir dar manau, kad to tylumo, neva neišskiriančio iš kitų, nereikėtų ignoruoti, nes tai jau tam tikras signalas. Keistas žvilgsnis, stingdantys kraują pasakojimai, varlių skrodimai ir nuotraukos soc.tinkle - tai jau LABAI rimti signalai, į kuriuos, deja, niekas laiku neatkreipia dėmesio. O gaila, prisimenant tikimybių teoriją, galbūt būtų išgelbėta viena kita gyvybė...

Ir neretai visų blogybių priežasčių šaknys gali būti tolimoje vaikystėje, gal net kūdikystėje. O taip, mieli tėveliai, nesikratykite atsakomybės ir jūs. Juk vaikas iš savęs negimsta blogas, tokiu jį paverčia aplinka (ir visų pirma, pati artimiausia - šeima). Šiandieniniai tėvai kratosi atsakomybės bet kokiose situacijose. Jiems atrodo, kad tie metai ar du namuose iki ėjimo į ikimokyklinę įstaigą yra visiškas niekis. Maža to, jiems atrodo, kad gyvenimas prasidės (ir neretai, pagerės) tik tuomet, kai vaikas pagaliau ateis į darželį, tada staiga, stebuklingu būdu išmoks (pageidautina per savaitę ar dvi) tai, ko neišmoko su tėveliais per metus namuose ir viskas susitvarkys - gyvenimas nušvis naujomis spalvomis :)) Liūdna iš tikrųjų dėl tokio tėvų abejingumo. Nes ima atrodyti, kad turėti vaiką, na, tokia neišvengiamybė, kad neišsišoktum ir neišsiskirtum iš bendraamžių, nesvarbu, ar jau esi tam tikrai subrendęs ir pasiruošęs priimti VISĄ atsakomybę. Ir nepadeda net tai, kad bandai pasakyti, jog bet kokiu atveju svarbiausia išlieka šeima, net jeigu jai lieka tik vakarai ir savaitgaliai (beje, nereikėtų pamiršti atostogų). Būtent jos tinkamas pavyzdys, taisyklės, tam tikros normos įtakoja besiformuojančią asmenybę, o tik po to, garbingą antrą vietą užima ikimokyklinė įstaiga ir ugdantys pedagogai.

Baigiant, noriu pasakyti, kad ne šiaip sau tos mintys nuo šiurpių antraščių peršoko link priežasčių ieškojimo ir šiandieninio tėvų požiūrio į vaiko auginimą. Mano manymu, tai besąlygiškai susiję. Tai, ką vaikas pasiima iš vaikystės nešasi į paauglystę ir vyresnio amžiaus tarpsnius, norime to ar ne. Ir kartais, padarytas klaidas vaikų auklėjime būna nebeįmanoma deramai ištaisyti. Nes tai žmogus ir jo gyvenimas, o ne lapas, į kurį rašome pieštuku - galime trinti ir taisyti... net lapas per daug taisant juk susitrina ir toje vietoje lieka skylė.

Šiuo metu labai dažnai ir daug mąstau apie TIKRUMĄ. Tokį aiškų, išgrynintą iki krištolo skaidrumo gaivų lašą... Narplioju mintis, lyg mezgėja savo numylėtais virbalais surenkanti siūlus į visumą. Daug galvoju apie draugystę. Tą tikrąją. Kiek ilgai ji gali tęstis ir kas paverčia du artimus tokiais tolimais(?). Ne, aš tikrai ne apie vyrų/moterų santykius. Aš galvoju apie bendrystę, bičiulystę ir tą, kaip lapė iš "Mažojo princo" sakė prisijaukinimą. Nes "pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji".

<...>Bet jei tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimas nušvis lyg saulė. Aš pažinsiu tokį žingsnių garsą, kuris skirsis nuo visų kitų. Kiti žingsniai mane verčia lįsti į žemę. Tavo žingsniai mane išvadins lauk iš urvo kaip muzika. O be to, žiūrėk! Matai, ten - javų laukas? Duonos aš nevalgau. Iš javų man jokios naudos. Javų laukai man nieko neprimena. Ir tai liūdna! Bet tavo plaukai yra aukso spalvos. Taigi kaip bus puiku, kai tu mane prijaukinsi! Aukso spalvos javai man primins tave. Ir man bus malonu klausytis vėjo šiurenimo javuose...