Vakaro atradimas!

O būna taip, kad imi ir atrandi: dainą, pamestą sagą, prieš savaitę lyg į vandenį dingusi mėgstamiausią rašiklį, apyrankės užsegimą, o gal paskubomis besirengiant iš ausies išsinėrusį auskarą... Tiesiog atrandi. Taip šį vakarą man nutiko su šia daina. Lietuviška! Kas, beje, stebina, bet labai maloniai. Gero klausymo linkiu ir Jums ;)

Tėčių meilė be blizgučių

Žinote, man visuomet atrodė, kad tėčiai mūsų visuomenėje per dažnai yra visai nepelnytai nuvertinami. Štai, moteris laukiasi pirmagimio (antrojo ar trečio - visai nesvarbu), artimieji džiūgauja, draugai nesiliauna klausinėti, kaip jaučiasi būsimoji mamytė, susirūpinusios giminės moterėlės nuolat užjaučia, kaip sunku nešiotis tokį nemažą pilvuką... o būsimas tėtis? Kur jis būna tuo metu? Dažniausiai šalia, niekur nedingsta, kaip ir buvo šalia iki vaikelio laukimo. Bet turbūt sutiksite su manimi, kad retas pasiteirauja (na, nebent geras artimas bičiulis), kaip jaučiasi būsimasis tėvelis. Su kokiomis nuotaikomis, mintimis ir ateities planais gyvena jis? Kaip tvarkosi su jauduliu, kuris didėja proporcingai mažėjant laukimo mėnesiams. Kaip ruošiasi susitikimui su naujuoju šeimos nariu..? Mažai kam rūpi.
Auginant vaikelį pirmaisiais jo gyvenimo metais, kaip svarbiausias asmuo, vadovėlių autorių yra įvardijama, spėkite kas? Mama! O dar tas motinystės instinktas "tu nieko neišmanai", "tik aš žinau, kas MANO vaikui geriausia" ir pan. Keista, kodėl po to visuomenė linčiuoja pabėgusius nuo tokių moterų vyrus. Ir nereikėtų stebėtis, jei kokį ką tik iškeptą tėvelį aplankys tėvystės krizė, visiškas pasimetimas ir noras viską metus lėkti į kitą pasaulio galą. Mielosios, neįvertiname, ką turime visai šalia...

O juk būtent tėčiai, dažniausiai, šeimoje būna tie, kurie ramiai ir pakankamai adekvačiai reaguoja į daugelį moterims siaubą keliančių momentų buityje. Tėčiai būna tie, pas kuriuos kai mamai visiškai išsenka kantrybė būna atsiunčiami vaikai ramiam pokalbiui. Tėčiai dažnai būna ir tie, kurie jaukiai susirangę lovoje seka mums pasakas, kurias abu jau mokate mintinai... Tėčiai laukia mūsų grįžtant iš mokyklos su šiltais naminiais pietumis, jeigu mama užtruko darbe. Tėčiai be didelio vargo sutaiso, rodos, visus pasaulyje sukurtus prietaisus. Tėčiai moka sukonstruoti lauko supynes ir sukalti mažą staliuką, prie kurio vaišinasi visa lėlių kompanija. Tėčiams beveik(!) nerūpi, kaip tu sugalvojai šiandien apsirengti ir ar nesijuoks kaimynai pamatę bėginėjant po lauką su guminiais batais plieskiant saulei. Tėčiai leidžia mums rinktis, netgi tada, kai žino, kad klaidingas mūsų pasirinkimas bus skaudi pamoka. Tėčiai dažnai taip labai nemoralizuoja, bet jų tyla būna iškalbingesnė už padidintu tonu išsakytus šimtus žodžių...
Tėčiai myli, be proto, be krašto... tik labai dažnai nemoka to parodyti ar pasakyti, nes buvo auklėjami, kad nevyriška yra "seilėtis" ir lieti meilius žodelius, ką jau kalbėti apie nubrauktą ašarą. Taip, jie tokie. Visi labai skirtingi, saviti, charakteringi, bet be galo mūsų mylimi. Tėtis gali būti ąžuolo kamienas, stogas, saugantis nuo nepageidaujamo lietaus, tvirta mūro siena, kuri atlaiko net didžiausių priešų puolimą. Tėtis gali būti bet kuo, kuo tik panorėsi, kad tau Jis būtų!

Meilei blizgučių nereikia, ji spindi savaime /Tėvas Stanislovas/

Su Jūsų diena, mylimi Tėčiai!!!

Kūnas - tai sodas, kuriame sodininkas mūsų valia

Kai visi aplink jau keletą metų trimituoja apie ekologiją (beje, tai ne vien sveikas maistas, tai daug daugiau - temperatūra, vanduo, šviesa; fizinės ir cheminės dirvožemio savybės; kitų organizmų gyvybinė veikla), sveiką gyvenseną, žaliavalgystę (angl. Raw Food), vegetarystę ar veganišką mitybą - man norisi trypti kojomis, šaukti, kad sąmoningumas, ne besaikis vartotojiškumas ir atsakomybė prieš save bei motiną Gamtą - štai kur tikrasis kelias!
Staiga, lyg iš niekur nieko (na, Lietuvą dažnai "naujovės" pasiekia kiek vėluodamos) spauda, televizija ir kitos masinio informavimo priemonės keletą metų atgal pradėjo visus mus protinti, kaip gerai būtų tapti vegetarais. Nieko nežudai, "neišnaudoji" (na, tarkim, karvės pienui gauti), minti žalumynais, vaisiais ir grūdinėmis kultūromis. Viskas skamba visai neblogai, jeigu ne BET, kurie atsiranda gilinantis į visą šį reikalą. Tada sužinai, kad, deja, prasimaitinęs 15, 20 ar 40 metų, kaip daugeliui įprasta, ir nusprendęs šiandien pakeisti mitybos įpročius iš esmės - savo kūnui gali pakenkti taip, kad net neįsivaizduoji pats, kokią žalą padarysi, o gal net ir mokslinė literatūra to dar nėra aprašiusi. Žinoma, yra ir džiugioji dalis - turi galimybę tapti tuo pirmuoju aprašytu atveju...
Po to vegetarizmo idėjos tapo nebeįdomios, nes tikrai daug žmonių pasekė jomis, žurnalai apie tuos žmones rašė, gyrė - kokie šaunuoliai, o apie padarinius ir silpnumo akimirkas niekas neklausinėjo - kažkaip neetiška juk. Čia panašiai, kaip dabar su sulčių dieta. Lietuvaičiai parsivežė idėją iš už Atlanto ir pasiūlė mūsų rinkai. Gintarės ir neGintarės (svarbiausia, kad būtų lieknos, dailios, pageidautina - vis dar besitobulinančios sporto salėse bent 4 dienas per savaitę) tai išbandė ir sako "Super! Veikia!", na ir tokios reklamos, atrodo, pakanka, kad visos paauglės ir merginos/moterys iki trisdešimties lėktų į kioskelį stebuklingųjų sulčių buteliukų. Gerai, kad dar atsiranda sąmoningų žmonių, ar tiesiog smalsių žurnalistų, kurie ryžtasi tokius dalykus išbandyti savo kailiu. Ir aprašyti ne tik dailią etiketę, bet ir tuos nevisai malonius atoveiksmius, kuriuos sukelia vartoti skatinamas produktas, pavyzdžiui, nuolatinis pilvo pūtimas, galimi diegliai ir panašūs smagumai.
Po vegetarystės, veganiškos mitybos idėjų sekė dar vienas kraštutinumas - žaliavalgystė. Tiek laidų susukta, tiek informacijos paskleista! Gaila, kad tose laidose sveiko proto atstovų, tokių kaip pavyzdžiui, Marius Jovaiša nebuvo daug. O juk reikėtų ne vien dalintis savo asmenine mitybos įpročių keitimo patirtimi, bet ir nepamiršti paminėti, kad tai nėra taikytina VISIEMS. Kiekvienas turi atsižvelgti į savo organizmą, jo poreikius ir galimybes. Turi mylėti savo kūną taip, kad nenorėtų jam kenkti. Ir tik išanalizavęs pateikiamą informaciją, gerai įvertinęs savo organizmo būklę ir, pageidautina, pasikonsultavęs su specialistais - gali imtis rimtų permainų savo mitybos grandinėje.
Juoką kelia ir bobutės, didmiesčio turgeliuose pardavinėjančios daržoves (žinoma, dauguma neapsiriboja vienu ar dviem parduodamais produktais, šalia pomidorų ir agurkų gali pamatyti nuo žiemos užsilikusių megztų vilnonių kojinių, konservuotų agurkų, pamiškėje priskintų lauko gėlių ir dar daug ko), kurias daugelis anksti ryte įsigyja tuose pačiuose prekybos centruose, kuriuose lankomės mes visi. O štai, turgelyje tie **ximos pomidorai iš Lenkijos tampa ekologiškais, Lietuvoje kokio nors Joniškio ūkininko išaugintais, be abejonių, be trąšų, nitratų ir viso kito, ko kratosi "eco" lipdukų visuomenė. Na ir ką jūs manot? Suveikia! Perka. O patenkinta pirkėju pardavėja nepamiršta "ekologiškųjų" daržovių įdėti į plastikinį maišelį (besidomintys TIKRĄJA ekologija žino, kad užtenka vien produkto sąlyčio su polietileno maišeliu, kad gautume pakankamą dozę cheminio "gėrio").
Jau nekalbu apie visus tuos eco lipdukus, etiketes, rėkiančias apie gaminio ekologiškumą, kuris daugeliu atvejų būna tikrai abejotinas. O juk dar atsiranda ekoSnobų, kurie nešasi "alyvuogių" (greičiausiai, taip plačiai Lietuvoje siūlomo - alyvuogių išspaudų) aliejų, supilstytą į plastikinius butelius... ir visiems pasakoja, kaip labai vertina tikrą kokybę.
Būkime paprastesni, norisi pasakyti pabaigai. Norint priklausyti ekologijos šalininkams tereikia prisiminti savo senelius, tėvus, kurie gyvendami kaime jau nuo amžių amžinųjų rūšiavo atliekas (maisto likučiai - gyvuliams, piktžolės - į kompostą, stiklas - į taros supirktuvę ir t.t.), pagarbiai elgėsi su Žeme (kad derlius būtų geresnis nefarširavo žemės dirbtinėmis trąšomis, o panaudodavo mėšlą, išmėžtą iš tvarto), pirko tiek, kiek reikėjo būtiniausiems poreikiams patenkinti. Ir spėju, kad nebuvo tarp mūsų senelių vegetarų ar žaliavalgių. Visi jie valgė ar tebevalgo mėsą. Tik vėl gi, su saiku. Pačių užaugintą ir tinkamai apdorotą (be salietros geresnei mėsos spalvai išgauti).
Tai, ką dabar atranda miestiečiai - turgeliai, mini darželiai balkonuose, pienas iš kaimyno, kol šis dar nespėjo nuvežti į pieno supirkimo punktą perpardavinėtojams, braškės darže savo laiku, o ne gruodžio viduryje plastiko dėžutėse... visa tai mums, kilusiems iš atokesnių vietovių, TAIP sava ir įprasta, kad tie eko madų besivaikantys miestiečiai tik kelia šypseną. Visa šita masinė dirbtinai primetama eko mada skirta tiems, kurie per daug nutolę nuo savo tikrųjų šaknų arba niekada nebuvo su jomis susieti.

Gamta juokauti nemėgsta, ji visada teisinga, visada rimta, visada griežta; ji visuomet teisi. Klysta ir apsirinka tik žmonės. /J. V. Gėtė/

Pilna koja

Kita savaitė - paskutinioji to taip ilgai laukto pavasario. Šį kartą, priešingai nei rašant paskutinę vasaros savaitę, kai ant nosies rugsėjis, norisi išrėkti - pagaliau vaaasaraaa!!! O taip! Šiluma, braškės (geriausia, kai iš savo ar mamos darželio), nuotaika, spalvos, na ir, žinoma, atostogos. Saldu burnoje darosi vien rašant! Ir tie šauktukai tekste dedasi tiesiog patys!!! ;) Dar vienas "prieš". Dar vienas laukimas. Ir dar viena "nauja pradžia".
Man šiandien ne visai paprastas šeštadienis. Šis pradėjo nors ir ne ilgąsias (jos dar kurį laiką palūkuriuos), bet labai lauktas atostogas. Savaitė be darbo (na, to tikrojo, darbo sutartyje įforminto) - yahoo! Šioks toks poilsis nuo vaikų sukeltų decibelų (neskaitant vietinių, rėkaujančių nuo ankstyvo ryto po balkonu), problemų sprendimo, nuolatinio ieškojimo kas kaip ir kur geriausia...
Labai tikiuosi pabaigti kūrybinius darbus, kurie spurda kaip laukia nesulaukia fotoobjektyvo dėmesio. Tiesa, koją iki šiol kišo ir orai, bet tikiuosi, kad dabar jau tikrai ateis ta tikroji šiluma ir saulė.
Dar tikiuosi kaip nors visas esančias idėjas galvoje išsigryninti ir susidėlioti į stalčiukus kas po ko. Nes šiuo metu nepakanka nei užrašų knygelės, nei atskirų lapelių, nei atsitiktinių skiaučių - kaip viskas kunkuliuoja. Bet tai nėra blogai. Tai tikras jausmas. Gyvenimas. Nieko nėra blogiau, mano manymu, kaip sėdėti, planuoti ir laukti... to tikrojo gyvenimo. Nes tada jis tikrai praeina pro šalį. Net neatsisukdamas.
Šiandien nubudau su mintimi, kaip atrodys tobula terasa. Fantastiškas jausmas! Pasiruoškite GRAND gyvenimo projektui, mielieji. Nes jūsų laukia daug gražių išgrynintų idėjų ir vaizdinių tam tikra tematika.
Ir vis dėl to, dievinu gyvenimą pilna koja! Net jei ir kartais paburbu, kaip visko daug ir kaip čia mums suspėti. Taip bent jau žinau, kad nešvaistau laiko veltui. Tikiuosi, to paties įpučiu ir Jums -skaitantiems, sekantiems, besidomintiems ir palaikantiems ;)

Gražaus ir kūrybingo savaitgalio visiems!!!

Prisidavimas

Na ką gi, tenka pripažinti, kad nešiojamasis kompiuteris pavasarį man tikrai praverstų, nes tada galėčiau ne tik pagalvoti, bet ir parašyti į tinklaraštį :) Nes kol kas, nors kartais tyliai ramiai pasigraužiu, kad nespėjau to ir ano, o jau vėl vėlyvas vakaras, nieko negaliu padaryti su skriejančiomis laikrodžio rodyklėmis - deja, ne mano naudai. Norėčiau... tikrai norėčiau ir net planelį galvoje turiu apie ką reikėtų parašyti. BET. Vis viliuosi, kad kada nors išmoksiu susitarti su laiku ir paskirstysiu jį taip, kad spėsiu nuveikti viską, ką susiplanuoju (na, gal tik nebeliks laiko, pavyzdžiui, miegui :) ). O kol aš "viliuosi", atėjo ir praėjo dar viena gimimo diena (tiesa, net ne viena, nes "balandinukų" ir "gegužinukų" draugų tarpe - visa galybė). Labai šilta (tikiuosi tokio vidinio pojūčio širdyje visus metus), saulėta (manykim, kad nepritrūktų geros nuotaikos ir šypsenos), šiek tiek vėjuota (tikimybė pūstelėti permainų vėjams gyvenime) ir kupina gražių žodžių bei palinkėjimų - duok Die visi jie išsipildytų! Gražios dienos būta... Šiaip, prieš gimtadienį mane aplanko gana keistos mintys, nuotaika nepasakyčiau, kad šventiškai ypatinga. Tiesiog keista. Bet šįmet viskas kiek kitaip. Išaušo nuostabus rytas ir TOKS lengvumas širdyje įsitaisė, kad vargiai kas galėjo tai pakeisti. O su tuo lengvumu, jaučiau, susidėliojo viskas į savas vietas ir po įvairiausių svarstymų, diskusijų ir apsisprendimų, tapo ramu. Švarus baltas lapas... naujoms linijoms braukyti ir istorijai rašyti.


"Įprotis tvarkyti savo mintis - vienintelis tavo kelias į laimę; norint ją pasiekti reikalinga tvarka visur kitur, net smulkmenomis" /E. Delakrua/

Kartų skirtumai, o gal panašumai? I dalis

Visą dieną iš galvos neišsitrina vakar, vėlyvą vakarą matyta ir girdėta situacija: ramiai, it belgai žengiantys trys paaugliai (du vaikinai ir mergina), maždaug 15 - 16 metų, o gal ir jaunesni ir iš paskos jiems įkandin žengianti moteris, kaip vėliau tapo aišku, vieno iš vaikinų mama. Ši, kaip nebūtų keista, ėjo ne taip ramiai - šaukė, kad skambėjo visas kvartalas, mat apie pusę vienuolikos būta ramaus sekmadienio vakaro... Šaukė ta moteris ne iš pasitenkinimo tuo ramiu vakaru, kaip galit numanyti, o isteriškai, makabriškai ir, sakyčiau, netgi labai neprotingai ir net neadekvačiai bandydama įkrėsti sūnui proto: "Eik namo AŠ tau pasakiau!", "Atiduok telefoną ir kolonėles!" - vyksta apsistumdymas gatvėje. O vaikinai labai ramiai laukė autobuso, į kurį mat lydėjo, it tikri "džentelmenai" kartu buvusią merginą. Tik va, tas susistumdymas su mama ir jos išrėkti žodžiai "Trenksi?! Tu trenksi man?! Išdrįsi???" toli gražu nepriminė džentelmeniško elgesio apraiškų.
Nežinau tos istorijos priešistorės, juo labiau nežinau, kokį gyvenimą veda ta šeima, bet supratau du dalykus: pirma - kaip turėtų būti baisu, kai augini augini, mažą, žavų sūnaitėlį ir po to jis išauga į taip besielgiantį paauglį, kad nors imk ir po varnalėšomis slėpkis IR antra - KAIP labai esame atidalinti kartų skirtumo. Ar tikrai "mamos visada žino geriau"? Ir ar tie šiuolaikiniai paaugliai tikrai tokie netramdomi?
Kiekviena karta - unikali. Tik va, kamuoja klausimas, ar įmanoma išlaikant savo unikalumą toms kartoms susibičiuliauti? Ne straipsniuose ir psichologų kabinetuose, o realiame gyvenime - šiandien, čia ir dabar.

_Trumpai_  Kartų gimimo laikotarpiai:
Prarastoji karta - 1883 - 1900m.
Didžioji karta - 1901 - 1924m.
Tylioji karta - 1925 - 1942m.
Kūdikių bumo karta - 1943 - 1960m.
X karta - 1961 - 1981m.
Y/Tūkstantmečio karta - 1982 - 2004m.
Z/Interneto karta - nuo 2005m.
Kiekvieną kartą įtakojo tam tikri esminiai įvykiai, nutikę kritiniais jų vystymosi laikotarpiais. Būtent šie įvykiai suformavo panašias vertybių sistemas, požiūrį, gyvenimo patirtį ir tai lemia kartų skirtumus.
Turbūt nėra tikslo nagrinėti Prarastosios kartos ir keleto, sekusių po jos, bet visai įdomu panagrinėti keturias paskutiniąsias, kurioms turbūt priklauso daugumos mūsų tėvai, broliai ir seserys, kiti artimi šeimos ratui žmonės.
Taigi, Kūdikių bumo kartos atstovai augo, matydami televizijos ir kontracepcijos atsiradimą, roko grupės „The Beatles“ išpopuliarėjimą, JAV prezidento Dž. Kenedžio mirtį. Šios kartos žmonės apibūdinami kaip itin darbštūs, kuriuos, kaip darbuotojus, motyvuoja aukštas postas ir prestižinis darbas. Jie savarankiški ir žino, kad gali pasitikėti tik savimi; įsitikinę, kad Pasaulis jiems nėra skolingas, todėl viską, ką turi, užsidirbo patys. Skirtingai nei jaunesnės kartos, šie žmonės labiau paklūsta autoritetams ir visuomenės normoms. Be to, jie geba daug geriau išlaikyti dėmesį ilgą laiką. Šie žmonės daugiau bendrauja tiesiogiai, ne per socialinius tinklus.
X kartos vystymąsi lydėjo šaltasis karas, „Žvaigždžių karų“ epopėja, Europos Sąjungos įkūrimas. Šios kartos atstovai apibūdinami kaip individualistai, nepriklausomi, savarankiški ir kūrybingi. Jie pasitiki savimi, todėl keičia darbą, ieškodami iššūkių ir didesnės naudos sau. X kartai patinka pokyčiai ir įvairovė. Skirtingai nei vyresnėms kartoms, X kartai rezultatas svarbiau nei procesas. Ji kitaip nei Kūdikių bumo karta, kuri dažnai pabrėžia, kad gyvena tam, kad dirbtų, skiria laiko ir darbui ir asmeniniam gyvenimui. . Tačiau autoritetus X kartos atstovai vertina skeptiškai, dažnai yra nekantrūs ir įpratę tuoj pat kritikuoti aplinkinius.
Y kartos aplinkai būdingi šie atributai: mobilusis ryšys, kompiuteriai, internetas, Facebook'as, trumposios žinutės, kompiuteriniai žaidimai, visuotinis atšilimas, pigios kelionės lėktuvais. Todėl technologijos Y kartai labai svarbios. Jos atstovai vienu metu gali daryti daug veiklų, pavyzdžiui, ruošti pamokas, klausytis muzikos, bendrauti per Skype ir naršyti internete. Y kartos žmonės yra optimistai, moralūs ir visuomeniški, „draugiški“ aplinkai. Jie vertina socialinius kontaktus ir skeptiški taisyklių atžvilgiu. Kūdikių bumo ir ankstesnių kartų atstovai augo, girdėdami „klausyk vyresnių“, „gerbk vyresnius“ besąlygiškai. X ir Y kartos jaunuoliai mano, Z kartos atstovai greičiausiai manys, kad pagarbą reikia nusipelnyti. Esu skaičiusi, kaip patiems mažiausiems teigiama: „Išklausykite suaugusiuosius, jie galbūt turi ką nors naudinga pasakyti...“. Tačiau vaikui paliekama laisvė paisyti to ar ne.
Y karta, skirtingai nuo kitų kartų, nepamilo valdžios ir autoritetų. Jei norite sužlugdyti Y kartos talentą, liepkite jiems prisitaikyti – būti tokiais kaip visi. Y karta – galvos skausmas darbdaviams, kurie tik neseniai suprato, kad neatliepę aukštų Y kartos lūkesčių jie gali lengvai juos prarasti kaip perspektyvius darbuotojus. Y kartos žmonės gali lengvai keisti darbovietę į tokią, kurioje jie jausis pripažinti ir vertinami. Y karta užduoda kur kas daugiau klausimų ir tenkinasi tais atsakymais, kurie atitinka jų interesus. Šie žmonės drįsta reikalauti to, ko vyresnės kartos vadovų teigimu Y karta dar neužsitarnavo. Apibendrinant, jei, pavyzdžiui, X karta gavusi užduotį nuleis galvą ir atliks ją tyliai, tai Y karta garsiai paklaus, kodėl reikia tai daryti ir nesidrovėdama aiškinsis, kaip tai padaryti. Ir, jei Y kartai reikės papildomų resursų, skirtingai nuo X kartos atstovų, Y kartos žmogus šių resursų pareikalaus tiesiai ir atvirai.

Kitoks Šv. Velykų pasveikinimas

Oras šiomis dienomis toks nepastovus, beveik kaip ir mūsų politikai, kurie tai žarstosi pažadais, tai jų išsižada (priklausomai nuo laiko - prieš ar po rinkimų yra kalbinami). Per dieną oras pasikeičia keletą kartų ir tų pokyčių skalė tokia plati, kad vieną kartą pažvelgęs pro langą gali matyti tikrą pustymą dideliais sniego kąsniais, kitą - nušvitusią pavasario saulę ir lyg iš tavęs valiūkiškai besišaipantį po snygio likusį šlapią asfaltą. Kaip ten sakoma, nieko nėra pastovesnio už besikeičiančius orus..?
Ką gi, bet kokiu atveju, pavasaris. Gal kol kas labiau kalendorinis, gal tik mažose kasdienybės smulkmenose juntamas, bet pavasaris. Velykos, asmeniškai man, asosijuojasi su kaimu. Gerąja prasme: kai šildo pavasario saulutė, gali vaikštinėti pamiškėje ar pas močiutę kaime su lengva avalyne, šiltas Pietys plaiksto plaukus... kai kartu su tėčiu margini kiaušinius tais senais gerais tradiciniais būdais ir spurdi, kaip negali sulaukti to momento, kada išvyniosi iš kojinės margutį ir pamatysi, koks unikalus jis šįkart gavosi. Po to skubėsi apsikeisti margučiais su giminaičiais ir geriausiomis draugėmis... Nes tai mažas jūsų ritualas. Iš vaikystės.
Velykos mieste - kitokios. Net nežinau, gerai tai ar blogai, bet jos ne tokios saulėtos. Neturi TO kvapo ir jausmo. O taip norisi bent retkarčiais susigrąžinti tą vaikystės pieno ūsų saldumą.
Bet kokiu atveju, Šv. Velykos - atgimimas. Gamtos ir galbūt dar kažko daugiau. Kai nulyja tas tikrasis pavasario lietus, nugriaudi perkūnija ir plyksteli žaibas, pakvimpa tikruoju pavasario gaivalu. Ir viskas, rodos akimirksniu sužaliuoja, lyg net nebūtų buvusios žiemos.
Tad linkiu kuo greičiau sulaukti to tikrojo pavasario, kuris pakels mūsų šiek tiek nuvargusias nuo kasdienybės sielas aukštyn. Linkiu kiekvienam augti ir žydėti savaip. Tik nešvaistykite laiko veltui ;)
Gražių Jums pavasario dienų, mielieji!