Abejotino statuso dekoracijos

Ne pirmame interviu su žinamomis ir visuomenėje "gerbiamomis" (dėl tos neva visuotinos garbės, tiesa kyla abejonių) damomis girdžiu: "reikia vyrui netrukdyti", "kartais moteriai reikia tiesiog nieko nedaryti, tylėti ir laukti, kitaip tariant leisti vyrui dirbti ir mąstyti", "vyrą reikia gerbti ir jam tarnauti"... na, žinote, tas "tarnauti" mane turbūt nuginklavo galutinai! TARNAUTI?! Jos rimtai?!? Priminkite, kuriame amžiuje įstrigę esame? Čia kas, ponai ir ponios su dvaro samdiniais pašonėse? O gal dar gūdesni skaudžios (tikrąja ta žodžio prasme) vergovės atgarsiai nūdienoje? Jei girdėčiau ne savomis ausimis, sunkiai patikėčiau, kad šiandien yra moterų, kurios renkasi tokią tarnystės formą.
Taip, sutinku, kad vyrai yra tas mūras, tos sienos už kurių mes esame saugios, mylimos, gerbiamos ir todėl tiek pat saugančios, mylinčios ir gerbiančios. Klausau tų interviu ir, aišku, matau, dažnai blizgiuose žurnalų viršeliuose ir jų puslapiuose šmėžuojančias damas. Taip kalba tos, kurios pačios nejudindamos nė piršto gali leistis į kelionę Bahamuose (žinoma tokią kelionę finansuoja puikusis sutuoktinis, su kuriuo ir yra "pasirašyta" ta nuolankios tarnystės sutartis) ar rinktis "šopinimasi" Milane, ketvirtadienį, šiaip sau, dėl pramogos. Kalba damos, kurių vyrai sako dirbantys po 6-7 dienas per savaitę, kad būtų ne geri, o GERIAUSI verslininkai, kurie nepramiega progos užsidirbti (suprask, nevengia dirbti per "šventines" dienas, kai kiti tuo tarpu ilsisi). Nes laikantis tokio darbinio tempo gali pildyti visas savo "tarnaitės" užgaidas, pavyzdžiui, virtuvės baldus padaryti tokio pat rašto, kaip mylimosios rankinė ir paties avimi mokasinai.
Turtai ar gera finansinė padėtis iš esmės nėra blogybė. Tiesiog kartais mūsų "gerbiamieji" peržengia, mano manymu, sveiko proto ribas. Aišku, kai tikrai nuoširdžiai dirbi tiek daug, kad būtum tas geriausias ir tikrai tokiu tampi, turbūt nesvetimas tampa ir besaikis užgaidų (net ir kvailiausių) tenkinimas vien todėl, kad "aš galiu!". Na ir gerai, tebūnie... Tenkinkite tas užgaidas, jeigu tai jums suteikia laimės ar bent kiek pilnatvės gyvenime. Bet kaip su riba, kai moterys viešai dėsto, kokia neva ta tobula moteris turi būti šalia to, kuris "uždirba" joms gyvenimą. Dar dabar ausyse skamba tas "neduok Die vyrui trukdyti!"... Na, kita vertus, suprantama, dekoracijos gražiausios tada, kada tyli ir tiesiog atlieka savo pirminę funkciją - puošia.

Saugikliai laimingoms pabaigoms

Kai lėktuvas sklendžia reikiamame šuoliams aukštyje viduje dar sėdintys šuolininkai išklauso paskutinių instruktažo niuansų, kas susikaupę bando atrasti ramybę, kas maskuojasi linksmumo kauke ir taip bando save padrąsinti... Bet manau visi tikisi to pačio - laimingos pabaigos. Kad patirtų adrenalino antplūdį kūne ir širdyje, nusinertų tarsi nebereikalingą odą ore ir į žemę nusileistų kaip naujai gimę. Visose šiose žmogui svarbiose sekundėse ir minutėse svarbiausias sraigtelis - išsiskleidęs parašiutas. Elementaru, nes be šios dalies, nebus ir tos laukiamos laimingos pabaigos.
O kaip gyvenime? Šiapus, ant žemės. Kai nardai kaip žuvis tarp brakonierių kilpų, kad neįkliūtum kur nereikia ir vistiek stengiesi pasiekti savo tikslą. Arba kaip pelė žvelgdama į spąstuose esantį gardų kąsnelį bandai strateguoti, kaip jį pasiimti. Čia jau kaip kuris Jums labiau patinka apibūdinimas. Esmė ta pati. Ir žuvis ir pelė realiai, manau, laukia to įsijungiančio "saugiklio", kuris išgelbės nuo galimai nepalankiai susiklostysiančios situacijos. Parašiuto, kuris suveiks būtent tą akimirką, kai labiausiai bus reikalingas.
Saugikliai gyvenime suteikia galimybę rizikuoti, bet tuo pačiu suteikia ir galimybę reikiamu momentu ištraukti "draudimo polisą". O jeigu neturi draudimo, visada gali kliautis sėkme ir tikėtis, kad atsiras žmogus, kuris pasirodys reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Čia panašiai kaip šokant parašiutu pirmą kartą, su instruktoriumi: užvaldytas adrenalino lyg ir esi pasiryžęs viskam, bet atėjus reikiamam momentui kaip saugiklis suveikia instruktoriaus patrauktas žiedas ir tą pačią sekundę išsiskleidęs parašiutas.
Kaip sakoma: "Skrydžio malonumui pajusti parašiutas nereikalingas, jis reikalingas, jei norėsi tai pajusti ir antrą kartą".

Kokį Tikro Vyro paveikslą piešia patys vyrai..?

Sakydama "Būti moterimi...ir išgyventi" jokiu būdu nenorėjau nuvertinti vyrų ar juo labiau pasakyti, kad būnant vyru, suprask, viskas lyg per sviestą. Manau, toli gražu taip nėra.
Ankstesnių laikų vyras turėjo pakankamai aiškiai apibrėžtus prigimtinius rėmus - "medžiotojas", "šeimos maitintojas". Iki šių dienų daug vandens nutekėjo... ir vyrų rėmai daug kartų buvo laužomi, vėl klijuojami, lipdomi naujai. Kas iš to gavosi? Naujų laikų vyrai.
Vienas nesenai atrastas savo Blog'o rašytojas, Mantvydas Leknickas teigia, kad "Tikras vyras niekada nemeluoja", na, turbūt turėjo galvoje, kad neturėtų meluoti. Tikrai taip, visos dailiosios lyties atstovės dabar linksi galva. Paprasta, bet, deja, net ši gudrybė pavergianti moteris vyrams nevisuomet perkandama. Dar pasak to pačio Blog'o autoriaus "Tikras vyras visada užleidžia vietą, visada apgaubia savo švarku moters pečius, niekada nežiūri į žemę, nes pasodintas ąžuolas stiebiasi dangaus link." Pripažinsiu, būtų tikrai džiugu jeigu aplink "augtų" būtent tokie ąžuolai. Juk tuomet ir "liepos" neprarastų savo prigimtinių savybių: grakštumo siūbuoti vėjyje ir nebijoti palūžti, nes šalia jų - ąžuolai. O M. Leknicko frazė "Tikras vyras niekada nesmogia iš nugaros, nes jis mėgaujasi paskutiniu priešo žvilgsniu" verta būti kaligrafiškai iškalta net ne patiltėse, bet ant miesto sienų, matomiausiose vietose. Nes tai, kas subtilu (turbūt daugelis pastebėjote Vilniuje bandymus nuspalvinti patiltes ir užrašus "Kodėl patiltės turi būti pilkos?" autorių apmaudą), ne visuomet pastebima subtilumo šalininkų. O dar jeigu vyrai ( na gerai, ne visi, bent jau dauguma), kaip teigia M. Leknickas nenutylėtų matydami savo giminės atstovo nedžentelmenišką elgesį, nors puikiai suvoktų šio pamokslo beprasmiškumą, tai gal tikrai turėtume Džentelmeno vardo vertų vyrų? O dabar laikykitės, mielosios (jeigu skaito vyrai, atleiskite, bet ši vieta, manau, dedikuota moterims) - anot M. Leknicko Tikras Vyras - "<...> santūrus, bet ir šarmingas, tikras vyras tai ne bicepsai ar milijonai banko sąskaitoje, tai ne žemas balsas ar šeriai skruostų zonoje, tikras vyras net gi ne prabangiame Armani kostiume įspraustas kūnas ar tiesiog stiprioji lytis. Ne, tikras vyras tai tas, kuriuo kiekvienas norime tapti. Pasiseka tik atkakliausiems." Po tokių žodžių netgi drįsčiau suabejoti, ar tai tikrai galėjo užrašyti vyras. Bet Blog'o autoriaus vardas ir pavardė, o ir profilio nuotrauka byloja, kad tai tikrai vyriškos giminės "atstovas spaudai". Galiu tik pasidžiaugti, nes esu maloniai nustebinta tokio mąstymo. Nors pati Blog'ą, kurį šiandien citavau, užmačiau ne taip ir senai, bet jis jau turi savo gerbėjų ratą ir panašu, kad visai ne mažą. Sveikinu ir nuoširdžiai tikiuosi, kad skaitanti auditorija ne vien moteriškos giminės. Galų gale, ne tiek svarbu, kurioje barikados pusėje esame, svarbu kaip mąstome, ko siekiame, kokią žinią nešame Pasauliui! Šį mano pasakymą labai taikliai ekranizuoja vaizdelis:

Būti moterimi...ir išgyventi. II dalis

Du pastaruosius mėnesius iš eilės žurnalai rodos nieko kito savo interviu nesirenka, kaip tik karjeros viršūnėje įsitaisiusias damutes: alaus daryklos gamybos ir technikos direktorė, drabužių parduotuvių tinklo pardavimo ir rinkodaros direktorė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktorė... ir tai tik lašas jūroje. Rodos aplink vien tik direktorĖS!?
Taip norisi paklausti gerbiamų žurnalo redaktorių, negi aplink mus tik karjeristės, aukšto rango vadovės ir direktorės? Ar tikrai nebeliko tų tikrųjų moterų, kurios įdomios savo "užklasine" veikla net ir būdamos namų šeimininkės, menininkės, valstybinio sektoriaus darbuotojos, verslininkės ar kitokių šaunių dalykų sumanytojos ir įgyvendintojos? Ar čia tokia taktika: žurnalas moterims nori įteigti, kad tik pasiekusi aukštumų karjeroje moteris gali save pristatyti moterimi iš didžiosios "M"?
Ir taip jau šių dienų visuomenėje gajūs įvairūs stereotipai, kurie kaip iškramtyta guma prilimpa neatplėšiamai prie mokyklinio suolo. Standūs visuomenės rėmai, kuriuose vienaip ar kitaip įrėmintas kiekvienas mūsų. Tam tikrų klišių apribotas pasirinkimas ir mąstymas. Argi to negana žlugdyti savivertei ir kelti nepasitikėjimui savimi ir tuo ką darai? Manyčiau pakankamai...
Lyg būtų negana spaudos, įvairiose laidose tarp kalbinamų pašnekovų taip pat labai populiarios tos šauniosios vadovės, direktorės ir nepailstančios karjeristės. Juokas pro ašaras. Taip, sutinku, kad net šioje situacijoje yra dvi medalio pusės ir nelygu kuriai jų priklausai, tokią nuomonę turi. Iš vienos pusės straipsniai ir visuomenei nešama žinia apie karjeristes skatina stengtis, tobulėti ir nepaleisti vėjais savo potencialo. BET kita vertus, tai lyg kirtis šlapiu skuduru per veidą toms, kurios vietoj karjeros Everesto pasirinko šeimą, ramią motinystę, kitokį gyvenimo būdą, nei bando atkakliai piršti žiniasklaida ir visuomenė.

Man tikrai šiek tiek neramu, kad mamos dabar taip skuba grįžti į darbus vos paauginusios savo atžalas. Ir netgi ne visada todėl, kad jų vidinis Aš rėkte rėkia "veiklos!darbo!naujų iššūkių!", o todėl, kad baiminasi, jog jų vietą užims kažkas kitas ar kita, kuri(s) bus darbui ir karjerai atsidavęs keliasdešimt procentų daugiau nei ji - žmona, mama ir tiesiog namų fėja (toks pavadinimas šeimos židinio kurstytojai man daug patrauklesnis, nei namų šeimininkės). Ir tik po keliasdešimt metų iš tokių moterų, kurios skubėjo vytis darbą ir lyg smėlis pro pirštus slystančią karjerą išgirsti, kad galbūt suklydo, šiandien rinktųsi kitaip, nes tas laikas, kurį paskyrė darbui toli gražu nepranoko pagrindinio namų fėjos vaidmens. Bet deja, pakeisti pasirinkimą dažnai būna tiesiog per vėlu.

Tylus Rugsėjis,
Kalbantis vėjui.
Žodžius pabėręs
Į laukus nuėjo...
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

Kiekvienas metų laikas atsineša kažką savo: žiema kvepia stebuklų laukimu, tyla ir ramybe; pavasaris dovanoja nubudimą ir gyvenimo gaivalą; vasara dalinasi džiaugsmo ir šėlionių nuotaika... O štai ruduo man asocijuojasi su apmąstymais ir susikaupimu. Tarsi pasinėrimas į savotišką letargo miegą, kai viską jauti ir girdi, bet matai per ūkanas. Metas, kai viskas aplink sulėtėja. Ir nori nenori pats virsti tingiu katinu, kuris mieliau įsitaiso prie šiltos krosnies nei ieško medžioklės nuotykių.
Namai vis dažniau pakvimpa cinamonu ir obuoliais. Kaklą nuo vėjų apjuosia šiltesnė ir jaukesnė kaklo mova, o rankas pradeda šildyti plonytės moheros siūlai. Ruduo.
Vis dažniau įsiauname į guminius botus vietoj lengvų sportinukų. Kasdieniu draugu tampa žaismingas skėtis, saugantis nuo rudeninių darganų. Supranti...į pabaigą Rugsėjis.
Žvarbų rytą sugrubusias rankas šildo termosinis karšto gėrimo puodelis. Ir vietoj to, kad susitikęs su draugais gurkšnotumei ledų kokteilį renkiesi jaukiai pasėdėti susisupus į pledą prie puodelio arbatos. Ruduo.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Išdidus Rugsėjis
Lapus šalnai pakandus
Galvą iškėlęs
Nudienotais Bobų vasaros takais išėjo...

Būti moterimi...ir išgyventi. I dalis

Pasak L.Tolstojaus "Moterys - tai ašis, aplink kurią viskas sukasi". Ir negali to paneigti, kai visi žurnalai rašo ditirambus karjerai aklai atsidavusioms moterims, lieja rašalą spėlionėms, kokia gi ta XXI amžiaus moteris... Be jokios abejonės kabinami medaliai toms, kurios laiko visus keturis namų kampus, darbinėje sferoje siekia tarptautinio pripažinimo, nuolat keliauja po Pasaulį, nebegali susigaudyti tarp išeitų mokslų diplomų ir galų gale, yra nesuprantanti, kas esanti iš tiesų, be visų šių kaukių. Bet medaliai juk žavi? Kolekcionieres.
Kasdienybės ratas toks, kad įsukęs vargu bepaleidžia ir po 12 valandų darbo. O konkurencija tokia, kad paleidus vadžias, rodos, niekaip nepavyks įšokti ir suvaldyti nuo skardžio riedančio gyvenimo vežimo. Kiek baisoka, kai susimąstai, jog per tą beprotybę dalis mūsų prarado bet kokią tapatybę. Identifikacijos numerį - tai, kas išskirtų jį iš daugelio kitų. Tai, kas suteiktų savitumą.
Paieškoje įvedus žodį "moteris" gauname apie 11 800 000 rezultatų (na gerai, patenkinsiu smalsumą, įvedus "vyras" paieška randa kiek daugiau - 12 800 000 rezultatų). Ir permetus akimis informaciją, atrodo, kad ta "moteris" tikrai kažkas stebuklingo arba mažų mažiausiai - antgamtiško! Tiek sentencijų, citatų, eilių ir kitokio plauko rašliavos, skirtos būtent moterims. Ir žinote, skaitant "anais laikais" diktuotas rašytojų, filosofų mintis atrodo, kad tokių moterų nebėra. Jos tiesiog išnyko kartu su "dailiosios lyties" traktavimu, nuskendo kažkur tirpstančiuose ledynuose drauge su mamutus medžiojančiais vyrais ir uogas renkančios moters idealu.
Lėkdamos užkariauti Pasaulį pamiršome, kas esame. MOTERYS. Visų pirma esame moterys, mamos, dukterys, seserys ir tik po šių svarbiausiųjų "titulų" esame darbo rinkos dalyvės, visuomenės narės, savo lyties atstovės Pasaulyje. Nežinau kaip vyrai, bet šiomis dienomis aš pasigendu tų tikrųjų moterų, kurios nenorėtų užimti vyro vietos po saule, o tiesiog laimingai gyventų savo - su moteriškąja prigimtimi atsineštą gyvenimą.
Nesakau, kad reikia grįžti į viduramžius ir jurtose laukti, kol vyras parneš sumedžiotą laimikį, bet galėtume mažiau suktis tame kasdienybės darbų rate ir daugiau laiko skirti sau, savo moteriškumui.
Nesenai išgirdau vieno interviu gyvenimo būdo laidoje nuotrupas, kad "moteris moteriai nėra konkurentė". Kad jų stiprybė - būnant drauge, esant vienu kumščiu. Ir susimąsčiau, gal tikrai tai tiesa? Tik tas nuo mažumės aplinkos nevalingai skiepijamas nepasitikėjimas, konkurencijos tarp moterų skatinimas, visuomenės ar vyriškojo "direktorato" priešinimas mūsų vienų su kitomis atvedė iki tos ribos, kai visi aplink esantys rodos yra tavo konkurentai, kuriuos žūt būt reikia įveikti ir įrodyti savo pranašumą.
Belieka pritarti Ž.Ž.Ruso: "Kai moteris esti tik moteris, ji vertingesnė nei vaidinanti vyro rolę. Ugdyti vyriškus moters bruožus, nepaisant jai būdingų savybių, - tolygu didžiai jai kenkti".

Kai moteris esti tik moteris, ji vertingesnė nei vaidinanti vyro rolę. Ugdyti vyriškus moters bruožus, nepaisant jai būdingų savybių, – tolygu didžiai jai kenkti. – Ž. Ž. Ruso.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/737467/sentencijos-ir-aforizmai-apie-m

Kai moteris esti tik moteris, ji vertingesnė nei vaidinanti vyro rolę. Ugdyti vyriškus moters bruožus, nepaisant jai būdingų savybių, – tolygu didžiai jai kenkti. – Ž. Ž. Ruso.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/737467/sentencijos-ir-aforizmai-apie-moteris/2

Moterys – tai ašis, aplink kurią viskas sukasi. – L. Tolstojus
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/737467/sentencijos-ir-aforizmai-apie-moteris/5

Moterys – tai ašis, aplink kurią viskas sukasi. – L. Tolstojus.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/737467/sentencijos-ir-aforizmai-apie-moteris/5

Moterys – tai ašis, aplink kurią viskas sukasi. – L. Tolstojus.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/737467/sentencijos-ir-aforizmai-apie-moteris/5

Moterys – tai ašis, aplink kurią viskas sukasi. – L. Tolstojus.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/737467/sentencijos-ir-aforizmai-apie-moteris/5

Kai trumpam virstame kuo nors kitu

"Tai ne tau!" - negailestingai nukerta draugė, tarsi turėdama teisę ką nors esminio nuspręsti tavo asmeniniame gyvenime. Arba "Tu juk nesugebi, kam tai darai?" - suaugusiųjų nuosprendis vaikui besistengiančiam išmokti ar atlikti ką nors nauja. "Tai ne vyriškas/moteriškas reikalas" - tik keletas iš daugelio aštrių kaip ašaka žodžių, kai kas nors pradeda mąstyti NEstandartiškai...
Daugybė NE, NE TAIP KAIP VISI, NE TAU įspraudžia mus į rėmus. O šie kasdien traukiasi, viduje palikdami mums menką plotelį, kuriam nykstant atsiranda galimybė uždusti. Kaip asmenybei. Bet juk tai normalu, sakysite, nes visuomenė turi turėti rėmus. Galbūt. Bet jei jau taip - sau pageidaučiau guminių. Man patiko G.Santayana pasakymas, kad "Apie visuomenės laimę galima spręsti iš to, ar ji geba žaisti." Šiandien atsitiktinai pamačiau šias nuotraukas ir supratau, kad vis dėlto, žmogus gali virsti absoliučiai viskuo. Kad ir trumpam. Bet ta galimybė - labai žavi ir įkvepianti. Gali Tu - vadinasi, galiu ir aš.

"Būkite tas, kuo, Jūsų nuomone turi tapti visa visuomenė. Jūs tikite žodžio laisve? Tada kalbėkite laisvai. Jūs mėgstate tiesą? Tada sakykite tiesą. Jūs tikite atvira visuomene? Tada atsiverkite. Jūs tikite padoria ir humaniška visuomene? Tada elkitės padoriai ir humaniškai." A.Michnikas