Na ką, vieno sekmadienio pertrauka (ne visai savanoriška) padaryta, manau reikėtų grįžti prie kai kuriems jau įpročiu tapusių sekmadieninių minčių :)

Šią savaitę galvoje, lyg voratinklio siūlas narpliojosi viena tema - pasirinkimo galimybės. Kiekvieno mūsų diena prasideda galimybėmis ir pasirinkimais: suskambus žadintuvui keltis ir nerti stačia galva į rutiną ar likti tysoti tinginystėje, dienos pradžiai rinktis kavą, o gal arbatą, minučių tikslumu susiruošti, tarkim, į darbą ar skirti tik sau dalį lėto ryto... Kelionei į tikslą renkamės transportą - lėtą, greitą, patogų, pigų. Darbe renkamės spartos galimybes, stengdamiesi suderinti jas su pačių vidiniu ritmu. Renkamės, ar bendrauti su kolegomis vien tam, kad bendrauti (juk ir tai tampa įprasta) ar pasirinkti produktyvumą ir savo pačio ramybę. Po darbo dienos renkamės veiklas... Atrodytų - išsvajotas galimybių ir pasirinkimų pasaulis. Išvis, gvildendama šią temą, imu abejoti: ar egzistuoja pasirinkimo laisvė? Beje, pagal LKŽ galimybės, kaip žodžio, reikšmė apibūdinama kur kas skambiau nei pasirinkimų. O mane domina būtent šie - paprasti, kartais sudėtingai nepaaiškinami, įdomūs ir labai abejotini, tik mums ar visai žmonijai svarbūs pasirinkimai.
Juos įtakoja tokia galybė veiksnių, kad nustebtumėte, jei pradėtumėte į visus juos gilintis. Egzistencinės psichologijos atstovai šlovina laisvės temą ir nepripažįsta jokių žmogaus beviltiškumo užuomazgų. Jie įsitikinę, kad tik pačio žmogaus rankose jo pasirinkimo laisvė, tik jis deda paskutinį tašką ir priima galutinį sprendimą savo gyvenime, nepaisant to, kaip aplinka jį beįtakotų. O aš manau, kad kartais mes tikrai neturim pasirinkimo. Tiesiog, viskas susidėlioja taip, kad, atrodytų, kitaip net neįmanoma. Arba kažkas iš pašalės nulemia tą sprendimą už Tave. Tvirtu pasisakymu, savo nuomone, konkrečiu veiksmu užkerta kelią bet kokioms kitoms galimybėms, kurias galbūt buvai pats sugalvojęs. Ir tą akimirką, nežinai ar dėkoti tam asmeniui už palengvintą sprendimą, ar keikti ir pykti už atimtą galimybę rinktis... Esate matę filmą "Drugio efektas"? Kai pagrindinis herojus grįžta į praeitį ir bando pakeisti tam tikrus dalykus joje. Man atrodo, tai turėtų būti pakankamai slogus jausmas, ypač, kai negali pakeisti taip, kaip norėtum, bet kita vertus - galimybės visada žavi. Ir vien tas faktas, kad gali bandyti kažką keisti, savotiškai viliojantis. Net jei ir niekas negali užtikrinti norimo rezultato.
Galbūt mokslinių dramų mėgėjai matė "Išeities kodą"? Ten pagrindiniam herojui teko nepavydėtina dalia - išgyventi pirmąjį traukinio sprogimą vis iš naujo ir iš naujo, trumpomis 8 minučių atkarpomis, po truputį renkant įkalčius ir stengiantis išsiaiškinti, kuris iš traukinio keleivių yra sprogdintojas. Klaikus jausmas apima vien stebint, kaip žmogus priverčiamas grįžti atgal ir, deja, negali pakeisti pagrindinių, svarbiausių faktų.
Aš irgi kartais jaučiuosi taip, kaip tie filmų herojai, už kuriuos kažkas kažką nulėmė ir atėmė galimybę spręsti arba nepaaiškinamai mėto iš vienos situacijos į kitą, kad kažką suvokčiau, o aš neįstengiu to padaryti! Tada lieka keiksnoti likimą arba laukti ir tikėtis naujų galimybių. Šioje vietoje negaliu neprisiminti "Mr. Nobody" filme girdėtos frazės - "Tol, kol nepasirenki, viskas yra įmanoma". O Tu, jau pasirinkai?

Tyliomis naktimis...

Tyliomis naktimis skamba skardūs skiemenys žodžių

Ir sakai negali, nes jau pavargai, kol keliavai

Murzinų debesų bedugne.

Ir nematei Tu ten tų,

Kurie galėtų būti drauge.

Sumišai.

Paskendai lietuje,

Bet tikėjimo sėmeisi tikrame žmoguje.

Kaip nyku būt tyloje...

Sustatyti laukia garsai eilėje.

Praveri burną ir jie jau ore – išsilieję jausmų siužete.

Noriu

<...> Noriu, kad manęs ieškotum kelio nuorodose, kilometrų stulpeliuose. Ieškok manęs gatvės praeivių veiduose, mažo šuniuko akyse, geroje knygoje, filmo siužete ir puodelyje mėtų arbatos. Ieškok manęs tyloje ir savo pačio ramybėje. Atrask mane naktiniame danguje ir brėžtančioje ryto aušroje. Pabandyk mane surasti rytiniame kavos puodelyje. O galbūt rasi mane laisvadieniuose? Juoke iki ašarų. Gal surasi mane savo ilgesyje? O gal išsibarsčiusiose trumpųjų žinučių raidėse...<...> 

Naujienos visada praskaidrina dieną! ;)

"Juoda/balta/balta/juoda"

"Ocean"

"Pumpuras"

Na, sekmadienio mintys lyg ir tampa gražia maža jaukiai jaukia tradicija... kavos puodelis šalia, mintys irgi savo vietoje, gera sekmadieninė muzika, ko aš dar laukiu? Laikas pradėti ;)

Nežinau, kaip Jums, bet man patinka kelionės. Ne, ne tos kasdienės, aprėpiančios geriausiu atveju tris keturis taškus, kuriuos dėl vienokių ar kitokių priežasčių TURI aplankyti, bet tos tikrosios. Kelionės, į kurias išsiruoši kraudamas bent jau rankinio bagažo reikalavimus atitinkančią kuprinę. Kai kūnu bėginėja šiurpuliukai nuo nežinomybės, nuotykio troškimo, o gal NEpamiršto seno/naujo prisiminimo... Man patinka tas ruošimasis, kai žinai, kad viskas tik prasidės! Kelionėse: atostogų, gyvenimo ar kelionės į save visada svarbiausiu laikiau tą procesą - judėjimą, nes ne pasiektas tikslas teikia patį didžiausią pasitenkinimą, o kelionė jo link.
Panašiai yra ir su kelione į save. Suvoki, kad ne tikslas svarbus, ir tikrai ne trumpiausias ar greičiausias pasirinktas maršrutas, nes kaip žinia, žmogaus vidaus žemėlapio GPS navigatorius - dar neišrastas.
Nors šiuo metu gal mieliau gerčiau lavazzą kur nors Forcelloje, savam balkone ar saulėtoje terasėlėje, bet esu čia ir bandau išmokti mėgautis kelione į save. Čia priešingai nei skrendant konkrečiu maršrutu, nėra nei bilietų, nei tikslaus pakilimo/nusileidimo laiko, nei garantuoto malonaus sutikimo, ką jau kalbėti apie kelionės trukmę... Net nežinau, baugina ar žavi ta nežinomybė. Tokiems dalykams, kaip knaisiojimuisi po save netgi yra (galimai) galintys padėti specialistai - asmeninių pokyčių konsultantai, kuriems žmonės moka milžiniškus pinigus už tai, kad gautų tą neišrastą GPS'ą po save patį.
Tikėjimas, aišku, labai stipri jėga. Kaip ir saviįtaiga. Turbūt tie, kurie kreipiasi į šios srities specialistus jau išbandė beveik viską, taip ir neatrado to kelio į save, todėl ryžtasi būti pakonsultuoti. O gal tiesiog yra vedami smalsumo, na, ir gal turintys šiokį tokį materialinį perteklių (mano subjektyvia nuomone).
Šiuo metu spauda atkapstė ir vieną tokią lietuvaitę - būtent asmeninių pokyčių konsultantę, kuri visame pasaulyje teikia asmenines konsultancijas tobulėjimo siekiantiems žmonėms. Na, neslėpsiu, žiūriu į gražią, iš straipsnio turinio dar galbūt ir protingą 29 metų moterį, gyvenančią šiuo metu Ibisoje, skaitau jos mintis, kad "mūsų gyvenimo vedlys turėtų būti ne baimė, o intuicija" ir kokiais 60proc patikiu, kad galbūt ji tikrai turi tą GPS navigatorių kelionei į save. O gal tiesiog sklandžiai dėsto mintis, filosofines metaforas apjungtadama tai gyvenimo ir kelionių patirtimi? Juk dauguma jos klientų - intelekto kaip žinia labai nesužaloti amerikiečiai, turtų nesuskaičiuojantys, bet savos laimės neatrandantys oligarchai ir tik vienas kitas viltį praradęs paprastas žmogelis, vargu ar galintis sau leisti tokias asmenines konsultacijas.
Bet kokiu atveju, 100proc jai pritariu dėl skatinimo ieškoti gyvenime kokybės, o ne kiekybės. Štai keletas teiginių ir jei daugumų jų Jums tinka, Jūsų gyvenimas yra kiekybinis. Tai gal jau pats laikas būtų pereiti prie kokybės?

• daug ką darote todėl, kad reikia, ne todėl, kad norite
• nuolat jaučiatės pavargę, suirzę ir apatiški
• dažnai kaltinate aplinką dėl savo neįgyvendintų planų
• viskam trūksta laiko, bet tikitės, kad rytoj bus geriau
• atidėliojate priimti svarbius gyvenimo sprendimus
• meluojate aplinkiniams, nes nenorite ar bijote pasirodyti nemandagus
• kad ir kiek dirbtumėte, atrodo, kad pinigų vis tiek neužtenka
• keliate per daug reikalavimų ir sąlygų savo mylimam žmogui

Pavasario gaiva!

"White in the dark"

Žiedas "Spring"

"Sakura"

Pavasaris eina

Man gali net nesakyti dėl ko šypsaisi.

Aš žinau – širdyje apsigyveno pavasaris.

Iš Pietų parlėks šiltas vėjas.

Su savimi pargins paukščių giesmę.

Saulė delnuose suspaus sniegą

Ir tada sodria žaluma nusidažys laukai.

Pievose nubus užmigdyti jausmai.

Taip gera bus išeiti į spalvų visumą,

Matyti dangų, pasipuošusį šviesiai šviesiai!

Bus gera užuosti vėjo dvelksmą,

Susiraizgiusį su saulės spinduliais.

------------------------

Pameni pavasarį kaime?

Net neabejoju.

Na ir kas, kad laukai tuomet skęsta sniego vandenų jūrose.

Na ir kas, kad visi takeliai vos prabrendami...

Netrukdo net tas takelių molio kvapas.

Kodėl? Jis primena pavasarį.

Ir Tau gera braidyti ilgais batais po balas močiutės sode,

Smagu susikibus už rankų keliauti į pamiškę rinkti pirmųjų žibučių.

Miela parėjus susėsti už stalo ir šnekučiuojantis gerti mėtų arbatą...

-------------------------

Ech... Pavasaris. Taip gera, rodos po visą kūną bėginėja saulės zuikučiai.

Laikas mesti į šalį juodus paltus ir kumštines pirštines.

Ištieskim rankas į dangų, saulės link...

Pasistiebkim pirštų galiukais ir dar kartą įkvėpkim, pavasario startui prireiks jėgų.