#ContactForm1 { display: none ! important; }

2013 m. kovo 17 d., sekmadienis

Na ką, vieno sekmadienio pertrauka (ne visai savanoriška) padaryta, manau reikėtų grįžti prie kai kuriems jau įpročiu tapusių sekmadieninių minčių :)

Šią savaitę galvoje, lyg voratinklio siūlas narpliojosi viena tema - pasirinkimo galimybės. Kiekvieno mūsų diena prasideda galimybėmis ir pasirinkimais: suskambus žadintuvui keltis ir nerti stačia galva į rutiną ar likti tysoti tinginystėje, dienos pradžiai rinktis kavą, o gal arbatą, minučių tikslumu susiruošti, tarkim, į darbą ar skirti tik sau dalį lėto ryto... Kelionei į tikslą renkamės transportą - lėtą, greitą, patogų, pigų. Darbe renkamės spartos galimybes, stengdamiesi suderinti jas su pačių vidiniu ritmu. Renkamės, ar bendrauti su kolegomis vien tam, kad bendrauti (juk ir tai tampa įprasta) ar pasirinkti produktyvumą ir savo pačio ramybę. Po darbo dienos renkamės veiklas... Atrodytų - išsvajotas galimybių ir pasirinkimų pasaulis. Išvis, gvildendama šią temą, imu abejoti: ar egzistuoja pasirinkimo laisvė? Beje, pagal LKŽ galimybės, kaip žodžio, reikšmė apibūdinama kur kas skambiau nei pasirinkimų. O mane domina būtent šie - paprasti, kartais sudėtingai nepaaiškinami, įdomūs ir labai abejotini, tik mums ar visai žmonijai svarbūs pasirinkimai.
Juos įtakoja tokia galybė veiksnių, kad nustebtumėte, jei pradėtumėte į visus juos gilintis. Egzistencinės psichologijos atstovai šlovina laisvės temą ir nepripažįsta jokių žmogaus beviltiškumo užuomazgų. Jie įsitikinę, kad tik pačio žmogaus rankose jo pasirinkimo laisvė, tik jis deda paskutinį tašką ir priima galutinį sprendimą savo gyvenime, nepaisant to, kaip aplinka jį beįtakotų. O aš manau, kad kartais mes tikrai neturim pasirinkimo. Tiesiog, viskas susidėlioja taip, kad, atrodytų, kitaip net neįmanoma. Arba kažkas iš pašalės nulemia tą sprendimą už Tave. Tvirtu pasisakymu, savo nuomone, konkrečiu veiksmu užkerta kelią bet kokioms kitoms galimybėms, kurias galbūt buvai pats sugalvojęs. Ir tą akimirką, nežinai ar dėkoti tam asmeniui už palengvintą sprendimą, ar keikti ir pykti už atimtą galimybę rinktis... Esate matę filmą "Drugio efektas"? Kai pagrindinis herojus grįžta į praeitį ir bando pakeisti tam tikrus dalykus joje. Man atrodo, tai turėtų būti pakankamai slogus jausmas, ypač, kai negali pakeisti taip, kaip norėtum, bet kita vertus - galimybės visada žavi. Ir vien tas faktas, kad gali bandyti kažką keisti, savotiškai viliojantis. Net jei ir niekas negali užtikrinti norimo rezultato.
Galbūt mokslinių dramų mėgėjai matė "Išeities kodą"? Ten pagrindiniam herojui teko nepavydėtina dalia - išgyventi pirmąjį traukinio sprogimą vis iš naujo ir iš naujo, trumpomis 8 minučių atkarpomis, po truputį renkant įkalčius ir stengiantis išsiaiškinti, kuris iš traukinio keleivių yra sprogdintojas. Klaikus jausmas apima vien stebint, kaip žmogus priverčiamas grįžti atgal ir, deja, negali pakeisti pagrindinių, svarbiausių faktų.
Aš irgi kartais jaučiuosi taip, kaip tie filmų herojai, už kuriuos kažkas kažką nulėmė ir atėmė galimybę spręsti arba nepaaiškinamai mėto iš vienos situacijos į kitą, kad kažką suvokčiau, o aš neįstengiu to padaryti! Tada lieka keiksnoti likimą arba laukti ir tikėtis naujų galimybių. Šioje vietoje negaliu neprisiminti "Mr. Nobody" filme girdėtos frazės - "Tol, kol nepasirenki, viskas yra įmanoma". O Tu, jau pasirinkai?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą