Gyvenimas trunka akimirką

Liko našle vos dvidešimt kelių, nes per keturis mėnesius jos sutuoktinį "suvalgė" kažkoks neaiškus net medikams reiškinys - žodžiai iš perskaityto interviu. Bet tai nėra tik žodžiai. Tai jaunos moters, dabar jau virš trisdešimties, gyvenimas. Nežinau kodėl, bet skaitant tą dalį teksto mano oda pašiurpo... O kas jeigu?! O kaip gyventi toliau? Kaip atsakyti sau ir kitiems į klausimus, į kuriuos atsakymo, galbūt, net nėra. Tylos minutė.
Gyveni žmogus negalvodamas kasdien, kad štai, galbūt šiandien TA diena, nes turbūt išprotėtume taip mąstydami. Kita vertus, kai susimąstai, pradedi vertinti tai ką turi ŠIANDIEN ir bent minutei pamiršti visus "rytoj", "po metų" arba "kai užauginsime vaikus"... Ir tas visur girdimas ČIA ir DABAR neatrodo toks banalus. Taip. Mūsų turimas laikas ir galimybės yra tik čia ir dabar. Ką pasakysi, kaip pažiūrėsi ir kaip pasielgsi užsifiksuos akimirkoje visam laikui. Be teisės atsukti juostelę ir ištaisyti į tai dienai labiau priimtiną variantą.
Žinote, galvoju, kad, matyt, ne be reikalo yra duota kiek duota kiekvienam mūsų. Matyt, ne šiaip sau kartais angelas sargas ar kas kita, kas jums labiau patinka, pakiša pagalvę, kad galėtume keliauti tolyn. Matyt, tikrai ne veltui tam tikrose situacijose aplinkybės susiklosto būtent taip... nes kas žino, jeigu būtų buvę kitaip.
Gyvenimas trunka akimirką begaliniame laike. /P. Ferrucci/

AŠ online ir offline - du ar vienas tas pats?

communication

Socialiniai tinklai baigia mus visus sugaudyti po vieną ir visus būriu, kaip interneto platybėse neršiančias lašišas. Visi tie "patinka" ir kitos virtualioje erdvėje reiškiamos emocijos, visi "pasidalijimai" ir noras "draugauti" daro mus "online", o tas "online" reiškia, kad ESAME, matome ir girdime, dalijamės, vadinasi, GYVENAME. Ar visi socialiniuose tinkluose esame tokie patys, kaip realiame gyvenime? O gal turime kaukes, kad nebūtų atpažinta ir be jokių skrupulų sutrypta tikroji tapatybė? Gal bandome kitiems pasirodyti geresniais nei išties esame... o gal tiesiog sąmoningai naudojamės medijomis, siekdami tam tikrų tikslų? Kaip yra iš tiesų?
Socialiai tinklai - galingas ginklas, tą supranta, turbūt, ir pradinukas, bet kaip tai TIKSLINGAI išnaudoti, kad nebūtum visiems kaip atversta knyga, bet tuo pačiu palaikytum dialogų su skaitytojais ar šiaip interesantais. Kaip nemeluoti auditorijai, bet ir neatsiverti iki skausmo, kad po to nesijaustum tiesiog išspausta ir į šiukšlių dėžę išmesta citrina, be syvų, tiesiog formą palaikanti luobelė ir žievė? Manau, tai pakankamai sudėtingi klausimai, kylantys ne tik tinklaraščių autoriams, bet ir kitų socialinių paskyrų valdytojams.
Kai nusprendi rašyti, piešti, fotografuoti, ką nors kurti ir tai PUBLIKUOTI viešai, turi nuspręsti, kokio pobūdžio turinį tu vis dėlto kursi, kokiai auditorijai tai bus skirta ir kokių tikslų tuo sieksi. Kai žinosi atsakymus į šiuos klausimus, bus lengviau dėlioti likusias dėlionės detales.

dual

Tai, kas netikra, skaitytojai pajunta per tūkstančius kilometrų mirguliuojančiuose kompiuterių ekranuose, tad jeigu norisi užmegzti ryšį, geriau be reikalo nešvaistyti jėgų kurti kažkam dirbtino.
Tai kaip gi nusibrėžti tą teisingą ribą, tarp "aš offline" ir "aš online"? Būk sąžiningas ir atviras, visų pirma, su pačiu savimi. Kurk tokį turinį, dėl kurio nebūtų gėda, kuris pačiam, kaip skaitytojui būtų įdomus ir kabinantis. Nebijok būti KITOKS! Mąstyk ne stereotipais ir šablonais. Žvelk kūrybiškai, visai nesvarbu ką darytum - konstruotum naują bolidą ar rašytum apie meilę, o gal eksperimentuotum virtuvėje ar būtum palinkęs prie stalo, ant kurio nauji eskizai. Būk atviras. Ne, ne iki nuogumo. Pasilik sau tai, kas svarbiausia ir brangiausia, bet mokėk praverti širdies duris kitiems. Mąstyk pozityviai! Tai labai svarbu bet kokioje veikloje. Jeigu ką nors darai viešai, tai kliaukis ne vien emocijomis, bet ir racionaliu protu, kuris kartais tave gali išgelbėti nuo veido raudonio rytoj.

offline or online today?

Nenusifotografuoti per dieną mažiausiai dvidešimt kartų ir neįdėti savo asmenukės klausiant, "Tai kaip? Patinku jums IR ŠIANDIEN?", patikėkite manimi, nieko blogo. Nesifilmuoti, kaip verki savo miegamajame ištikus gyvenimo krizei - normalu. Dar normaliau to nepublikuoti viešai, kaip ne kai kurios lietuviškosios asmenukių, o gal reikėtų sakyti, "užpakalinukių" princesės. Nerašyti kokia šiandien suš*** diena, kai ji yra būtent tokia irgi normalu ir tai jokia ne apgaulė. Tai protingo žmogaus požiūris, visai nereiškiantis, kad esate melagis ar apgavikas, nes į savo FB paskyros sieną įkeliate tik tas akimirkas, kuriose jūs šypsotės, esate laimingas, džiaugiatės atostogomis ar rasta braške lysvėje. Kodėl gi ne?! Aš UŽ pozityvias žinias. Kuo daugiau jų! Ir nors slinkdamas žemyn per Fb dienos istoriją ir matydamas laimingus pažįstamų žmonių veidus, įvykius ar žinias supranti, kad ši diena ne vien rožiniai flamingai, nes kažkam skauda, kažkas verkia, kažkam nepasisekė taip labai, kaip tikėjosi ar pan., bet tegul ir lieka tai tavo realaus pasaulio suvokimo užkaboriuose. Aplink lai būna kuo daugiau pozityvo, o ne kriminalinių dienos įvykių suvestinių. Kas vyksta Pasaulyje, mes ir taip dauguma žinome, tad perpublikuoti ir pertransformuoti negatyvias žinias dar ir per savo valdomus socialinius tinklus, manau, nereikėtų.

happy

Tiesa, jeigu grįžtume prie tų dviejų, o gal, vis dėlto, vieno AŠ - online ir offline, nereikėtų pamiršti, kad pasirinkus kurti ką nors ne tokio populiaraus, kitoniško, kyla grėsmė likti nesuprastam, negauti norimo kiekio "patinka" ar būti kamuojamam nuolatinių abejonių "kam tai darau?", bet jeigu esi tvirtas viduje - žinai, ką kodėl ir kam tai darai.
Galutinius sprendimus priimi TU, tad rinkis teisingai.

Kas lemia moters MOTERIŠKUMĄ?

Ar kada nors susimąstėte, kas moterį padaro tikra Moterimi, o vyrą - Vyru? Ne? Nieko nuostabaus, nes juk atrodo, kad viskas šiame gyvenime turi vykti savaime, tad ir moteriškumo bei vyriškumo neturėtume ieškoti - tiesiog tokie turėtume būti, be didesnių pastangų, deja... Gyvenimas ne retai būna sudėtingesnis nei tikimės ir būtent dėl daugybės jo pateikiamų netikėtumų mums, kartais reikia stabtelėti, kad atsijotume grūdus nuo pelų. Per ilgų distancijų bėgimą dienomis ir savaitėmis ar net mėnesiais, dažnas pamirštame kuo iš tikrųjų esame, ar bent jau pagal prigimtį turėtume būti. Tarpinės stotelės - distancijų bėgikams atsigerti vandens, o gyvenimo sprinteriams - gurkštelėti tikro gyvenimo syvų yra tiesiog privalomos. Kitaip distancijų metrai trumpės, o sprinterių greitis lėtės.
Žiūrint senų laikų filmus dabar kelia šypseną tas moterų "poniškumas', manieros, laikysena, ką jau kalbėti apie apdarus. Ir tikrai ne vieną žavi naujų laikų juostose įamžintos šių dienų divos, kurios nebijo būti akiplėšos ir iš gyvenimo susirenka, rodos, viską iki paskutinio trupinėlio. Žinoma, jos neturi tų anų laikų manierų ir tikrai nesilaiko "gero" elgesio kodekso, bet kam tai rūpi!? Jos gauna tai, ko nori. Taškas.
Galvoju, ar įmanoma šių dienų tempe prisiminti ir taikyti anų dienų aktualijas moteriškumo tema. Tenka pripažinti, kad būtų pakankamai sudėtinga. BET jeigu tikrai norime būti Moterimis, iš didžiosios raidės, verta išlikimu alsuojančiai tigrei, kuri, be abejonės, viską daro lygiomis teisėmis su kitais tigrais, priskirti šiek tiek daugiau moteriško subtilumo ir švelnumo. Rezultatas, manau, gautųsi stulbinantis. Juk net ir tigrėms nebūtina kiekviename žingsnyje įrodinėti, kad jos yra tigrės. Ir jeigu leisime mus pavaišinti gėrimu ar įeisime pro mums atidarytas duris pirmos, tikrai neturėtų nukristi tie tigrės kailiniai. Priešingai, gal tik kokia pirma saga atsisegtų, kad galėtume "minkščiau" bendrauti (vyrai tikrai žino, ką reiškia visą dieną iki pat viršaus užsagstyti marškiniai ir pasirištas kaklaraištis).
Nesenai žiūrėjau kino juostą, pavadinimu "By the Sea", kurioje Angelina Jolie ne tik režisierė, bet ir aktorė, įkūnijanti pagrindinę heroję: subtili, labai moteriška - visomis prasmėmis, ir patikėkite, dėl savo blauzdas siekiančio midi ilgio sijono ir uždarų, bet perregimo audinio palaidinių, tikrai nemažiau žavinga už trumputes sukneles vilkinčias divas. Ir rūbai, sakyčiau, mažiausiai čia svarbūs. Tereikia įsižiūrėti atidžiau... kad pamatytum tikrąjį moteriškumą: judesius, permestą plaukų sruogą, žvilgsnį, manieras ir, žinoma, bendravimą.
Ne viskas, kas tikra, turi būti padėta ant lėkštutės. Kartais reikia pasistengti patekti keletu sluoksnių arčiau branduolio, kad pajustum tuos tikruosius dalykus. To visiems mums ir palinkėsiu - nebijoti pasikapstyti giliau. O tada, neabejoju, atrasime galbūt netgi daugiau, nei tikrąjį moteriškumą ir vyriškumą.

Įveikti baimę LYGU praplėsti galimybių ribas

Kiekvienas arba bent jau dauguma iš mūsų turi vienokių ar kitokių baimių, gal netgi fobijų, kurios trukdo laisvai kvėpuoti. Turintiems baimių gerai pažįstamas nerimo jausmas, nuolatinis galvojimas apie tam tikrus dalykus ir įvairūs bandymai prisijaukinti tas baimes, kad taptų mums lengviau įveikiamos.

Iš Peru kilęs amerikiečių rašytojas Carlos Castaneda savo knygoje rašė: "Atsiduoti baimei - vadinasi, gėdingai sau pataikauti" ir įsigilinus šie žodžiai suskamba lyg koks varpelis smegenyse - "Turi KĄ NORS daryti! Turi tai įveikti!". Jeigu leisime baimėms įsikeroti, jų žabangams nebus nei pradžios nei pabaigos. Ištisi brūzgynai. Kuo ilgiau auginame savo baimes, jas maitiname ir "puoselėjame", tuo aštresnės ir didesnės mačetės prireiks vieną dieną nusprendus išvalyti tuos išsikerojusius brūzgynus.

Turbūt neatrasčiau tinkamesnių žodžių, nei gerbiamas Algimantas Čekuolis: "Baimės kyla iš nežinojimo. Ko nežinai ar nesupranti, to imi bijoti. O ko bijai, to pradedi nekęsti. Baimė su mumis - nuo amžių glūdumos. Kartais ji naudinga: priverčia širdį smarkiau plakti, greičiau apsispręsti, kaip pasielgti - bėgti ar gintis. Bet mes, žmonija, esame avinų banda. Pakelės krūme kažkas trakštelėjo. Gal nulūžo išdžiūvęs lapas. O gal vilkas šakelę užmynė? Ir šokame bėgti griūdami, traiškydami vieni kitus". 

Kad ir kiek jums tai kainuotų - laiko bei pastangų, mano manymu, verta atrasti tinkamiausią būdą savo baimėms paminti.

Įsidėmėkite - anapus baimių, neabejotinai, atrasite sėkmę!

Akiratyje - naujai atrasti tinklaraščiai ARBA blogerių savireklamos savaitės nauda

Blogerių arba tinklaraščių savireklamos savaitė, kaip jau tapo įprasta, sukėlė šiokią tokią sumaištį visų tinklaraštininkų pasaulėliuose. Kas kiek kur ir kokie. Kokius tinklaraščius skaito kolegos blogeriai. Kas aktualu skaitytojui ir kuo galime nustebinti vieni kitus.
Tiesa, manęs pačios nei sujaudino, nei nustebino tradicinis, saugus "visatos valdovo" skaitomų tinklaraščių sąrašiukas, tačiau buvo tikrai įdomu pasidairyti, kuo kiti kvėpuoja - atradau nemažai įdomaus skaitymo sau.
Tenka pripažinti, kad mano sąrašas buvo nei tradicinis, nei "į dešimtuką", net gi ne "kaip visi". Iš dalies pasijutau kiek keistai ir nejaukiai, kad neskaitau to, ką skaito "visi". Kita vertus, nėra ko čia gūžtis, nes visi esame skirtingi ir negali tie patys dalykai būti įdomūs mamai, valstybės tarnautojui, startup'ui, gamtos mylėtojui ir dar, pavyzdžiui, medikui. Taigi, belieka pasidžiaugti blogosferos įvairove ir atsirinkti tai, kas tikrai įdomu tau pačiam.
Dalinuosi šių metų primirštais arba naujai atrastais:
laura latour - iki šiol skaitydavau šios žavios moters straipsnius tik žurnale ir, prisipažinsiu, tingėdavau pagooglinti daugiau apie ją. Dabar galėsiu sekti įrašus man patogesne forma.
fashionframebyg - nes moteriškų dalykų nebūna per daug!
obuoliene - žodžiai sudėti taip, kaip man patinka. Malonus atradimas!
ievushka - nes kiek žmonių, tiek skirtingų stiliau paieškos kelių.
dervynas - smagu atrasti tuos, kuriems pirmoje vietoje - gyvenimo kokybė, o ne dalykų kiekybė.
groziogurmane - nes aš ne viena tokia, kuriai norisi atrasti sveiko grožio pasaulį.
mamalogas - pavadinimas kalba pats už save. Mamos kalba. Mamos žino. O jeigu rimtai, tai čia galima rasti visai įdomių dalykų ir ne mamoms.
baknamai - apie žemiškus dalykus.
toksvisoks - bent 4, o kartais ir visus 6 mėnesius su savimi tampausi jų gamintą rankinę, senokai seku naujienas FB, o vat tinklaraščio neskaičiau... kodėl? Nežinau. Tiesiog. Tai bandau pasitaisyti.
jievaikai - aktualu iš profesinės pusės.

Blogerių savireklamos savaitė IR mano sąrašas

Blogosferoje vėl sujudimas! Rokiškis pakvietė visus tinklaraštininkus į blogerių savireklamos savaitę. Visada smagu dalintis ir, žinoma, atrasti. Tas atradimo jausmas aplanko ir blogerių savireklamos savaitės metu, nes dažnas mūsų užsisuka ne tik kasdienybėje, bet ir tarp to, kas jau atrasta, sena, patikrinta internetinėse platybėse. Taigi, dalinuosi savo šių metų atradimais:
e-interjeras - kadangi taip jau sutapo, kad šie metai buvo didžiųjų perversmų ir pokyčių metai asmeniniame gyvenime, tai ir aktualijos buvo šiek tiek kitos. Labai malonūs būsto įsirenginėjimo klausimai ir sprendimai. Šiame puslapyje daug gerų idėjų būstui ir ne tik.
statau sodyba - viskas tuo ir pasakyta. Būsto aktualijos nuo A iki Ž.
le prestige - lietuvaitė pamilusi Prancūziją, o dar tiksliau Paryžių. Visada gražios savo paprastumu, estetiškos ir mielos akiai pažiūrėti fotografijos, tikro gyvenimo atspindžiai ir pasidalijimai.
martinablog - blogas apie stilių, madą, grožį, gyvenimo būdą ir dar šį bei tą.
uilgoji - kaip pati šio tinklaraščio autorė sako, tai mažų dalykų ir nutikimų muziejus, kuriame eksponuojami įdomiausi radiniai iš jaunos mamos, tekstų bei idėjų kūrėjos, ir trejų Ūlos ekspedicijų.
o kai as uzaugsiu - sakyčiau, visų pirma įdomi asmenybė su "kitokiu" rašymo stiliumi, turinti sukaupusi visai nemažai žurnalistinės patirties, žavingo baltapūkio berniuko mama, kuriai norisi ieškoti, planuoti, siekti ir atrasti... "Nes svajoti, keisti ir keistis - kad ir iš esmės, niekada ne per vėlu".
mandriu - požiūris į labai mamiškus reikalus iš visai kitų, gal kartais ir nepatogių, kampų. Atvirai apie tuos dalykus, kuriuos laikome "taip gali nutikti TIK MAN" stalčiuje. Ir štai, perskaitai, supranti, kad viskas TAIP žemiška, ir taip pažįstama daugumai, kad pasidaro ramiau. P. S. tinka ir dar NEmamoms.
dolce vita by laura - šalių ir vietų, kurias tinklaraščio autorė aplankė sąrašas yra TOOOKIO ilgio, kad man asmeniškai, užima kvapą... ir apima baltas pavydas. Bet džiaugiuosi galimybe keliauti drauge, fotografijomis ir pasakojimais.
our small adventure - gyvenimas keliaujant arba keliauninkų gyvenimas iš arti, kaip kam įdomiau.
https://medium.com/@monikapociute - dar vienos keliautojos užrašai ir vaizdai mums. Įkvepia išlipti iš savo komforto zonos!
la vita a bella - moteriškai ir paprastai apie gražius dalykus.
kiss and tell - į stilių ir madą pro SAVO akinius ir su savitu požiūriu - sveikintina ir įdomu. UŽ galimybę kiekvienam atrodyti originaliai!
Ir dar noriu pasidalinti ne kiek savo, o vyro nauju atradimu - kedas kedui nelygu

Mamų meilės fenomenas

Jeigu tėčių meilė be blizgučių, tai mamų meilė iš tolo tviska deimantais, smaragdais, juosia mus trapiomis ažūrų juostomis ir apgaubia aukso dulkių dulksna. O taip! Mamų meilė tokia spalvinga, įvairi ir besąlyginė, kad retas išdrįstu su ja lygiuotis.
Mamos ir vaiko ryšys - tai kažkas ypatingo: paslaptis, jausmas, tikėjimas ir viltis, tyras džiaugsmas, rūpestis, pasididžiavimas ir tylios baimės... malda. Tik mama gali neskaičiuoti bemiegių naktų vardan Tavęs. Mamos meilė suteikia tikėjimo ir vilties, kai atrodo, kad atėjo blogiausia valanda Žemėje. Tik mama stengiasi dar ir dar, ir dar kartą suprasti, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip. Pateisina nevisai teisingus mūsų pasirinkimus ir visa širdimi trokšta, kad pasimokytume iš svetimų klaidų, nedarydami savų. Tik mamos meilė ir rūpestis yra tokie beribiai kaip Visata. Jos neužmiršta šimtąjį kartą pasiteirauti, kaip praėjo diena ir tūkstantis pirmąjį priminti, kad šiltai apsirengtumėte, nes lauke šalta... Kai niekam kitam nerūpi tavo alkis ir troškulys, mama neužmiršta paklausti, ar šiandien ką nors valgei. Mama matydama keturis pyrago gabaliukus penkiems žmonėms, nedelsdama praneša, kad ji pyrago nenori.
Jai iš tiesų rūpi, kodėl verki ir būtent ji yra TAS Žmogus, kuris atiduotų bet ką, jog tau niekada neskaudėtų... Mama nedvejodama pasikeistų su tavimi vietomis akistatoje su liga. O jei reikėtų rinktis kovą, ji būtų pirmose gretose su sunkiu skydu pavargusiose rankose ir nuožmia širdimi - UŽ tave(!). Tik mamų meilėje neegzistuoja aritmetika ir sudėtingi skaičiavimai: už kiek, po kiek, kelintą kartą... Mamos netgi neturi atleidimų skaičiaus limito - tiek, kiek reikės.
Jeigu tėčiai yra tie, su kuriais gera žaisti "mechanikus" garaže, jų prižiūrimiems teškentis balose, kai vanduo tyška net ir į guminių botų vidų, taisyti sulūžusią kėdę ir dažyti močiutės verandos lentas, tai mamos - tos, su kuriomis smagu gerti mėtų arbatą, aprengti lėles, gaminti šeimai vakarienę ir kepti gardžiausius pyragus drauge... Jos yra tos, su kuriomis pasidaliname mergaitiškomis paslaptimis, iš kurių mokomės, kaip teisingai laikyti blakstienų tušo šepetėlį ir kurių nagų laką skolinamės n-ąjį kartą, net neatsiklaususios ir palikdamos jo likutį vos kelių pirštų nagams nulakuoti. Be atskiro prašymo išsimatuojame visą mamos spintos turinį, kankiname gražiuosius aukštakulnius, nors mūsų pėda dar užima tik daugiau nei pusę bato pėdos ilgio. Iškraustome jos kosmetinę - šiaip sau, iš smalsumo. Paneriam į mamos mėgstamiausių kvepalų debesį - nes norisi priartėti prie panelės statuso. Daugybę kartų vėluojame TIK dešimt minučių, kai mama nemigusi rymo prie lango, kaltai nusišypsome ir nebyliai padėkojame, kad dar šiek tiek palaukė...

Mamų meilė sugrąžina į mūsų sielas ramybę ir taiką. Ir žinote ką? Man atrodo, kad visas mano Mamos gyvenimo tikslas yra... būti mano mama!

Visų žemės gėlių neužtektų, kad galėtume Tau, miela mama, padėkoti!